Kai Šiaulių dailės galerijos skliautais nuvilnijo „Augo obelėla, drūta ir šakota...“, „Margulio“, LTS Šiaulių skyriaus folkloro ansamblio, daina (vadovas Paulius Vaišnoras), pasidingojo, kad obelėlė subujojo, sulapojo, pražydo visose salėse. Jos pumpurus krovė, skleidė šimtai tautodailininkų Šiaulių mieste ir rajone, Akmenėje ir Joniškyje, Pakruojyje ir Radviliškyje, Kelmėje ir Kuršėnuose, Žagarėje ir Gruzdžiuose. Išsiskleidusius kūrybos žiedus audėjos, mezgėjos, medžio drožėjai, pynėjai, juvelyrai, kalviai, karpytojai, tapytojai, keramikai – 277 autoriai, 1.147 darbus – sunešė, suvežė į krašto jubiliejinę parodą „Tautodailės paveldas ir gyvoji tradicija“.
Didžiausią sveikinimų laviną atlaikė dvidešimt trečius metus LTS Šiaulių skyriui vadovaujanti Laima Kelmelienė. Jos rūpesčiu Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko Jono Rudzinsko, Lietuvos Respublikos Seimo narių Rimos Baškienės, Valerijaus Simulik, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kultūros skyriaus padėkomis apdovanoti per dvidešimt tautodailininkų: pirmieji 1966-ųjų metų liaudies meistrai šiauliečiai audėja Antanina Katilienė, mezgėja Aleksandra Pocienė, juvelyras Hendrikas Kalinas, radviliškietė audėja Rita Kavaliauskienė, kūrybingiausi krašto tautodailininkai radviliškietės tekstilininkės mama Olė Plungienė ir dukra Aurelija Norvaišienė, joniškiečiai tekstilininkė Ugnė Vaineikienė ir medžio drožėjas Dalius Udrakis, Šiaulių tautodailės salono „Devyni broliai“ konsultantė-pardavėja Onutė Lažinskienė, sodų varstytoja Bronė Gricienė, tekstilininkės Zita Lukytė, Birutė Poškienė, Rasa Daukšienė ir kiti.
Lietuvos liaudies kultūros centro tautodailės poskyrio vadovė dr. Teresė Jurkuvienė paskelbė respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ šių metų Šiaulių krašto nominantus. Vaizduojamojoje dailėje pirmoji ir antroji vietos atiteko popieriaus karpinių meistrėms Rasai Šiškuvienei iš Bridų (Šiaulių r.) bei šiaulietei Angelei Steponavičienei, trečioji – pakruojiečiui drožėjui Vidmantui Lietuvininkui. Taikomojoje dailėje nominantų daugiau. Dvi pirmąsias vietas vertintojai paskyrė tekstilininkei, megztų pirštinių autorei Olei Plungienei iš Radviliškio ir gruzdiškei juodosios keramikos meistrei Reginai Mataitienei. Tris antrąsias vietas pelnė pynėja iš vytelių kuršėniškė Marytė Janulienė, šiaulietės rankšluosčių audėja Regina Vaišnorienė ir sodų iš smilgų autorė Raimonda Kiminaitė. Trečiųjų vietų autorės šiaulietės tekstilininkė, siuvinėtoja Irena Gaidamavičienė, lėlininkė Asta Liaudanskienė ir Genovaitė Vyšniauskienė už margučių kolekciją.
Pradžių pradžią prisimena šioje parodoje žalvario vėrinio ir auskarų komplektą eksponuojantis juvelyras Hendrikas Kalinas. Tėtis Valerijonas buvo odininkas, mama Marija – siuvėja. Abu kūrė įvairius suvenyrus, medalius. Ir jis kartu su broliu Algiu klijavo, lipdė šiaudelių, gintaro mozaikų paveikslėlius, pradėjo dalyvauti parodose Šiauliuose, Palangoje, kitur. Beje, Hendrikas, šaunus „Margulio“ ansamblio muzikantas, kartais dar pravirkdo ir tėvuko armoniką ar bandoniją.
Rasa Šiškuvienė, karpinių menu susidomėjusi prieš penketą metų, kuria siužetines kompozicijas. Šnekučiuoja vyrai, prie malūno sustabdę pailsusius arklius, nostalgija dvelkia samanota „bakūžė“, bujoja tvirtai į Lietuvos žemelę šaknis įleidęs ąžuolas, iš legendų atklydo žalčio Žilvino pati Eglužė.
