Vertė Erna Vilimas

Latvių tautinis kostiumas – itin reikšminga ir nacionaliniu požiūriu išties savita latvių kultūrinio paveldo dalis. Tautinis kostiumas formavosi ir egzistavo konkrečiomis geografinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, bei nuolat vystėsi veikiamas įvairiausių vietinių tradicijų. Didelę įtaką tautinių drabužių išvaizdai bei tipui padarė ne tik sudėtingi istoriniai procesai, bet ir tarpusavio santykiai šeimose, elementarūs liaudies darbai bei užsiėmimai ir, žinoma, tradicijos. Latvių tautiniai drabužiai yra skiriami į du tipus :

• archeologiniai;

• tradiciniai.

Archeologiniais tautiniais drabužiais laikomi drabužiai, kurie buvo atrasti ir rekonstruoti vykdant archeologinius kasinėjimus dabartinės Latvijos teritorijos kapavietėse. Verta paminėti tai, jog mirusieji dažniausiai būdavo laidojami juos aprengiant šventiniais rūbais, gausiai papuoštais įvairiais, dažniausiai bronziniais, papuošalais. Surinkti duomenys apie šiuos apdarus siekia septintą – tryliktą šimtmečius, o kai kurie papuošalai priskiriami netgi antram – ketvirtam šimtmečiui, kuomet Latvijos teritorijoje gyveno baltų gentys: latgaliai (latgaļi), kuršiai (kurši), žemgaliai (zemgaļi), sėliai (sēļi) ir somugrai–lyviai (somugri–lībieši). Senovės latgalių apgyvendintos vietovės, žvelgiant į dabartinę Latvijos teritoriją, buvo Latgalė (Latgale) ir rytinė Vidžemės (Vidzeme) dalis. Tuo tarpu lyviai (lībieši) buvo apgyvendinę vakarinę Latvijos dalį – pajūrio regionus. Archeologiniai kasinėjimai liudija šiose vietovėse buvus itin aukštą amatininkystės lygį bei gana platų prekybinių santykių tinklą.

Dabartiniai materialiosios Latvijos kultūros tyrinėtojai tradiciniu tautiniu kostiumu vadina žemdirbių drabužį, kuris formavosi ir vystėsi daugybę šimtmečių ir Latvijoje egzistavo kaip visuotinai dėvima apranga iki devyniolikto šimtmečio vidurio, kuomet jį palaipsniui pakeitė modernesnis - „miestietiškas” apdaras. Iki mūsų laikų išlikę medžiagos, drabužių pavyzdžiai leidžia teigti, jog devynioliktajame amžiuje kaimų gyventojai buityje naudodavo kasdienius ir šventinius, išeiginius apdarus. Išeiginiai rūbai pasižymėjo puošniais, sudėtingais raštais bei palyginti ryškiomis spalvomis. Visai tikėtina, kad neretai tokie šventiniai rūbai, pasiūti atsižvelgiant į konkrečias tradicijas, žmogui būdavo padaromi vos kartą gyvenime ir dėvimi tik itin reikšmingomis progomis.

Kalbant apie Vidžemę (Vidzeme) reikia pažymėti, jog ji visuomet buvo kaip aktyvi naujų idėjų ir minčių perėmėja, taip ir jų skleidėja. Jeigu ieškosime senesnės praeities pėdsakų, tai matysime, kad senovinės Vidžemės tautinio rūbo padirbimo ir puošybos tradicijos ilgiausiai išliko rytinėje Vidžemės dalyje, kurioje aptinkamos dar devyniolikto amžiaus pradžioje išsiuvinėtos, pečius apgaubiančios, tradicinės Latvių vilnonės skaros-šaliai (villaines), puošniai išsiuvinėtos apvalios moterų kepurės, mergelių nešioti „būrimo vainikai” (zīļu vainagi) bei spalvingai siuvinėti marškiniai. Vėlgi – kuo toliau į vakarus – tuo labiau juntama didžiųjų miestų (Rygos (Rīgas), Cėsio (Cēsu), Valmieros (Valmieras)) įtaka. Kalbant apie Rygos gyventojų rengimosi kultūrą, verta pažymėti, jog ji padarė labai didelę įtaką vakarinės Vidžemės latvių tradicinio apdaro formavimuisi.

