Raseinių miestas žinomas tautodailininkams ir visiems besidomintiems etnine kultūra. Gebėjimas įnešti savitą indėlį į lietuvių tautodailės aruodą reikšmingas, svarbus užtikrinant tradicijų tęstinumą. Respublikinės konkursinės parodos, skirtos poeto Maironio vardo įprasminimui, organizavimas yra tęstinis, skatinantis meilę Tėvynei kūrybinis impulsas. 1997 m. konkurso laureate tapo tautodailininkė Nijolė Rimkienė. Kelias į pripažinimą buvo savitas. Mokykloje popieriaus karpymo pradmenų niekas nemokė. Atsitiktinai pamatė per televiziją transliuojamą popieriaus karpymo pamokėlę. Sudomino. 1984 m. iš popieriaus iškirpo pirmąjį darbą. Tai buvo proginis atvirukas. 1989, 1994 m. dalyvavo Tautodailininkų sąjungos organizuotose tarptautinėse popieriaus karpinių parodose. Aktyvus kūrybinis darbas, tradicijų pažinimas buvo rezultatyvus - 1992 m. meistrė priimama į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos narius. Dalyvavimas parodose, savo autorinių ekspozicijų sudarymas, papildymas naujais kūriniais, pateikimas žiūrovams yra ne formalumas, o profesinio tobulėjimo, kūrybinės brandos kelias. N. Rimkienė autorines parodas „Pavasario šviesos – 2012“, „Angelų sodas – 2013“ surengė Kauno tautinės kultūros centre, ,,Saulutės“galerijoje Kaune, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Klaipėdos universitete, Kelmėje, Raseiniuose, Jurbarke, Raploje (Estija), Švedijoje. Parodinėse salėse autorė į savo karpinius gali pažvelgti objektyviau, lyginti su kitų meistrų darbais, dalyvauti aptarimuose, svarstymuose, išgirsti menotyrininkų, meno vertintojų samprotavimus, patarimus, kolegų diskusijas. Sprendžiant iš Nijolės Rimkienės aktyvaus kūrybinio dalyvavimo ji suprato, įvertino ir naudojosi šiuo profesinio tobulėjimo metodu. 2016 m. karpinių meno mokė lietuvių bendruomenės atstovus Romoje (Italija).
Žiūrint į lietuviškų karpinių tradicijos ištakas, edukacijos pradžiamokslius pradedama nuo apibendrinto užuolaidėlių, snaigių - paprasto, aiškaus geometrinio stiliaus. Nagrinėjant visų karpytojų kūrybinio savitumo raidą rasime ,,pradžias”. Lietuvos karpinių meno klasikė, tautodailininkė Julija Daniliauskienė sukūrė atskirus geometrinės ornamentikos ciklus norėdama išskleisti plačias tradicinių formų galimybes.
Vertindami Nijolės Rimkienės popierinių užuolaidėlių įvairovę matome pastangas rasti savitą stilių. Jis pasireiškia apvalinamais siluetais, vidinių erdvių ažūro sudėtingumu, vingiuojančiais ritmais. Išlaikomas popieriaus lenkimo sąlygotas pasikartojantis ritmas, išilginė, plokštuminė harmonija. Simetrinis karpymo būdas naudojamas ir atvirukų kūrybai. Tai proginės ,,Kalėdinės eglutės“. Vaizdas praturtinamas kelių spalvų popieriumi, aukso folijos žvaigždėmis, popieriaus juostelių rėmu. Ornamentų apibendrintas geometrizavimas mažina erdviškumą, riboja autorinę saviraišką. Turbūt todėl Nijolės Rimkienės braižas vystosi kita kryptimi. Pati autorė 2013 metais apie savo karpinius sako: ,,Karpinius kuriu sudėtingus, daugiaplanius, turinčius erdvinį vaizdą, perspektyvą. Esminis mano sukurtų karpinių bruožas – jų vaizdo grafiškumas. Karpau mažomis žirklutėmis, pjaustau peiliuku. Dažniau kuriu simetriškus karpinius. Labai patinka gamta, todėl vyrauja augaliniai motyvai: medžiai, gėlės, paukščiai. Karpymui naudoju kiek galima plonesnį popierių, bet ir pakankamai stiprų, nors kartais karpinius kuriu naudojant vatmaną (kartais karpau, kartais pjaustau). Popierių karpinio pagrindui naudoju labai įvairių spalvų ir įvairių faktūrų, kokybės. Džiaugiuosi, kad sulaukiau tokio gyvenimo, kada popieriaus pasirinkimas Lietuvoje –puikus! Esu daug iškarpiusi užuolaidėlių langams. Kasmet gaminu papuošalus eglutėms. Sunku suskaičiuoti kiek iškirpau snaigių… Esu sukūrusi daug kitų papuošalų eglutėms: žvaigždučių, girliandų, paukščių ir žvėrelių siluetų.“
Nijolės Rimkienės karpyti paveikslai išlaiko ryšį su tradicinės grafikos žanru: 1) smulkus, detalus visų plokštumų iškarpymas primena smailaus kalto raižymo būdą; 2) stengiamasi užpildyti visą kvadrato erdvę; 3) paveikslo kompozicinės plokštumos jautriai valdomos skirtingo tankio ažūru; 4) spalvų vartojimo samprata (pasirenka ir jautriai valdo spalvas iš būdingo lietuvių tradicinei grafikai spektro).
Dažniausiai tautodailininkė vaizduoja gamtą. Tikrovė sutvarkoma savaip. Sąmoningai ar netyčia autorei pavyksta įžengti į keliaprasmę Ezopo kalbos teritoriją. Paslaptingame, ištirpusiame užburiančiame vaizde žiūrovas stengiasi rasti prasmę: gyvybės medį nusėtą paukščiais, gamtos apsuptyje kuklius miesto civilizacijos simbolius. Kartą, kitą yra pavaizdavusi atpažįstamai, tikroviškai istorines pilis, bet ypatingą reikšmę suteikia supančiai gamtai supindama lyg rėmą.
Apie savo kūrimo techniką tautodailininkė sako: ,,Klijavimui naudoju ,,Lipalo“ klijus, lipnią abiejų pusių juostą. Klijuoju mažais sukarpytais vatmano lapeliais, taip mokau ir kitus. Pasisakau prieš klijavimą ištepant visą karpinį.“
Žiūrint į karpinių išraižymo smulkumą, preciziką, žavimės paklijavimo tikslumu ir meistryste. Nepriekaištinga kūrinių estetika liudija profesionalią patirtį. Lietuvių tautodailės kokybinių rodiklių gyvybingumą užtikrina tokių iškilių kūrėjų gebėjimas bendrauti, mokyti kitus amato paslapčių. Nuo 1995 metų Nijolė Rimkienė karpinių meno moko ,,Tradicinių žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų vasaros kursuose“ Kelmėje. Edukacinę misiją vykdo ir tautodailininkės karpiniais iliustruotos knygos: 1998 metais išleista ,,Kelmės krašto dainos“ ir 2012 metais išleista ,,Medžio išmintis“. Už kūrybinius pasiekimus 2006 metais Nijolei Rimkienei suteiktas Meno kūrėjo statusas ir ji tapo Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos nare. 2014 m. menininkei už karpytus paveikslus, langų užuolaidėles, eglutės papuošimus suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
Jonas Rudzinskas
