Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Didžioji diena, Velykos – taip mes vadiname pavasario atėjimo šventę, kuri buvo švenčiama senų senovėje ir tebešvenčiama nūdien.

Atsiradusi iš pavasario ekvinokcijos, t. y. momento, kai susilygina diena ir naktis, minėjimo, ši šventė gyvavo greta žmonių gyvenimų ir darbų, apaugdama puošnia ritualų ir papročių įvairove žemdirbių kieme. Laikui bėgant, persipynusi su kitų tautų tikėjimas, ji ėmė reikšti jau ne vien tiktai gamtos nubudimą, bet ir dieviškojo prisikėlimo žinią. Šiais laikais kiekvienas iš mūsų, laikydamasis giminės tradicijų ar savo įsitikinimų, švenčia Velykas pagal protėvių papročius kaip pavasario lygiadienį (nuo kovo dvidešimtosios iki dvidešimt antrosios) arba kaip krikščionių Velykas, Kristaus prisikėlimo šventę.

Nors šios dvi šventės iš esmės skiriasi, jų šventimo tradicijos yra persipynusios, tapusios sinkretiškomis, krikščioniškų idėjų sluoksniui užklojus pagoniškas formas. Nors informacijos apie tai, kaip švęsti Velykas arba kokios yra krikščioniškosios Velykų tradicijos, yra gana daug, visgi yra keletas klausimų, kurie ne visiškai aiškūs.

b_800_517_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_001.jpg

„Laiko mes nematome, tačiau juntame per virsmą, judesį, kuris pasireiškia erdvėje. Jeigu nebūtų laiko, nebūtų ir judėjimo, nebūtų nė pačios erdvės, nes ji negalėtų atsirasti.“ (Valdis Celmas)

Velykų data sutampa su astronomine pavasario ekvinokcija (lygiadieniu), kai diena ir naktis yra vienodos trukmės, tai ir yra astronominio pavasario pradžia. Jeigu gilioje senovėje mūsų protėviai tai nustatydavo „pagal žvaigždes“, stebėdami saulės pakilimą ir nusileidimą per saulėgrįžą, šiais laikais mes paprasčiausiai pasižiūrime į kalendorių – kurią dieną prasideda pavasaris. Paprastai tai būna laikotarpiu nuo kovo dvidešimtosios iki dvidešimt antrosios.

Krikščionių Velykos taip pat yra pažymėtos kalendoriuje, tačiau kasmet data skiriasi. Kaip nustatoma šventės data? Istoriškai šis nustatymas susijęs su judėjų Pesacho švente, kurios išvakarėse Jėzus buvo kalamas prie kryžiaus, o trečiąją dieną prisikėlė kaip Kristus (Mesijas). Pesacho šventė švenčiama pagal mėnulio kalendorių – pirmojo metų mėnesio Nissan keturioliktą dieną, o tiksliau – vakare, kai pakyla pilnas mėnulis. Pirmieji krikščionys buvo žydai, jie išsaugojo šią tradiciją ir šventė Kristaus prisikėlimą (beje, tiktai nuo antrojo šimtmečio) pagal Pesacho šventę. 325 metais Romos imperatorius Konstantinas Didysis Nikėjoje sušaukė krikščionių vyskupų susirinkimą. Konsulatas vienbalsiai nusprendė, jog visame krikščioniškajame pasaulyje Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios mėnulio pilnaties, einančios po pavasario lygiadienio. Jeigu mėnulio pilnatis pasitaikytų sekmadienį ir taip sutaptų su Pesacho švente, Velykos turi būti perkeltos į ateinantį sekmadienį.

b_800_601_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_04.jpg

Mūsų laikais Vakaruose visuotinai priimta Velykų data yra pirmas sekmadienis po pavasario lygiadienio arba jo metu. Taip Vakarų krikščionių bažnyčiose Velykų data būna tarp kovo dvidešimt antros ir balandžio dvidešimt penktos dienos. Rytų stačiatikių bažnyčiose Velykos būna švenčiamos tarp balandžio ketvirtos ir gegužės aštuntos dienos pagal Grigaliaus kalendorių.

