Parodos atidarymas Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje (Stiklių g. 16, Vilnius) 2019 m. balandžio 10 d. 16 val. Paroda veiks iki 2019 m. balandžio 23 d. Parodos atidarymo metu vyko kamerinės muzikos koncertas. Solistai: Machiko Takahashi (fleita, Japonija), Vytautas Oškinis (fleita, Lietuva), Dominyka Šeibokaitė (fleita, Lietuva).Programoje skambėjo šiuolaikinės improvizacijos ir baroko laikmečio kūriniai. Organizatorius Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Parodos kuratorė dr. Miglė Lebednykaitė
Japonijos šventės. Hina matsuri
Kovo 3-čiąją dieną Japonijoje tradiciškai švenčiama mergaičių diena, vadinama lėlių švente – Hinamacuri (jap. ひな祭りhina-matsuri). Ji yra siejama ir su žydinčių persikų švente (jap. 桃の節句momo no sekku), nes ši diena sutampa su senajame mėnulio kalendoriuje pažymėtu persikų vaismedžių žydėjimo metu. Be to, persikų žiedai japonams – laimingos santuokos simbolis.
Ruošiantis šventei kiekvienuose namuose, kur auga mergaitės, sukonstruojami dekoratyviniai laiptai ir ant jų išdėliojamos hinalėlės (jap. 雛人形hina-ningyō). Jos vaizduoja imperatorių su imperatoriene, rūmų damas, dvariškius, muzikantus ir yra aprengtos tradiciniais Heino laikotarpio (jap. 平安時代Heian-jidai, 794–1192) rūmų drabužiais. Pakopose vaizduojamas rezidencijos interjeras papildomas žaislinio dydžio baldais, lėkštelėmis su simboliniais patiekalais ir būtinai papuošiama žydinčių persikų šakelėmis. Šventės metu mergaitėms linkima augti sveikoms ir laimingoms, o suaugus – ištekėti už gero vyro. Hinamacuri proga namuose rengiamos vaišės, kurių metu skanaujami deimanto formos ryžių paplotėliai ir gėrimas, pagamintas iš ryžių salyklo ir ryžių vyno.
Šiuolaikinė mergaičių šventė siejama su keletu senovinių papročių. Vienas jų –ritualinės apsivalymo apeigos, kurių ištakos atkeliavę iš Kinijos, anksčiau atliekamos prie upių trečiojo mėnulio jaunaties metu. Kitas paprotys – Heiano laikotarpio Japonijos imperatoriaus rūmuose gyvavęs ritualas trečiojo mėnulio trečiąją dieną kviestis šamanus, kad šie apvalytų dvariškius nuo susikaupusių nešvarumų, perkeliant juos į popierines kataširo (jap.形代katashiro), vadinamąsias hitogata (jap. 人形hitogata) – žmogaus pavidalo lėles, kurias vėliau paleisdavę į upę ar jūrą, kad jos su savimi nusineštų visas blogybes. Paprotys eksponuoti lėles hinamacuri šventės metu atsirado Edo laikotarpio (1600–1867) pradžioje.
Parodoje eksponuojamos Masako Sasaki sukurtos kimekomi lėlės (jap. 木目込人形kimekomi-ningyō). Lėlių kūnai yra nulipdyti iš smulkintų kininės paulovnijos (lot. Paulownia tomentosa, jap. 桐kiri) medienos miltelių. Pasak meistrės Masako Sasaki, pats sudėtingiausias darbas kimekomi lėlių kūryboje – nušlifuoti kūną taip, kad jis būtų glotnus. Ir tik tuomet pamažu puošiama iškilmingu apdaru. Visų pirma, suformuoto ir nušlifuoto medinio kūno paviršiuje įrėžiamos linijos. Jos sutepamos klijais ir tuomet tam skirtose vietose įklijuojamos pagal tikslius išmatavimus sukirptos audinio skiautelės, t. y. jų pakraštėliai. Beje, tik siauri linijų rėželiai tepami klijais, todėl prireikus dekoratyvinius audinius galima lengvai pakeisti. Meistrė Masako Sasaki kimekomi lėlės kostiumui naudoja Nišidžin tekstilę (jap. 西陣織Nishijin-ori) – įvairiaspalviais raštais išaustus šilko audinius, kuriais nuo seno garsėja Kioto miestas. Iki šių dienų Japonijoje kimekomi stiliaus lėlių gaminimas yra graži tradicija.
