Eglė Kurcikevičienė yra ryški kurybiška asmenybė, sukūrusi daug brandžių keramikos darbų, kurie pasižymi išraiškingomis formomis, novatoriškomis idėjomis, žmogaus ir gamtos plėtojamomis temomis bei šiluma ir žavesiu.
E. Kurcikevičienė gimė Panevėžyje 1970 metais. Panevėžyje menininkė baigė vidurinę mokyklą ir susidomėjo moliu. Eglė nuo pat mažens augo tarp meno, visa jos šeima užsiėmė vienokia ar kitokia kūryba. Kaip ji pati sako „Kūrybinę gyslelę paveldėjau iš tėčio, nors jis nebuvo dailininkas, bet polinkį menui turėjo, mėgo tapyti. O kruopštumą rankdarbiams įskiepijo mama, nes nuo pat vaikystės mokė mane megzti, siūti, siuvinėti“. Menininkė turi seserį, kuri taip pat nenusigręždavo nuo grožio ir meno, ji tapė, karpė iš popieriaus, kartu užsiiminėdavo rankdarbiais.
E. Kurcikevičienės kūrybą galima suskirstyti į du laikotarpius. Pirmas laikotarpis, kai ji gyveno ir pradėjo kurti Panevėžyje, dirbo keramikos firmose ir kūrė pagal užsakymus. Antras laikotarpis, kuris labai sėkmingai besitęsia ir dabar, kai menininkė iš Panevėžio persikraustė į Šakių rajoną ir pradėjo kurti visiškai individualiai bei atidarė savo keramikos dirbtuvėlę.
2004 metais bendradarbiaujant su Lukšių miestelio seniūnu Vidu Cikana, kuris taip pat yra žymus to krašto tautodailininkas, Zyplių dvaro ansamblyje įkūrė keramikos dirbtuves. Dabartinė keramikės darbo vieta – Zyplių dvaras yra išties puiki erdvė kurti. Jau dirbdama Zypliuose keramikė pradėjo dalyvauti įvairiuose menininkų renginiuose, tautodailininkų kūrybiniuose pleneruose, respublikinėse parodose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje ir užsienyje, rengti personalines ir bendras parodas. 2003 metais tapo Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ nare, o nuo 2005 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos narė.
E. Kurcikevičienė kiekvienais metais dalyvauja įvairiose parodose ir konkursuose – tautodailės paroda Aukso vainikui laimėti, Sintautų akademijos rengiami plenerai ir parodos. 2005 metais dalyvavo „Puodžių“ rengiamame plenere, bendroje parodoje ir seminaruose, kur kalbėta apie liaudies tradicijas, jų išsaugojimą ir kokybę. 2005- 2007 metais vyko į Lenkijoje, Węgorzew mieste vykusį tautodailininkų plenerą ir dalyvavo bendroje parodoje. 2009 metais jos kurti darbai pateko į Lietuvos tūkstantmečiui skirtą respublikinę parodą Vilniuje. Kasmet ne tik savo kūryba, bet ir organizacine veikla prisideda prie Zyplių dvaro organizuojamo grandiozinio plenero „Zyplių žiogai“. E. Kurcikevičienė yra be galo atsidavusi savo kūrybinei veiklai. Jos gražūs, meniški, su tradicija ir šiuolaikiškumu susipynę, originalūs darbai žiūrovus džiugina įvairiose parodose.
Nors E. Kurcikevičienė neturi keramikės išsilavinimo, tačiau daugiau nei dvidešimties metų tiesioginis darbas su moliu yra puiki mokykla. Tačiau ir po daugelio metų darbo dar pasitaiko taip, kad atidarius krosnį ir žvilgterėjus vidun, tenka pasakyti, jog ji tikrai dar ne viską žino apie keramiką. Ji sako, kad „jei jau dirbi su keramika, o ypač su naujomis medžiagomis ir eksperimentuoji, turi būti pasiruošęs visokiems stebuklams ir netikėtumams, kartais pergalėms, o kartais ir pralaimėjimams.“ Po daug metų kūrybos E. Kurcikevičienė dar visai neseniai išsiaiškino, kad ta nežinia ir netikėtumas, atveriant krosnį ją labiausiai traukia ir žavi.