Taigi šventės datos tais pačiais metais gali būti, pavyzdžiui, tokios: judėjų Pesachas – kovo trisdešimtą; vakariečių krikščionių Velykos – balandžio pirmąją, o stačiatikių Velykos arba Pascha – balandžio aštuntą dieną.

„Skirtinguose žemės taškuose realybė, atskleisdama bendruosius Visumos dėsnius, pasireiškia truputį skirtingai, o kartais ir visiškai priešingai.“ (Valdis Celmas)

Viena iš seniausių ir vis dar „gyvų“ velykinių tradicijų yra kiaušinių dažymas, dovanojimas ir valgymas. Tai anaiptol nėra tiktai baltų tradicija – ji gyvavo senosiose kultūrose bei civilizacijose. Pasak Indijos mitų, dievas Brahma tūkstančius metų guli kosminiame kiaušinyje, kad prabudęs sukurtų Visatą. Egipte kiaušinis simbolizavo gyvybės pradžią ir nemirtingumą. Graikams kiaušinis buvo dievo Dioniso atgimimo simbolis. Pasaulio ir Saulės pradžios simbolis, gyvybės, atgimimo ir vaisingumo ženklas, auka dievams ir sėkmės bei gerovės palinkėjimas – štai tokia paprasta ir gili kiaušinio prasmė. Krikščionybėje kiaušinis taip pat yra Kristaus prisikėlimo ir žmogaus dvasinio atgimimo simbolis.

b_700_632_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_05.jpg

Jau senovės Egipte kiaušiniai būdavo dažomi ir netgi auksuojami, kitur senajame pasaulyje jie irgi buvo daromi iš molio, medžio, akmens ar marmuro, įvairiausiai dažomi ir puošiami. Ypatinga buvo laikoma raudona – gyvybės, kraujo – spalva. Krikščionybėje esama pasakojimo, kad Marija Magdalietė, eidama pas imperatorių Tiberijų, kad praneštų džiugią žinią apie Kristaus prisikėlimą, su savimi nešėsi kiaušinį kaip gyvybės simbolį. Tiberijus tarė, jog patikės Kristaus prisikėlimo stebuklu, jeigu stebuklas įvyks su kiaušiniu. Stebuklas įvyko – kiaušinis nusidažė raudona spalva. Visame pasaulyje iki šiol daromi ypatingi kiaušiniai – dažnai tiesiog kaip suvenyrai, kaip velykinė atributika arba jau kaip meno dirbiniai.

Štai, pavyzdžiui, Latvijoje kiaušinių dažymas dar gana nesenas paprotys – liaudies dainose yra minimi balti, sidabriniai ir auksiniai kiaušiniai, tačiau būtent dažymas paminėtas tiktai keliose devynioliktojo amžiaus dainose. Tačiau [papročio naujumas] anaiptol nesutrukdė šiai tradicijai išplisti ir tapti kone pačia pagrindine pramoga ruošiantis Velykoms. Beje, šiuolaikiniai kiaušinių dažymo būdai dabar yra ne tik tie, kurie „nusižiūrėti iš močiučių“ – yra ir modernių dažymo būdų:

  • Dažniausiai kiaušiniai verdami svogūnų lukštuose. Rezultatas – raudonai rudi kiaušiniai. Svogūnų lukštais aplipdžius kiaušinį ir aprišus skudurėliais, galima gauti margus kiaušinio raštus.
  • Tamsiai raudoną atspalvį galima gauti kiaušinį verdant su aviečių šakelėmis.
  • Kiaušiniai nusidažo mėlynai, juos verdant kartu su raudonaisiais burokėliais arba mėlynėmis (galima panaudoti mėlynių uogienę arba kompotą, taip pat šaldytas mėlynes, tačiau parduotuvėje pirkta uogienė labai ryškios spalvos nesuteiks).
  • Gelsvai rusvus kiaušinius galima gauti verdant į vandenį įbėrus kario.
  • Jeigu kiaušiniai verdami su beržų lapais, pirties vantomis ar šiaudais, jie būna žalios spalvos.
  • Su alksnių pumpurais verdami kiaušiniai pasidaro rudi.

