Pasviras kryžius, ugnies kryžius, lietuvėno (lietuvēna) kryžius, šermukšnio šaka, kadagio uoga – lakoniški latvių apsauginiai ženklai veikia žmogaus pasąmonę, mintis, daro įtaką aplinkai bei įvykiams, kadangi gyvename simbolių, kurie yra mūsų ir gyvenimo dalis, pasaulyje. Latvių kultūrai būdingi ženklai, tai daug apimančios, dar neištirtos informacijos ir stiprios energetikos išraiškos forma, susiejanti su gamta, pasauliu, Visata ir atvedanti atgal į mus pačius.
Senovinių latvių kultūros ženklų tyrinėjimai nuveda į Latvijos etnografijos muziejų po atviru dangumi, kur susitinkame su etnografe, muziejaus skyriaus vedėja, knygų „Metų turgus Latvijoje“, „Latvių rašto ženklai“, „Latvių ornamentai“ ir vaikams skirto leidinio „Pažink latvių ornamentus“ autore Daina Kraukle (Daina Kraukle). Sena klėtis, kurioje saugomos per daugelį metų sukauptos muziejaus vertybės, kvepia senove – medžiu, vilnoniais paklotais, šiek tiek šiaudais. Grindjuostės daugiabalsiu choru pasakoja, kad kadaise buvo galingais medžiais, kurių viršūnės siūbavo vėjyje, o šakose lizdus suko paukščiai.
Puošiantys ir saugantys
Pamatiniai visų tautų ženklai yra beveik vienodi, skirtumai atrandami jų kompozicijoje – išdėstyme, ritmikoje, traktavime. Tam, kad atskleistų latvių etnografinių raštų įvairovę bei ženklų sąryšį, Daina prieš akis išskleidžia ilgą pirštinių virtinę. Nepaprastai turtinga spalvų ir sudėtingiausių raštų pilnatvė išties stebinanti. „Kiekvienoje pirštinėje yra savo kabliukas! Paimkime, pavyzdžiui, lybių (lībi) pirštines. Žiūrėkite, kaip galima žaisti su raštais tokiu būdu, kad ženklai nebūtų iš karto nuskaitomi. Tam, kad juos pamatytum, reikia įsižiūrėti, įsigilinti.“ Raštuotosios protėvių pirštinės kviečia žaisti slėpynių. Tyrinėjant, vartant pirštinę galima pamatyti: štai kryžius, žiedlapiai. „Pietinei Kuržemei (Dienvidkurzeme) būdingi taip pat ir zoomorfiniai motyvai“ – tęsia Daina, ir netrukus margame raštų grožyje pastebiu snapais susirėmusius paukščius. „Va, štai kur,“ sušunku, kai surandu paslėptą dalyką. „Būtent tai aš ir norėjau iš jūsų išgirsti. Ne taip lengva viską iš karto pastebėti, ar ne? Žiūrėkit, kokie turtingi galime būti, jeigu truputėli stipriau įsižiūrime į viena daiktą,“ sako Daina. Skeptiškai pasidomiu, ar pirštinėse bei juostose objektyviai atsiskleidžia daugialypis pasakojimas, o gal mes jį dabar įžvelgiame, kadangi labai to norime. „Kaip ten būta iš tiesų, niekas negali tiksliai pasakyti, bet manau, kad tais laikais žmonės nebuvo kvailesni už mus, o gal net buvo protingesni, juk žinias tekdavo panaudoti kitaip, plačiau nei mums. Štai klabant apie Lielvardes juostą (Lielvārdes josta), mūsų laikais niekas tiksliai neatsakys, kas yra tai, o kas tai. Yra tiktai skirtingo lygio padavimai. Tam, kad sugebėtum išausti Lietvardes juostą, reikėjo būti aukščiausio lygio audėju, ir jeigu jau žmogus tarp raštų atrado kelią, iššifravo kodus, tai mažai tikėtina, kad ausdamas jis nepridėjo nieko nuo savęs. Labai tikėtina, kad audėja pasidavė azartui, taip pat kaip mūsų laikų menininkai, sugebantys preciziškai atkartoti senovės meistrų šedevrus.“