Vidžemėje devynioliktame amžiuje dažniausiai būdavo audžiami dryžuoti, languoti, skersom linijom ar smulkiu raštu puošti audiniai. Vidžemės siuvėjai, įsisavindami to laikotarpio profesinius įgūdžius, greitai įgudo sukirpti bei pasiūti paties sudėtingiausio sukirpimo vyriškų ir moteriškų apdarų sudedamąsias dalis.

Minėto laikotarpio moterių galvos apdangalai buvo įvairiausio sukirpimo „bokštinės” kepurės (torņcepures), perrištos, apjuostos šilkinėmis skarelėmis, tuo tarpu merginos tuo metu jau ėmė dėvėti plaukus prilaikančias austas juosteles (matauklas) ir surišamus „vainikėlius”.

Latgalės (Latgales) tautiniai rūbai priskiriami Rytų Latvijos, dešiniojo Dauguvos pakraščio kultūriniam regionui. Didžiulę įtaką Latgalės tautinio rūbo susiformavimui padarė aktyvi Dauguvos upe vykusi prekyba; tose žemėse daug labiau (palyginti su kitais Latvijos regionais) paplitusi sąlyginai stipri katalikybė, taip pat Rusijos imperijos sudėtyje praleistas laikas.

Archajiškiausias ir labiausiai stilistiškai suderintas Latgalės tautinis rūbas – tai Abrenės (Abrenes) rajono „baltasis kostiumas” (baltais tērps). Iš praėjusių šimtmečių Latgalė paveldėjo ir išsaugojo itin turtingą įvairiausių austų juostų asortimentą. Pačios devynioliktojo amžiaus pražios gaminiai – tai puošniais raštais išsiuvinėtos Krustpilio (Krustpils) vilnonės skaros-šaliai (villaines). Tuo tarpu languoti ir dryžuoti Latgalės audiniai, skirti tautinių sijonų siuvimui, yra ryškiausi devyniolikto šimtmečio antros pusės kultūros atstovai. Senovinės ir Latgalei labai charakteringos moteriško apdaro sudedamosios dalys – tai ant kaktos rišamos specifinės išsiuvinėtos juostos – (pārpieri) bei kiti įvairiausiais būdais užrišami galvos apdangalai.

Viršžemė (Augšzeme) arba Sėla (Sēlija) – baltų tautybės sėlių apgyvendinta teritorija, plytėjo pietinėje Latvijos dalyje, dešiniajame Dauguvos krante. Tradicinis tautinis šio regiono drabužis, kaip ir kituose regionuose, buvo siuvamas iš savadarbių vilnonių bei lininių audinių. Kaip senovinio rūbo sudedamosios dalys dažniausiai minimi marškiniai su įaustais ryškiai raudonais raštais, puošnios skaros-šaliai, juostos. Seniausia apdaro sudedamoji dalis – galvos apdangalas, pasižymintis ypatingu užrišimu ir ilgiu – tai ilgiausias galvos apdangalas Latvijoje, jo ilgis būna iki 4 metrų.

Žemgalės (Zemgales) regionui būdingiausi puošnūs, gausiais raštais išmarginti sijonai, kurie atsirado palyginti neseniai. Jie pradėti dėvėti tik apie devynioliktojo amžiaus vidurį. Gyventojų gerovė ar, kitaip tariant, palyginti aukštas pragyvenimo lygis leido žemgaliečiams dailinti tautinį rūbą įvairiais sidabriniais gaminiais, taip pat ir specifiniais, sunkiais sidabro karoliais. Žemgalėje devynioliktajame amžiuje moterų tautinis šventinis apdaras buvo labai puošnus. Jį sudarė balti, gausiai išsiuvinėti lininiai marškiniai, eglutės, roželių ar žvaigždučių raštais išausti sijonai bei austos liemenės, padailintos sidabrinėmis arba gintarinėmis sagomis. Baltas, puošniai austa ant pečių dėvima skara-šalis (villaines), susegamas masyviomis sidabrinėmis sagėmis. Margaspalves raštuotas juostas, Žemgalė „paveldėjo“ iš praėjusiais šimtmečiais dėvėtų tautinių rūbų.

