Kalendoriuose nerasi, bet ji yra. Kas tai? Žinoma, Šiaulių krašto tautodailininkų diena. Jau dvidešimtoji. Lapkričio paskutinį savaitgalį (šeštadienį ar sekmadienį) krašto tautodailininkai iš Šiaulių, Kuršėnų, Akmenės, Pakruojo, Radviliškio, Kelmės, Joniškio renkasi į savo šventę. Kartais subrazdame ne tik į Šiaulius, bet ir į Pakruojį, Kuršėnus. Ir muzikantų, dainininkų nereikia samdyti,– yra savas folkloro ansamblis „Margulis“, kuris iš ilgametės vadovės kuršėniškės Birutės Poškienės perėjo į Pauliaus Vaišnoro rankas.
Tokia jau tradicija – šventė pradedama „Margulio“ liaudiškomis dainomis. Paskui pristatoma tų metų jubiliatų paroda, kurią jautriai, kiekvienam autoriui rasdama nuoširdžių, paskatinančių žodžių, apžvelgia menotyrininkė Michalina Adomavičienė.
Gražus sutapimas, – šiemet tą dieną jubiliejinį gimtadienį šventė nuolatinis šiauliečių švenčių svečias Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, o prieš trisdešimt metų su krašto tautodailininkais savo gyvenimą jau susiejo ir Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė, visų mūsų Laimute vadinama. Tokia proga ir staigmena ne prošal. Ją pateikė Pakruojo rajono tautodailininkų vadovė, Kultūros centro choreografė Sigutė Malinauskienė. Jos vadovaujamas vidutinio amžiaus liaudies šokių kolektyvas „Reketys“, Aukso paukštės laureatas, padovanojo smagią šokių pynę. Šokėjams kartu su kolega savo drožtais skrabalais skrabino pakruojietis Egidijus Impolis, vienas iš šių metų jubiliejinės parodos dalyvių.
Prasidėjo sveikinimų liūtis. Gėlėmis, „Tautodailės metraščiais“ apdovanoti per trisdešimt Šiaulių krašto tautodailininkų jubiliatų, dešimčiai kūrėjų kartu su gėlėmis įteikti nauji Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario bilietai. Juos Šiaulių krašto tautodailinkų dienomis paprastai įteikia pats pirmininkas Jonas Rudzinskas, primindamas, kad mados ateina ir praeina, o tautodailė lieka.
Šventės proga tautodailininkus kasmet sveikina Šiaulių miesto ir rajono vadovai, Šiaulių kraštui atstovaujantys Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Šiemet sulaukėme LR Seimo pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjos Dainos Kinčinaitienės bei kitų svečių sveikinimų ir padėkų.
Kelmės kultūros centro redaktorė, renginių informatorė, žurnalistė, per Šiaulių televiziją rengianti laidą „Labas iš Kelmės“, Rita Ščiglinskienė pristatė dokumentinį filmą „Akmens žymė“. Padedant Lietuvos spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondui, autorė beveik dešimtmetį buvo prigludusi prie tautodailininko akmentašio Juozo Liaudanskio (1904 – 1989) gyvenimo. Akmens žymę šis menininkas paliko visam Kelmės kraštui. Kelmėje dabar vyksta šalies akmentašių kūrybinės stovyklos, simpoziumai, kuriuose jau dalyvauja akmens meistrai ir iš Latvijos, Estijos. Anot Alberto Martinaičio, Jono Vaicekausko, Valdo Banzos, Lino Mockaus, Stepono Rimo, kitų nūdienos akmentašių, menotyrininko, profesoriaus, hab. dr. Vytenio Rimkaus, Juozas Liaudanskis padovanojo neįkainojamą palikimą – išmokė pamatyti, išgirsti, pajausti, suprasti akmens bylojimą. Nors Salomėja Nėris rašė, kad „Akmenėlis turi šaltą širdį...“, skulptorius jį apeidavęs, ausį priglausdavęs, plaktukėliu pastuksendavęs, paglostydavęs, apkabindavęs, susisiekdavęs su šalto akmenėlio dvasia ir... sušildydavęs, susišnekėdavęs, susibičiuliaudavęs.