Įvairiausios kryžiaus formos visuomet laikytos apsaugančiomis žmogų. „Ugninis kryžius tai ne kas kita, kaip kryžiaus „praplėtimas“ nulenktomis atšakomis. Savo ruožtu žvaigždės ženklo pradinė, paprasčiausia forma taip pat yra kryžiukas. Kai naudojamas puošybinis, o ne pasakojantis raštas, su forma visuomet žaidžiama, sukinėjant jį į visas puses,“ Daina parodo juostą su ugnies kryžiumi nuskeltais galais. „Tai reiškia, jog raštą reikia pratęsti vaizduotėje, užpildant visą tam skirtą didelį plotą. Tiktai taip atsiskleidžia rašto esmė.“
Šiuo atžvilgiu latvių raštai itin komplikuoti, sakyčiau net keisti, nes iš esmės dalinai nematomi. Pirštinėse, juostose ar nosinaitėse ženklai mus savotiškai erzina: pasirodo ir vėl prapuola, primena kitus ženklus arba juose tęsiasi, patalpina savyje ženklus, turinčius kitą reikšmę. Kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau pamatai – rašto pasakojimas tuo pat metu yra smulkus ir sudėtingas bei skaidrus ir švarus. Štai pavyzdžiui, Nicos (Nīcas) nosinaičių centre yra mažas apskritimas, „apaugintas“ daugybe raštų. Čia galėjo būti panaudotas Austros medis (Austras koks), kuriame tupi paukščiai.“
Daina pasakoja, kad juostos senovėje buvo ne vien tik praktiškas ir puošnus rūbo elementas, jos taip pat galėjo turėti ir ritualinę prasmę, būtent todėl, kaip manoma, įaustuose raštuose išlikusi tam tikra žinia, pasakojimas. Daina rodo Krievanių Maros (Krievānu Māras) juostą, kurioje keletas tyrinėtojų net bandė įžiūrėti senovinį kalendorių. Juosta, kurią apžiūrinėjame ir čiupinėjame, yra kopija. Originalas saugomas Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje. Latvijoje gyvavo įdomus paprotys: „Per vestuves ir laidotuves pirštinės buvo dovanojamos kaip atlygis už pagalbą, pavyzdžiui, karsto nešėjams, maisto ruošėjams. Kai kuriose vietovėse iki mūsų laikų išliko tradicija geradariui atsidėkoti pirštinių pora. Mažesne dovanėle buvo laikomi keliaraiščiai, o didesne, puošnesne – rankšluosčiai.
XIX a., kuomet atsirado anilino dažai, visa Latvija sužydėjo kaip puošnus gėlių sodas. „Prieš tai verpalai būdavo dažomi naudojant gamtinius dažiklius, iš kurių buvo galima išgauti tik švelnius tonus – ryškiai žalios, mėlynos, oranžinės ar rožinės spalvos paprasčiausiai nebuvo. Pavyzdžiui, iš specialių šaknų išgauta raudona spalva nebuvo ugningo atspalvio, o rusva, panašesnė į plytų spalvą. Anilino dažų atsiradimą galima prilyginti mažo vaiko, visą laiką piešusio rudu pieštuku ir įgijusio ryškiai žydrą, oranžinį ar rožinį, džiaugsmui.“
Dėmesį patraukia paprastas, saulės formos kabantis „sodas“ – į bulvę susmaigstytos plunksnos. Daina aiškina, jog mūsų laikais savita „sodų“ geometrija interpretuojama labai įvairiai, tačiau senovinė saulėgrįžos puošmena yra viena iš tokių, kurios, kaip ir Lielvardes juostos, ligi galo ištirti neįmanoma. Šios sudėtingos puošmenos išskirtinis patrauklumas slypi būtent neatskleistoje paslaptyje. Viena iš versijų – „sodas“ atspindi mūsų protėvių sampratą apie Visatą, tai savotiškas kosmoso mikromodelis, pasaulės medžio išraiškos variacija. Galima įžvelgti ir kitą versiją – „sodo“ vertikalioji ašis dalijasi į tris dalis – praeitį, dabartį, ateitį, o horizontalioji – į keturias dangaus puses. Centre, kur ašys susikerta, yra dabartis – akimirka kurioje esame.