Nuo jaunystės E. Kurcikevičienė sutiko žmogų, kuris po truputį formavo jos meno suvokimą ir estetinį skonį. Jos namuose Panevėžyje, kaimynystėje gyveno menininkas Algis Kazlauskas, kuris mėgo tapyti ir kūrė skulptūras iš gipso. Eglė ir taip besižavėdama menu, turėjo puikią galimybę stebėti ir bendrauti su šiuo menininku. Kaip ji pati teigia, jis suformavo pirmą konceptualiosios skulptūros suvokimą ir estetinį skonį, bei stilistiką. Pradėjusi dirbti Zyplių dvare, menininkė labai susibendravo su skulptoriumi Vidu Cikana. Keramikė prisipažįsta, ne kartą ėjusi klausti jo patarimo ir prašyti pagalbos. Šis menininkas jai labiausiai padėjo lavintis ir tobulėti žmogaus formų, kūno plastikos, veidų vaizdavime, ko Eglės kūryboje yra išties gausu.
Dirbant E. Kurcikevičienė yra išbandžiusi visas žinomas keramikos technologijas. Yra kūrusi ir raugo keramiką, kai ką tik išdegtas, dar karštas indas merkiamas į raugą, kad užsikimštų visi tarpeliai ir indas pasidengtų plėvele. Taip pat menininkė kartais prisimena pačią seniausią virvelinę kerakimos technologiją. Su molio virvelėmis ji įvairiai eksperimentuoja, jungia molį su kitomis medžiagomis, taip gaunasi šiuolaikiški kūriniai, pagal seną technologiją. E. Kurcikevičienė išbandė ir redukcinę keramiką, kai į degimo krosnį yra pilami riebalai, kad jie užsidegtų ir gautųsi redukcinės reakcijos. Zyplių dvare pagal visas tradicijas yra pastatyta juodosios keramikos degimo krosnis, taigi menininkė per įvairius plenerus kuria parodomąją juodąją keramiką. Daugiametė patirtis ir technologijų išmanymas liudija apie keramikės profesionalumą. Tačiau dažniausiai ji kuria paprasta, tardicine keramikos technologija, darbus dega elektrinėje degimo krosnyje ir juos glazūruoja. Naudoja lietuvišką, jau paruoštą ir išvalytą molį, taip pat šamotinį molį, juos maišo su skaldytu išdegtu moliu, taip pat su granito milteliais, kurie suteikia liesumo ir faktūros grublėtumo. Dekoruodama indus keramikė dažnai naudoja baltąjį molį – angobą, į jį merkia arba apipurškia juo darbus. Menininkė nuolatos eksperimentuoja ir nestovi vietoje. Ji visuomet pilna naujų sumanymų ir noro išbandyti įvairias technikas.
Keramikė savo kūryboje naudoja gana ryškias ir išraiškingas spalvas. Dekoruodama ji labai mėgsta maišyti įvairias glazūras, eksperimentuoti su naujomis spalvomis. Ji tarsi priešinasi senajai tradicinei tamsaus, ne itin spalvingo molio keramikai. „Spalvos įneša šiuolaikiškumo ir energijos“, - teigia menininkė. Kadangi pati E. Kurcikevičienė yra išties spalvinga ir mėgstanti bendrauti asmenybė, tai ir jos darbai kartais nušvinta visom vaivorykštės spalvom. Taip pat meninkė mėgsta molį derinti ir jungti su kitom medžiagom: medžiu, stiklu, metalu, floristiniu pluoštu, tam kad paįvairintų ir išgautų naujų dermių savo darbuose.
Dažnai menininkė prisipažįsta, kad į savo darbus įdeda daug asmeninių išgyvenimų, nuotaikos svyravimų, kartais darbo idėją nešiojasi su savimi ilgą laiką, ją brandina, kol pagaliau įgyvendina ir sukuria įspūdingą keramikinę skulptūrą. Tačiau būna dienų kai mūzos ir vizijos plaukia kažkur pro šalį, tuomet mieliau imasi žiesti puodus, dekoruoti juos įvairiais raštais, nes ornamentą sugalvoti truputį lengviau nei visą konceptualią skulptūrą. Kai visai išsenka mintys, tradicinių tautodailės ornamentų knygos taip pat praverčia, tačiau keramikė liaudies ornamentų visiškai tiksliai nekopijuoja, tiesiog pasisemia idėjų ir kuria savitą ornamentą, tačiau visuomet jį sieja su tradicija ir lietuviškumu. Taip ji po truputį užtvirtina savo išskirtinį stilių bei atranda naujų dekoravimo raštų.