Pagal Japonijos ambasados informacijos ir kultūros centro medžiagą parengė Miglė Lebednykaitė
Japonijos nėrinių meistrė Masako Sasaki
Gimė 1932 m. gruodžio 24 d. (86 metai) Kuširo mieste, Japonijos Hokaido saloje, kurioje gyveno daugiau nei 50 metų. Prie Ramiojo vandenyno krantų įsikūręs Kuširas išsiskiria pūgomis bei ledynais. Snieguotasis Saporas yra toje pačioje Hokaido saloje, bet klimatas ir kraštovaizdis gerokai skiriasi nuo Kuširo. Masako Sasaki persikraustė į Saporą ir iki šiol ten gyvena su savo dukros šeima. Turėdama daugybę laiko, jį praleidžia kurdama nėrinius.
Masako Sasaki nuo vaikystės domėjosi įvairiausiais rankdarbiais. Jau pradinėje mokykloje stebėjo, kaip mama mezga megztinį iš vilnonių siūlų. Prisimena, kaip vieną kartą, kol mamos nebuvo namie, ji slapta pratęsė jos darbą, bet praleido keletą mezginio akių, už ką mama ją apibarė. Būdama 18 metų iš vyresniosios sesers gavo dovanų nunertus padėkliukus, tuomet ir pati užsinorėjo tokius pasidaryti. Tais laikais žmonės retai pirkdavosi naujus drabužius, todėl stengdavosi daug ką pasigaminti savo rankomis. Pati savarankiškai išmoko nerti nėrinius. Dažnai stebėdavo, kaip kiti neria, pavyzdžiui, darbe pietų pertraukos metu. Tuomet pati bandydavo tai atkartoti. Masako Sasaki, galvodama apie savo šeimą arba dovanas draugams, vis nerdavo ir nerdavo po vieną nėrinio akį. Ir taip gimė gausybė kūrinių.
Autorė nuolat domisi dailiųjų rankdarbių tradicijomis, skaito daug knygų. Masako Sasaki, vartydama rankdarbių albumus, sugalvoja nėrinių rašto motyvus. Kiekvieną kūrinį jai patinka savaip interpretuoti, nevengia iššūkių – neria didelius bei sudėtingus nėrinius. Pasak Masako Sasaki, jai įdomiausia dirbti vien tik neriant vąšeliu. Autorės nėriniai skirti ne dekoracijoms ant sienų, o kasdieniniam naudojimui, todėl stengiasi juos nunerti labai kruopščiai, kad būtų galima skalbti net ir skalbimo mašinoje.
Šiuo metu Masako Sasaki dažniausiai leidžia laiką nerdama. Per mėnesį sunaudoja beveik 3 kamuoliukus nėrimo siūlų. Kiekvieną dieną su džiaugsmu laiko nėrimo vąšelį, nes taip, išneriant akį po akies, sukuriamas naujas stalo takelis ar lovos užtiesalas. Maži ir greitai užbaigiami darbeliai nesuteikia tiek pasitenkinimo, kaip dideli bei įdomūs darbai, kuriuos padaryti užtrunka net pusę metų ar net visus metus. Šių metų vasario mėnesį Masako Sasaki pradėjo nerti naują kūrinį ir tikisi jį užbaigti spalio mėnesį.
Nuoširdžiai dėkojame Masako Sasaki už gražią parodą ir linkime kūrybinio įkvėpimo!
Pagal Japonijos ambasados informacijos ir kultūros centro medžiagą parengė Miglė Lebednykaitė