Laikoma, kad toks kinetinis objektas (sodas) turi judėti – jeigu jis sustingęs vadinasi patalpoje nėra oro ir necirkuliuoja energija. Po švenčių, kuomet „sodai“ apvalė namus nuo neigiamos energijos ir sutvarkė namų aurą, protėviai juos sudegindavo. Mąstau – ar senovės latvis, iš paukščio kiaušinių ir šiaudų kurdamas patalpos papuošimui skirtą sodą, galvojo apie Visatos modelį, laiko ir erdvės sankirtą viename taške? Daina įsitikinusi, jog tikrai galvojo, tiktai ne tokiais žodžiais ir sampratomis kaip mes. „Lygiai taip pat kaip ir mes, senovėje žmogus žvelgė į žvaigždes ir mintijo, kas už jų yra. Niekas smarkiai nepakito.“
Šermukšnis ir lietuvėno (lietuvēna) kryžius
Apžiūrinėjant ir čiupinėjant begalybę dailių, paslaptingų tautodailės meistrų dirbinių, prieiname prie svarbiausio klausimo, kurį noriu išsiaiškinti – kokie magiški ženklai saugojo mūsų protėvių namus. Latvių folkloristas Karlis Straubergas (Kārlis Straubergs) (1890–1962) Viršutinėje Kuržemėje (Augškurzemē) užrašė tradiciją: gimus vaikui namuose ant gegnių buvo kabinamas medienoje išraižytas, ar iš medžio išdrožtas ugnies kryžius, kurį nuimdavo tiktai tada, kai žmogus, kuriam ženklas buvo skirtas, mirdavo. Daina taip pat pasakoja, jog statant namą, jo viršuje, kampe, rąste būdavo išgremžiama ertmė, į kurią reikėjo įdėti mažą iš šermukšnio padarytą kryželį.
„Nieko veiksmingesnio už šermukšnio šaką nesame sugalvoję,“ juokiasi tyrinėtoja. Lygiai taip pat, kaip mūsų protėvių trobeles ar rąstinius namus, taip ir šiuolaikiniuose daugiabučiuose įrengtus apartamentus saugo paprasta šermukšnio šakelė. „Šermukšnio, taip pat kaip ir kadagio, uogos gale yra kryželis, būtent todėl šie augalai visuomet buvo laikomi apsaugančiais nuo blogo“, aiškina Daina.
Itin stipriu baltosios magijos ženklu, saugančiu namus, klėtis, žmones ir galvijus, buvo laikomas lietuvėno kryžius (lietuvēna krusts). Jį brėžiant nebuvo taip svarbu, kiek jis proporcingas ar gražus, svarbu buvo laikas, kuriuo jį brėždavo, tikslas ir sukoncentruota jėga. „Tai visuomet būdavo daroma vienatvėje, tiksliai parinktu laiku,“ linksi galvą Daina. Tinkamiausiu laiku buvo laikomas saulėgrįžos metas, taip pat tinkamu laikytas kiekvienas savaitės ketvirtadienis, jie – burtams itin tinkamos dienos. Sprendžiant pagal padavimus ir sakmes, ketvirtadieniais, sutampančiais su pilnatimi, raganos rinkdavosi į sąskrydį. Ypatingos metų bei savaitės dienos buvo susijusios su pojūčiu, kad tuo metu gamtoje vyksta kai kas daugiau nei įprastai. Labai svarbu buvo nubrėžti lietuvėno ženklą vienu prisėdimu, užbaigiant jį tame pačiame taške kur pradėta. Tokiu būdu pabaiga yra ten pat kur ir pradžia. Įdomu tai, kad lietuvėno kryžius dažnai buvo vaizduojamas ant alaus bokalų dangtelio apatinės pusės – gali būti tam, kad apsaugotų vyrus nuo pasigėrimo. Stipriausias ženklas turėjo aštuonis ar netgi devynis spindulius. Šis kryžius buvo brėžiamas ant daiktų, dėl kurių jų šeimininkas bijodavo, norėdavo apsaugoti. Egzistavo itin savotiška lietuvėno kryžiaus brėžimo forma akimis – jeigu žmogus jusdavo, jog jam vaidenasi, jis žvilgsniu priešais save piešė magišką formą, taip save apsaugodamas nuo negatyviosios energijos poveikio. Lietuvėno kryžius apribodavo piktųjų jėgų veikimo arealą, tačiau niekam kitam blogo poveikio nedarė. Žinoma, kad lietuvėno kryžius buvo naudojamas gydant vadinamąją „rožę“.