Konceptualiose savo skulptūrose E. Kurcikevičienė perteikia pasaulį tokį, kokį ji supranta ir mato. Menininkės skulptūrose gausu žmonių santykių interpretavimo temų, taip pat keramikė daug ką sieja su gamta, iš jos semiasi įkvėpimo.
Kurdama indus E. Kurcikevičienė jungia tradicinius tautodailės ornamentus su laisva interpretacija. Jos indai žavi spalvų gausa ir sodrumu. Ji naudona tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos derinius, taip pat mėgsta baltą, žalią, geltoną spalvas, tačiau neatsiriboja ir nuo tradicinės rudos, ochros spalvos. Keramikės kuriami indai labai įvairūs: ąsočiai, puodeliai, lėkštės, puodynės, vazos ir vazelės, dubenėliai, buteliai, gertuvės, bokalai, lekai. Menininkė labai mėgsta turinčius tam tikrą simboliką, liaudiškus raštus, tačiau juos interpretuoja savaip. Jos induose dažnas saulutės, žvaigždutės, paukščių, gėlių, eglučių, gyvybės medžio motyvas – viskas, kas kyla iš gamtos ir žmogaus. Taip pat menininkė labai mėgsta dekoruoti tradicinių tautodailininkų sukurtų metalinių kryžių stiliumi.
Zyplių dvaro organizuojamuose pleneruose vyksta ir įvairūs seminarai, kuriuose keramikė nuolat dalyvauja, mokinasi ir tobulėja. Pagrindinių liaudies raštų ir jų simbolikos ji čia ir išmoko, seminarus vedė keramikos profesorė iš Vilniaus dr. Genovaitė Jacėnaitė. Iš jos išmoko savo kūryboje nenutolti nuo tradicijos, nepradanginti šiuolaikinėje keramikoje liaudies raštų. Taip pat seminarus vedė ir Keramikos muziejaus Leliūnuose įkūrėjas, puodžių karalius Vytautas Valiušis iš Utenos rajono, kuris mokino puodų žiedimo, indų ąsų gamybos technikų.
Menininkė kurdama įvairius puodus ir ąsočius galvoja ne tik apie jų funkcionalumą, bet ir apie estetišką, išskirtinę išvaizdą. Savo darbus ji išskiria jai būdingu spalvotų rutuliukų, prilipintų ant indo, dekoravimu. Taip pat labai mėgsta ne visai tradicines indų ąseles, kurias daro individualiai, ištempdama jas rankomis, todėl jos atrodo gyvos, organiškai išaugusios iš indo. Vieną ąselės galą keramikė mėgsta suraityti, nutęsti jį, priklijuojant įvairių juostelių ir rutuliukų, taip indas įgauna naujoviškumo ir savito žavesio. Rankiniu būdu ištraukta ąsa visada viršuje platesnė, nes ant jos gula visas indo svoris.
E. Kurcikevičienė nepamiršta ir seniausios pasaulyje virvelinės keramikos. Kartais mėgsta paeksperimentuoti su molio virvelėmis, taip lipdo ir dekoruoja puodynes, molį jungia su kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, medžiu. Taip pat kai kuriuos indus mėgsta, kaip pati keramikė sako, „apausti“. Ant jau išžiesto indo deda faktūrines, nelygias molio juosteles, jas jungia ir pina, taip gaunasi labai įdomus ir kontrastingas darbas. Pats puodas yra lygus ir švelnus, o jo dekoras – grublėtos ir išsišokusios juostelės.
Kurdama indus pagal užsakymus keramikė bando rasti bendrą kalbą su užsakovu, nes jei mintis bus nepriimtina jai pačiai, tai darbas gausis blogas. Tiesiog į kiekvieną savo kūrinį E. Kurcikevičienė įdeda visą savo širdį ir meilę, nesvarbu ar tai skirta parodai, ar privačiam asmeniui.
Daugelio E. Kurcikevičienės darbų dekore atsispindi lietuvių liaudies meno simbolika. Dekoruodama keramiką menininkė naudoja tiek tradicinę ornamentiką, tiek savo sugalvotą. Įvairių rūšių menininkės kūriniuose atsispindi jos meilė ir dėmesys žmonėms, gamtai, taip pat lietuviškų tradicijų puoselėjimas.
Šios keramikės kūrybinis kelias paremtas vis naujomis, novatoriškomis idėjomis ir eksperimentiniais sumanymais. Menininkė visuomet itin energinga, kupina naujų idėjų ir minčių, kurias nuolatos siekia įgyvendinti savo darbuose.