Nėra lygių meistriškai, subtiliai raštų ir spalvų derme žaidžiančiai pirštinių, kojinių mezgėjai Olei Plungienei. Virbalai, vąšelis prie rankų prilipo dar vaikystėje. Paauglė jau ne tik sau, bet ir tėtei megztinį nunarpliojo. Kitaip, matyt, ir būti negalėjo, nes mama buvo nepralenkiama nėrėja, nebuvo rašto, kurį pamačiusi nenusinertų. Jokių schemų nereikėjo. Nagingą dukterį užaugino ir Olė. Aurelija Norvaišienė neria, mezga, audžia, dabar ir Radviliškio rajono tautodailininkams vadovauja.
Atsimenu, kokią ne tik vaikų, bet ir tėvelių, senelių apgultį atlaikė lėlininkė Asta Liaudanskienė Šiaulių miesto šventės metu Tautodailės kiemelyje, Kaštonų alėjoje, demonstravusi negirdėtą neregėtą „Pasakų knygą“ su be paliovos judančiais krutančiais „Katinėliu ir gaideliu“, „Trimis paršiukais“, „Raudonkepuraite“. Jubiliejinei parodai Asta pateikė interjerui tinkančių dekoratyvių lėlių ciklą „Metų laikai“, lydimą seno basakojo „Žynio“. Ne tik lino skiautelių, nėrinukų, įvairiausių siuvinėjimo dygsnelių, bet ir lakios vaizduotės prireikė, kad sužaliuotų „Pavasaris“, sužydėtų „Vasara“, grybauti susiruoštų „Ruduo“ ir baltai baltai apsigobtų „Žiema“.
Pro aukštai kartelę kilstelėjusios kūrybos vertintojų reiklias akis nepraslydo ir vaizduojamosios dailės trečiosios vietos laimėtojo, Šiaulių krašto parodoje debiutuojančio pakruojiškio menininko Vidmanto Lietuvininko įdomūs, išbaigti, senųjų meistrų dvasia dvelkiantys medžio darbai.
Nenuneigsi, kad menininkų kūrybos šaknys gilios. Keramikė Regina Mataitienė augo ne tik lietuviškoje, bet ir šiek tiek prūsiškoje Tauragėje. Penki vaikai rengti mamos siūtais, nertais, megztais drabužėliais. Nuo vaikystės niekur nėra mačiusi, ragavusi tokių gražių, skanių tortų, kokius mama padėdavo ant švenčių stalo, – „Gedimino kalnas“ su medžiais vasarą žaliavo, žiemą šerkšnu švytėjo. Tėtis, dar smetoninių laikų juvelyras, laikrodininkas, ir bažnyčių laikrodžius gydydavęs. Žmonai, dukrelėms po kryželį sukūrė. Regina jį iki šiol tebenešioja. Auksinės rankos tėčiui ir Sibiro gūdumoje padėjo išsilaikyti. Keramikų būrelį, veikusį Tauragės keramikos gamykloje, Regina lankė jau paauglystėje. Molis buvo toks patrauklus, iškalbingas, kad nė neabejodama patraukė į Kauno Stepo Žuko technikumą. Baigusi mokslus dirbo garsiojoje Kauno „Jiesioje“. Pamačiusi menininkės Teresės Jankauskaitės kūrinius, susižavėjo juodąja keramika. Pačiai kurti Lemties vartai atsivėrė, kai su vyru Vytautu, mechanikos inžinieriumi-pedagogu, atsidūrė Gruzdžiuose. Juokaudama prisimena pirmuosius žingsnelius, kuomet, pasinaudodama japoniškąja raku technika, paveikslėlius, vazeles lipdė ant per vonią permestos lentos, degė mažoje elektrinėje krosnelėje. Anot keramikės, pirmieji treji buvo ieškojimų metai. Didelis ramstis – vyras Vytautas, subtiliai jaučiantis juodajai keramikai išdegti būtinus vėjo pašmaikštavimus, oro slėgio išbandymus. Dabar Regina Mataitienė – šalyje gerai žinoma juodosios keramikos meistrė. Kolekcionuoja parodose laimėtus diplomus. Pastarasis jau trečias, bylojantis, kad Šiaulių krašto parodoje pelnyta pirmoji vieta. Pirmus du įteikė 2006-aisiais ir 2010-aisiais metais. Kaip sakoma, trečias kartas gal nemeluos? To autorei ir linkime. Menininkų Mataičių kūrybines tradicijas tęsia duktė Agnė, pasirinkusi grafikės kelią.
Galerijos pirmojo aukšto salėse eksponuojama respublikinė tautodailės paveldo paroda. Keramika pasiskolinta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Tapyba, medžio drožiniai, juostos atvežta iš LTS sukaupto fondo Vilniuje. Pasak LTS pirmininko Jono Rudzinsko, kol miestuose miesteliuose, kaimuose kaimeliuose žmonės aus, tapys, drožinės, pins, rengs šitokias svarias parodas, tautodailininkų kūryba neišsekdama tekės kaip didelė didelė upė.
Straipsnis remiamas pagal projektą "Tautodailės žanrai: analizė ir ypatumai"