Kas gi tai toks – lietuvėnas (lietuvēns)? „Mistinė būtybė kuri, dažniausiai naktimis, kankina žmones ir gyvulius. Štai nueina šeimininkas iš ryto į tvartą, žiūri, arklys ar karvė permirkusi nuo prakaito – lietuvėnas nujojo. Kaip šios būtybės kankinimai buvo traktuojami ir nakties košmarai, blogas miegas.“ Specifika buvo pojūtyje, jog žmogaus krūtinę slegia sunkumas, lyg kas nors būtu ant jos užsisėdęs. Lietuvėno jodomasis jaučia, kad nėra gerai, tačiau nei pajudėti, nei atsikelti negali. Tada į pagalbą ir būdavo imamas apsauginis ženklas. Pavyzdžiui, kad karvės ramiai praleistų naktį, joms duodavo duonos, ant kurios būdavo nubrėžtas minėtas kryžius. Tai taip būdavo ir savotiškas „užraktas“ nuo blogio. Kryžiaus pavidalo langas saugojo nuo velnių, raganų ir to paties lietuvėno, bei nuo vagių, ir kitų bloga norinčių, taip pat ir atrodė gražiai. Ankščiau buvo paplitęs prietaras, kad jeigu vagis įlindo į lietuvėno kryžiumi apsaugotus namus, tai po trijų dienų jis sugrįš ir grąžins ką pavogęs.
Kasdieninė magija
Plaučius užpildo gaivus, tyras oras, kai plačia alėja einame apžiūrėti lauke esančių apsauginių ženklų. Ligi pat XX a. pradžios (o ir vėliau) ant ūkinių bei gyvenamųjų patalpų durų, sienų, o dažniausiai – ant staktų būdavo išraižomi ar užpiešiami ženklai, skirti apsaugoti nuo ligų, piktųjų dvasių (raganų, velnių), gaisro ir kitokių nelaimių. XIX a. 4 dešimtmetyje statytų Kuržemės kaimo namų stogų kraiguose – po „jumio“ (jumja) ženklą. „Stogo estetika skatina, kad stogas užsibaigtų „jumio“ ženklu arba trikampiu smailia galūne, nukreiptu aukštyn,“ sako Daina. „Jumio“ ženklas rūpinasi derlingumu, vaisingumu, gamtoje „jumiu“ laikomos dvi varpos at vieno stiebo, du tryniai viename kiaušinyje, du, kartu suaugę obuoliai ar pienės, taip pat dvyniai. „Jumis“ – tai daugiau nei įprastai.
Kiemas, kuriame esame, turtingas ir erdvus – didelis ūkinis pastatas, gyvenamasis namas, klėtis ir pirtis prie tvenkinio. Tvarto gale matosi kryžiaus formos ventiliacinės angos, jos estetiškai atrodo ir – svarbiausia – apsaugo. Einant į namą tenka palenkti galvas – durys žemos. Šeimininkų kambaryje mus apsupa kvapų magija – palubėje džiūsta įvairios žolės skirtos arbatai virti. „Gydančias bei jėgų suteikiančias arbatas ne vien gerdavo, arbatžoles buvo priimta pakabinti kambariuose, kad jos per uoslę paveiktų žmones, pagerintų savijautą. Mūsų bočiai žinojo, kaip paveikti žmogų panaudojant visokiausius dalykus,“ sako Daina.