Kuržemės (Kurzemes) tautinius rūbus, dėl šiam rajonui būdingo aktyvaus susisiekimo jura su kitomis šalimis, devynioliktame šimtmetyje papildė netradicinės, Latvijai nebūdingos medžiagos. Apdaro dekoravimui plačiai naudoti atvežtiniai kaspinai, juostelės, blizgučiai, perlai, šilkinė ir aksominė medžiagos.

Visgi vakarinėje Latgalėje išliko ir labai archajiškos, keleto šimtmečių senumo moteriško apdaro detalės, tokios kaip „spangu vainags“ - siaura bronzinė juostelė-vainikėlis, kniedėmis (spangas) tvirtinamas ant audinio, bei specifinė mėlyna skara-apsiaustas – „mēlene“. Pietinėje Kuržemėje išsaugotas specifinis daugelio amžių senumo skarų-šalių (villaiņu) gaminimo bei dėvėjimo būdas – skirtingai nei kitur, čia jos tradiciškai segamos ant vieno peties. Kuržemės moterys savo gerovę mėgo išreikšti vienu metu apsisiausdamos net tris gausiai papuoštas skaras – „villaines“, susegdamos jas didelėmis, kaltomis sidabrinėmis, ar net auksinėmis sagėmis. Ypatingai prabangiai atrodė didelės sidabrinės paauksuotos sagės, padailintos žaliais arba raudonais šlifuoto stiklo akmenukais. Iš senovės viduramžių yra paveldėti galvos apdangalų ir skarų užrišimo būdai. Kalbant apie vyriškus tautinius Kuržemės drabužius, būtina paminėti odinius diržus su iš metalo iškaltomis puošniomis sagėmis, bei ypatingus metalinius diržus – „sleņģenes“.

Teigiama, kad būtent Kuržemės apdarai atspindi tipines devynioliktojo amžiaus Latvijos tautinių rūbų vystymosi tendencijas.

Tradicinio tautinio drabužio kaita visuose istoriniuose-kultūriniuose regionuose anaiptol nevyko vienodai. Daugelyje vietovių vienu metu gyvavo paraleliai tarpstantys ir senesni, ir naujesni, vienas kitą papildantys rūbų siuvimo bei puošybos būdai.

Archeologiniai ir etnografiniai papuošalai

Labai svaria latvių (kaip, beje ir daugumos kitų tautų) tautinio kostiumo dalimi visuomet buvo papuošalai. Kai kurie papuošalai turėjo praktinę reikšmę – vienais, pavyzdžiui, būdavo susegami rūbai, kiti būdavo naudojami diržams susegti (sagės bei vyriškų diržų sagtys). Kitiems papuošalams – tokiems kaip, pavyzdžiui, karoliams ar žiedams būdinga tiktai vadinamoji puošybinė funkcija. Kaip papuošalų dėvėjimo, taip pat ir jų gaminimo menas vystėsi tolygiai visos žmonijos raidai – susipinant dvasinės ir materialiosios kultūros pradmenims, taip sukuriant atskirą papuošalų bei jų komplektų stilistiką, grožį ir kompozicią.

Daug žinių apie senovės latvių papuošalus suteikia archeologinai kasinėjimai, tačiau kalbant apie aštuonioliktojo ir devynioliktojo amžiaus papuošalus – čia nemažai informacijos galima pasisemti būtent konkrečiai iš etnografinės medžiagos. Vienas iš amatų, dabartinėje Latvijojos teritorijoje jau tryliktajame amžiuje pasiekęs ganėtinai aukštą išsivystymo lygį, buvo auksakalio (juvelyro) amatas. Archeologinių kasinėjimų metu atrasti sidabriniai ir bronziniai papuošalai buvo pagaminti naudojant puikią, žiūrint į anų laikų išsivystymo lygį, atlikimo techniką. Archeologiniai papuošalai daugiausia buvo gaminami iš vario lydinių, latvių archeologų apibrėžiamų žodžiu bronza. Be bronzinių papuošalų, kasinėjimų metu Latvijoje, kaip beje ir Lietuvoje, dažnai aptinkami ir dirbiniai iš žalvario.