O dabar dar pasidairykime po dvidešimt dviejų krašto jubiliatų kūrybos parodą, eksponuojamą Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Vyriausiai iš jų, Stefanijai Utakienei, 85-eri. Daugelį metų dirbusi anuometinėje „Vairo“ dviračių gamykloje, o laisvalaikiu nuo pat jaunystės siuvinėjusi, nėrusi, pradėjusi dalyvauti parodose. Kartu su juosteles audusia penkeriais metais jaunesne sese Antanina Katiliene ir į tautodailę stojusios. Parodoje matome Stefanijos lininę pagalvėlę su vilna siuvinėtais žirgais, Antaninos sukurtas progines juosteles, tautiškus kaklaraiščius. Genovaitė Tarasauskienė, septyniasdešimtmetė tekstilininkė iš Joniškio, eksponuoja elegantišką megztą juodą suknelę su balta ažūrine nerta skara, originalaus kiauraraščio megztinuką. Dalios Poškienės kolekcijoje įvairiaraštės, spalvingos pirštinės, riešinės, kojinės. Baltutėlaičiai Janinos Alminienės nėriniai patalynei. Karpiniais puošti Filomenos Adomavičienės atvirukai.
Antanina Pukėnienė ne tik tapytoja, bet ir poetė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, tautodailėje jau nuo 1977-ųjų. Maskvoje už Liaudies ūkio pasiekimų parodoje eksponuotą drobę pelnė sidabro medalį. Meno kūrybos premija jos kūrybą įvertino ir Šiaulių miesto vadovai. Buvome įpratę, kad Antaninos drobėse – gėlių karalija. Šioje parodoje eksponuojamas triptikas su Tausi miestelio (Latvija) Gaisrininkų, Kalno ir Kalvių gatvelių architektūra. Anot menininkės, kai šio laikmečio žmonės vienas nuo kito nutolę, susvetimėję, šiauliškių tautodailininkų diena tikra dvasios atgaiva,– pabendraujame, pasidžiaugiame vieni kitų kūrybiniais pasiekimais, praturtėjame žiniomis.
Jubiliejus ne jubiliejus, o šių švenčių, nes susirenka pažįstami, savi ir artimi, stengiasi nepraleisti ir skaistgirietė (Joniškio r.) tapytoja Virginija Kutkienė. Nedrįstu sakyti, kad buvusi, nes mokytojas visada mokytojas, bet jau poilsiaujanti buvusios Kalnelio aštuonmetės mokyklos pedagogė išbandė ir batikos, ir gobeleno kūrybos paslaptis, kol galiausiai paviliojo tapybos spalvų žaismas, pridengtas tik jai savitu paslapties šydeliu. Jubiliatų pedagogų, dirbančių ir nebe, šiemet itin gausus būrys.
O kuo pradžiugino jauniausios sukaktuvininkės, penkiasdešimtmetės? Rasa Daukšienė prisipažino liaudies menu susidomėjusi dar besimokydama devintoje klasėje. Kūrybinėje stovykloje Molėtų rajone mokėsi pinti juostas, austi gobeleną. Paskui dailės studijos Šiaulių pedagoginiame institute (dabar universitete). Šiaulių jaunųjų technikų centro technologijų mokytoja ir kūrybinga, nuolat ieškanti tautodailininkė. Tapo ant šilko, ištobulino riešinių mezgimo meną. Parodai pateikė visą kolekciją spalvingų riešinių, puoštų augaliniais, geometriniais vingelių, rombelių, žirgelių motyvais.
Radviliškietė Rasmuta Valčiukienė moko Vinco Kudirkos pagrindinės mokyklos pradinukus, vadovauja jaunųjų dizainerių būreliui, veda seminarus Švietimo centruose. O kūryba? Nustebino. Pasirodo, tereikia skalbinių virvės, lininio žguto, adatos, pramokti senojo apsukamojo pynimo gudrybių, kūrybinių sumanymų ir še tau – džiaukis lino vazomis, vazelėmis, dubenėliais.
Anot menotyrininkės Michalinos Adomavičienės, Šiaulių krašto tautodailininkai su charakteriu,– dirba užsispyrę, meistriškai ir saugo lietuviškumo paveldą.