Oro gūsiuose vibruoja „sodai“, ant masyvaus stalo žvakidė, kurioje aiškiai įžvelgiama kryžiaus forma. Mažutės lovos su raštuotais užklotais, kraičio skrynia su naiviai mielas atvaizdais, patvari medinė spinta. Nereikalingais rakandais nepersotinta, švari estetika. Namas, kuriame atsiskleidžia geriausios žmogaus savybės. Etnografė pasakoja: „Mūsų protėviai apie puošimą turėjo sudėtingą samprata, su potekste.“
Didžiajame kambaryje tvyro prieblanda – retas reiškinys mūsų šiuolaikiškose patalpose, tačiau nuostabu, kokia ji maloni. Masyvi medinė kėdė su atkaltėje išgremžta širdele, ant lopšio nutapytas Austros medis (Austras koks). Spintą puošia rožinės tulpės ir užrašas 1864. „Kuo ilgiau medinis daiktas tarnauja, tuo gražesnis jis tampa,“ Daina ranka perbraukia per masyvų medinį stalą. Naivoka širdelių simbolika į kaimus atėjo vėlesniais metais. „Kuomet Kraslavos (Krāslava) krašto audėjų, iš vietovių, kuriose išliko archaiška aplinka, klausiame, kur jos semiasi idėjų savo raštams, moterys atsako, jog bažnyčioje,“ sako etnografė. Ji pakelia pintą krepšį, kurį puošia tokios tarsi gėlės ar bumbulai. Išties, žiedlapiai juk turi laužtą ugnies kryžiaus formą! Ji priduria, jog visai senuose pintuose daiktuose puošybos elementų beveik nėra, nes jie dažniausiai buvo naudojami praktiškoms reikmėms. Puošyba ėjo ranka rankon su pritekliumi – tam, kad užsiimtum smulkiais, kruopštumo reikalaujančias darbais, buvo būtina turėti daugiau laisvo laiko. „Moterys visuomet norėdavo pasipuošti. Kai tik būdavo įmanoma, jos audė, siuvinėjo, formavo raštus.“ Etnografe paaiškina, kad raštus galima įžvelgti „erdviškai“, pavyzdžiui, kaip šokio žingsnius. Latvių raštai gausiai naudojami Dainų šventės pasirodymuose.
Pagauk žaltį, piešk pelenuose
Skirtingai nei mes, kurie gerai nepažįstame patys savęs ir todėl klaidžiojame simbolių, spalvų, materijos bei technologijų maišalynėje, mūsų protėviai, būdami glaudžiai susiję su gamta, geriau juto ko ir kada jiems reikia. Mums norisi, kad kas nors pasakytų, ko reikia, kadangi savo pojūčiais mes nepasitikime. Etnografė aiškina: „Jeigu perprantame ženklą ir juntame jo poreikį, ženklas mumyse išjudins, atlaisvins kolosalius resursus. Jeigu reikalinga koncentracija, galima naudoti apvalainus – energiją koncentruojančius ženklus. Jeigu trūksta ryžtingumo, tikslo siekimo, reikia ieškoti ženklo, kuris rodo kryptį. Jeigu trūksta energijos, tinkamiausias bus ugninis kryžius. Jeigu energija liejasi per kraštus, padės saulės ženklas, harmoningai padalijantis energiją visomis kryptimis. „Primenu, kad ugninis kryžius dažnai vertinamas nevienareikšmiškai, kadangi vis dar stipriai asocijuojasi su nacistiniu režimu. „Tai mūsų psichikos problema, ženklas juk niekuo nenusikalto. Kuo daugiau mes kalbėsime apie jo senovines ištakas ir platų panaudojimą kitame kontekste, tuo greičiau išsilaisvinsime nuo stereotipų. Labai gražūs ugnies kryžiai atrandami ir rusų etnografijoje,“ pasakoja Daina.
Maros (Māras) kryžių šeimininkės brėžė židinio pelenuose, kad anglys ligi ryto neužgestų ir būtų lengva užkurti. Austros medis taip pat turi savo istoriją. Primityviausia forma tai lyg viršun prasiplečiantis spindulys, kurį galima plėsti iki begalybės. Įdomu tai, kad liaudies dainose šis ženklas pasireiškia kaip mergelių ženklas. Jis nenaudojamas ir vyrų drabužių papuošimui. Kai kurie tyrinėtojai šį ženklą sieja su moters fiziologija.
Nėra neabejotinų įrodymų, kad mažutė kreivė, kuri primena gyvatę, yra žaltys, tai išplaukia tiktai iš mitų ir padavimų. Latvių mitologijoje neretai minima, kad žaltys, kaip ir rupūžė bei ir pelė, yra kito pasaulio atstovai, nešantys žinias iš anapus. Legendos teigia, jog jeigu medyje pamatai baltą žaltį, reikia jį pagauti ir suvalgyti. Tuomet tu žinosi, ką kalba paukščiai, žvėrys ir medžiai.