Latvių papuošalai skirstomi į tris dideles grupes – tai ant kaklo, ant krūtinės bei ant rankų dėvimų papuošalų grupės. Lyginant aštuonioliktajame ir devynioliktajame amžiuje žinomus papuošalų pavyzdžius su archeologinių kasinėjimų metu atrastais dirbiniais, galima teigti, jog būtent ant kaklo dėvimi papuošalai šiek tiek prarado savo ankstesnę reikšmę. Labiausiai aštuonioliktajame ir devynioliktajame amžiuje Latvijoje paplitusi papuošalų grupė buvo ant krūtinės dėvimi papuošalai – tai minėtos sidabrinės sagtelės marškinių apykaklei susegti, taip pat šiek tiek didesnės, vidutinio dydžio bei itin didelės sagės, naudojamos skarų-apsiaustų (villainiu) susegimui. Kalbant apie tokias sages, itin išsiskiria jau aukščiu aprašytos sidabrinės, kartais ir auksu padengtos, spalvoto šlifuoto stiklo gabalėliais padailintos Kuržemės teritorijoje anksčiau gausiai paplitusios sagės. Vakarinėje Latvijos dalyje, palei jūros pakrantę, dauguma papuošalų tradiciškai gaminti iš gintaro – tai puikiai pažįstami gintariniai karoliai, sąsagos ir kiti papuošalai. Kalbant apie papuošalus, dailinančius vyrišką apdarą, galima išskirt vyriškus odinius diržus puošiančias metalines sagtis, ar vientisus, iš metalo pagamintus diržus - „sleņģenes“.

Galima drąsiai teigti, kad nūdien, kurdami tautinius rūbus, pavieniai amatininkai ar šioje srityje besispecializuojančios įmonės ne tik užsidirba pinigus, bet ir ženkliai prisideda prie tautinio paveldo puoselėjimo ir populiarinimo. Latvijos sostinėje Rygoje esančio tautinių drabužių centro „Senoji klėtis“ (Senā klēts) direktorė yra įsitikinusi, kad susidomėjimas tautiniais rūbais nuolat auga. „Manau, kad tampame „latviškesni“ ir imame labiau vertinti tikrąsias vertybes“ - sako ji. Jos manymu didelę įtaka tautinio identiteto suvokimui bei kultūrinio paveldo vertinimui daro tai, jog Latvija negyvena uždarai, vis daugiau žmonių aplanko kitas šalis, vis dažniau keliaujama po pasaulį, o sugrįžus tikriausiai ir „į savus dalykus sugebame pažvelgti kitaip, kol gyvename užsidarę mažoje „dėžutėje“, net nepastebime, ką turime ir kol kas nors nepasako, kad tai vertybė, atrodo kad tai nieko ypatingo“. Moteris tautinių rūbų pirkėjus skirsto į keletą grupių: vietiniai gyventojai, neseniai išvykusieji, užsienyje ilgą laiką gyvenantys latviai bei užsieniečiai. Daugiausia tautiniais rūbais domisi būtent vietinių gyventojų grupė.

Didžiausias susidomėjimas tautiniais rūbais pastebimas prieš nacionalines šventes – pavyzdžiui prieš „Līgo“ šventę (Joninės), taip pat prieš Latvijoje reguliariai vykstančią ir labai mėgstamą Dainų šventę. Tas pats ir kalbant apie papuošalus: prieš Jonines žmonės noriai įsigyja įvairiausių tautinių papuošalų – sagių, pakabukų, auskarų, apyrankių su latviškais simboliais, taip siekdami padailinti savo šventinius rūbus (beje, nebūtinai tautinius). Pažymėtina, jog prieš tokias nacionalines šventes vyrai taip pat žymiai daugiau domisi papuošalais. Rinkdamiesi papuošalus žmonės nori matyti juose vietinę simboliką ir motyvus – pavyzdžiui, senovinį saulės, žirgo ar kitą, Latvijos gamtos įkvėptą ir protėvių išsaugotą, simbolį.

Straipsnis remiamas pagal projektą "Tautodailės žanrai: analizė ir ypatumai"