Kaip mums įprasti yra margaspalviai velykiniai kiaušiniai, taip puikiai pažįstamas yra ir Velykų zuikis, atėjęs iš senovės germanų ir anglosaksų tradicijų. Zuikis buvo aušros ir derlingumo deivės Eostros pagalbininkas ir švieselės nešėjas. Už ištikimybę deivė zuikį apdovanojo gebėjimu Velykų rytą dėti margus kiaušinius. Ši legenda Europoje buvo dokumentuota jau šešioliktajame amžiuje, o septynioliktajame amžiuje kartu su vokiečiais imigrantais išplito ir Amerikoje. Apie tai, kad zuikis arba triušis dėl itin spartaus dauginimosi buvo pavasarinio derlingumo simbolis ne tiktai germanams, byloja ir senovės graikų mitai, kuriuose zuikis minimas kaip Afroditės – grožio ir meilės, taip pat derlingumo deivės, palydovas.

b_420_630_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_06.jpg

Dar viena senovinė velykinė Europos tautų tradicija yra pėrimas gluosnio, karklo šakomis („kačiukais“) arba bent jau namų puošimas sprogstančiomis ar visžalių augalų šakelėmis ir pavasariniais žiedais. Krikščioniškojoje tradicijoje tokios šakos „pakeičia“ palmių šakas, su kuriomis žmonės sveikino Jėzų, atvykusį į Jeruzalę Verbų (Palmių) sekmadienį. Vis dėlto pėrimas „kačiukais“ ar verbomis linkint sveikatos yra gerokai senesnė tradicija už krikščioniškąjį paprotį – ji taip pat skirta gyvybei ir derlingumui prišaukti.

Lenkijoje šakomis periama per pirmąją Velykų dieną – tada vaikinai peria merginas, o per antrąją Velykų dieną mergina, kuriai vaikinas patinka, taip pat atsako pėrimu. Taip galima išsirinkti sau nuotaką. Lenkijoje šiam tikslui naudojami „kačiukai“ ar aviečių šakos, padabintos kaspinais, žiedais, lapais – jos vadinamos verbomis, kurios Verbų sekmadienį šventinamos bažnyčioje. Anot lenkų liaudiško prietaro, suvalgęs „kačiuką“ nuo kunigo pašventintos šakos, visus metus bus sveikas, o už šventojo paveikslo užkišta šventinta šakelė visus metus „rūpinsis“, kad namų gyventojai būtų laimingi.

b_800_600_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_07.jpg

Lietuviai prieš Velykas taip pat bažnyčioje šventina verbas, kurios vėliau dedamos ant šventinio stalo – verbos būna iš kadagio, kukmedžio šakelių, prie kurių pridedami „kačiukai“ ar kitos medžių bei krūmų šakelės su išsprogusiais pumpurais. Ukrainiečiai būtent tokių verbų neturi, tačiau jų kultūroje yra panašus simbolinis elementas – karklo šakų kompozicija, kurios funkcija tokia pati kaip verbų.

b_800_1067_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_11.jpg

Per Velykas netekėjusios Čekijos merginos laukia, kad jas kas nuplaks su botagėliu – iš gluosnio šakelių nuvytu, ypatingai paruoštu Velykoms. Vaikinai peria merginas, botagėliu vanodami joms per kojas, linkėdami sveikatos, laimės ir gerovės. Įdomu tai, kad Latvijoje senieji prietarai byloja, jog periant per Verbų sekmadienį jokiu būdu negalima suduoti per kojas, nes tada jos labai suapvalės. Latvijoje Verbų sekmadienio rytą linkint sveikatos priimta perti ir namiškius, ir gyvulius, ir bites. Skandinavijos valstybėse vaikai, apsirišę galvas šalikais, juodai išsidažę veidus ir „apsiginklavę“ gluosnių šakomis, keliauja gatvėmis kaulyti saldumynų – panašiai kaip per Helovyną.

b_800_533_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_12.jpg

Dar viena svarbi Velykų tradicija – supimasis ant sūpynių, atrodo, išliko būtent Latvijoje. Dera kaip reikiant pasisupti – tam, kad vasarą neimtų miegas ir negeltų uodai, o svarbiausia – kad saulutei būtu lengviau užlipti į debesų kalną.

Vertė Vita Švežauskienė

b_420_315_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2019_velykos_13.jpg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019