Pajūryje esančių Kuržemės gyventojų raštai panašūs į estų raštus. Pagal raštų panaudojimą galima atsekti tautų giminystės ryšius. Itin daugiasluoksnė yra „Ūselio“ (Ūsiņš) ženklo interpretacija, kurios seniausia versija pasakoja apie mėnulio, kuris gali būti ir dylantis, ir augantis (jaunas) transformaciją. Latvių mitologijoje „Ūselis“ laikomas žirgų patronu, o žirgai siejami su vyrų pasauliu. Mėnulis – kariūnų sargas. Eidami į karą vyrai su savimi imdavo mėnulio formos amuletus. Daugelio pasaulio tautų mitologijoje mėnulis yra moteriškasis dangaus šviesulys, o saulė – vyriškasis. Pas latvius atvirkščiai. Liaudies dainose saulė kaitaliojasi, ginčijasi su mėnuliu ir šis žaidimas atsispindi raštuose.
Lybių (Lībiešu) krašte liaudies itin mėgstamas buvo žvaigždės ženklas - „Auseklis“ (Auseklis), tuo tarpu Latgalės krašte šis ženklas nebuvo toks populiarus. „Auseklis“ buvo suprantamas prabudimo simboliu, nes žvaigždė yra tai, kas padeda nugalėti tamsą, nors tai silpna šviesa, bet ji rodo kelią, suteikia vilties, skatina keistis. Einant į karą vyrų žirgų nugaras puošdavo žvaigždėmis padabinti apklotai.
Žaidimai ženklais
Neduoda ramybės klausimas – kodėl pasaulinėje istorijoje tokia didelė reikšmė skiriama kryžiaus ženklui. Paprasčiausia versija, du brūkšniai – horizontalė ir vertikalė, nieko daugiau. Daina aiškina: „Vertikalė tai vyriškumo simbolis, tiesiausias kelias į dangų, ryšys su Dievu, horizontalė tai motina žemė, materialusis pasaulis. Kas gali būti daugiau nei tai, kai abi jėgos yra sujungtos? Kuomet kryžius įgauna „šakas“, jis išjudinamas ir taip atsiranda energija.“
Labiausiai paplitęs, visuose Latvijos rajonuose žinomas apsauginis ženklas yra „pasvirasis“ kryžius, knygoje „Suitu identitetas“ (Suitu identitāte) rašo kalbininkė Janina Kursytė (Janīna Kursīte) ir tradicinės kultūros tyrinėtojas Sandis Laimė (Sandis Laime). Pasirodo, šis ženklas priklauso seniausių pasaulyje apsauginių ženklų kategorijai, jis naudotas nuo paleolito ar senovės akmens amžiaus periodo laikų (baigėsi 8-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą). Pagal archeologės Marijos Gimbutienės hipotezę, pasvirasis kryžius senovėje buvo Didžiosios Deivės Motinos apsauginiu ženklas. „Kaip manoma, mūsų protėviai nesilaikė magijos įstatymo paraidžiui , o mėgo žaisti ženklais,“ rašo Kursytė ir Laimė.
Ekspedicijų metu tyrinėtojai pastebėjo, kad, pavyzdžiui, kokią nors alsungiečių (alsundznieku) klėtį saugo durų spynos liežuvėlyje įspausti, stačiakampio linija apibrėžti, šeši pasvirieji kryžiai. XX a. trečiame dešimtmetyje statytoje Dižarajų (Dižarāju) klėtyje apsauginiai ženklai įspausti gana neįprastoje vietoje – klėties viršutinėje dalyje esančių durų staktose ir apvaduose. Kiekvienoje staktoje nedideliame aukštyje išraižyta 10x10 centimetrų skersmens saulutė su šešiais spinduliais. Saulutės randamos ir kai kuriose Vidužemės vietovėse. O štai Anužių (Annužu) klėties gilumoje, palei lubas, medžiaginiame maišelyje, tyrinėtojai atrado kelių šimtmečių senumo bažnyčioje šventintus „kačiukus“. Namo šeimininkas apie šventintas žoleles pasakė kad: „tai stovėjo nuo senų laikų ir lai stovi toliau. (...) O jeigu aš juos išmesiu lauk, tai vienas Dievas žino, kas su manimi nutiks.“
XIX a. pastatytoje Dūnių (Dūņu) pirtyje senovės tyrinėtojai atrado ligi šiol nežinomą apsauginį ženklą – pasvirą brūkšnį, kuris yra tarp lietuvėno kryžiaus ir ugnies kryžiaus. Lietuvėno kryžius, kaip žinoma, saugojo nuo piktųjų dvasių, tuo tarpu ugnies kryžius, kurio atšakos orientuotos į kairę pusę, kai kurių folkloristų nuomone, naudotas siekiant apsisaugoti nuo gaisro. Janina Kursytė pastebi, kad į dešinę pusę orientuotas ugnies kryžius tradiciškai siejamas su kylančia saule, su ugnimi jos pasyviojoje būsenoje. Vertikalusis brūkšnys per vidurį sustiprina abiejų kitų ženklų poveikį.
Tokie ženklai kaip pasvirasis kryžius randami ant įvairiausių daiktų, tokių, kaip pavyzdžiui, lovys, pakinktai ir kt. Apsaugančius ženklus senovės latviai brėžė vienatvėje, tinkamu momentu – per saulėgrįžą ar bet kurį ketvirtadienį, pageidautina esant pilnačiai, primena etnografė Daina Krauklė.
Išmok pamatyti!
Vykdami į vieną Latgalės vienkiemį matome XIX a. statinį – nedidelį namelį, iš storokų į viršų sušlietų karčių, kuriame vasaros metu buvo skalbiama ir kočiojama patalynė, ruošiamas maistas. Nusprendžiame, jog taip sušlietos kartys – siekis aukštyn. „Mes galime žiūrėti ir nematyti nieko daugiau, nei šakų krūva, bet galime įžvelgti ir kai ką daugiau,“ sako Daina. Ar anais laikais tai buvo svarbu? Intuityviame, pasąmonės lygmenyje – garantuotai. Latviai jau senovėje žinojo daugelį dalykų, pavyzdžiui tai, kad spalvos skleidžia aktyvias vibracijas, veikiančias aplinką. Daina padarė tokias išvadas daug metų tyrinėdama ornamentus, ji pacituoja liaudies dainas: „<...> be raudono siūlelio nenumegsiu pirštinėlės <...>, kur pradingo rausvi žandukai, raudonas rožių vainikėlis.“ Ji paaiškina: „Raudona reiškė sveikatą, jėgą, grožį. Todėl ir ugnies kryžius bus ypač stiprus, jeigu jis bus nubrėžtas raudonais dažais arba ant raudono fono. Geltona senovėje sieta su saule, auksu, žalia spalva taip pat buvo gerbiama. Tuo tarpu ruda, juoda, tamsiai mėlyna buvo laikomos svetimomis, ponų spalvomis, su kuriomis latviai turėjo ribotus santykius. Senovėje mėlyna buvo laikoma nešvaria. Tai naujesniais laikais mėlyna tampa vilties ir romantikos spalva.“
Latgalių vienkiemyje ant kiekvieno statinio durų balta kreida nubrėžta K+M+B. Tai naujesniems laikams būdinga, su krikščionybe susieta inicialų kombinacija, apimanti trijų karalių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – vardų pirmąsias raides su kryžiumi per vidurį. Žmonės tikėjo, kad šis apsauginis ženklas užtikrina karalių palankumą. Jeigu per vidurį nėra kryžiaus ženklo, karaliai negali patekti vidun. Durų šventinimo tradicija simbolizuoja šeimos apsisprendimą savo namuose visus metus priimti Kristų. Toks ženklas pašventinta kreida brėžiamas sausio šeštą dieną, kai bažnyčioje švenčiamas Viešpaties pasirodymas, tautoje vadinamas Trijų karalių ir Žvaigždės diena.
Prisėdame tvoromis apsuptoje Latgalės sodyboje ir stebime kaip nuo stogo laša vandens lašai. Tyla, lašų tekšėjimas, sukrankia laikinąja būtimi patenkinta varna. Koks malonumas! „Tokioje aplinkoje mes užduodame sau klausimą, kas iš tiesų yra gerovė ir ko mums iš tiesų reikia,“ mano Daina. „Mes apsupti technologijomis, bet būtent jos gimdo stresą. Dabar visi nuolat kažkur skuba – greičiau, greičiau! Tačiau ar todėl mes iš tiesų padarome ką nors daugiau.“
Vertė Erna Vilimas
