Lauki nelauki, nori nenori, o jis, jubiliejus, žiūrėk, jau ir prie slenksčio. Kuklutis ar solidus, bet vis tiek jau... jubiliejus. Kai Albertas Einšteinas, švęsdamas savo paskutinį jubiliejų, apgailestavo mažai ką tenuveikęs, bičiuliai ramino, kad reikia išmokti džiaugtis tuo, ką turi.
O kuo džiaugiasi ir džiugina joniškiečiai jubiliatai tautodailininkai bei talkininkai meno mėgėjai? Šiemet jų nemažas pulkelis. Tęsiama senoka tradicija, – metų gale suburiami visi sukaktuvininkai, surengiama jų kūrybos paroda. Tautodailę globojantys Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojai pasveikina gėlėmis ir muzika. Šį sykį skambėjo Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos moksleivių Elingos Kalytytės, Marios Hussein kanklių ir Tautvydo Ruškio lamzdelio melodijos (mokyt. Dijana Adomaitienė ir Edita Rudienė). Tautodailininkė ir Joniškio „Audruvės“ literatų klubo poetė Vida Peleniuvienė paskaitė pluoštelį savo eilėraščių.
Jauki Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus parodų saliukė sklidina šviesos, spalvų, šilumos, gerumo. Čia ir pavasaris, ir vasara, ir ruduo, ir žiema. Ekspoziciją pradeda lengvučiai Gerdos Norušaitienės tapyti šalikėliai, – ramunėmis žydi vasara, skraido drugeliai, rudenį pasitinka gelstantys klevo lapai. Autorė puikiai jaučia pastelinių spalvų dermę, įdomi kompozicija. Tapyba ant šilko „užkibo“ kai, svečiuodamasi Vilniuje pas sesę, pabuvo edukacijos užsiėmimuose. Anot Gerdos, kūryba tarsi lengvumo, šviesos proveržis, praskaidrinantis kasdienybę.
Platėja Juzefos Lideikienės kūrybos akiratis. Pirmosiose parodose pasirodžiusi su veltais paveiksliukais, dabar įniko siuvinėti. Dailūs spalvingais skrynių gyvybės medžiais siuvinėti delmonai, baltutėlės tradiciniais adinukės raštais puoštos apykaklaitė, skarelė. Leontina Jokubaitienė, kai paauglystėje paėmė į rankas vąšelį, iki šiol jo ir nebepaleidžia. Neria ir neria staltieses, staltiesėles, takelius, kuria naujus raštus. Nėriniuose tviska saulė, spindi žvaigždės, kvepia rožės, žydi tulpės. „Jei koks negerumas širdyje – nėrinys kaip vaistas. Skaičiuoji kilpeles, galvoji, kur kokį liaudišką raštelį pritaikyti, ir nusiramini, ir skausmas, rodos, aprimsta“, – įsitikinusi rankdarbių kūrėja.
Vis kuo nors nauju nustebina tekstilininkė Vida Pociuvienė. Įdomūs krepšeliai-rankinės, – vienas veltas, kitas lininis, nėriniais pagražintas. Gera su knyga įsitaisyti užsisiautus žalsvą veltą skraistę. Vidos darbai visada labai kruopštūs, išbaigti, skoningi. Gausią kolekciją medinukų parodai pristatė medžio drožėjas Antanas Žatkevičius. Čia ir miniatiūrinis paukštelis, angelai, ir rimtas, susimąstęs Vytautas Didysis su kalaviju ir prabangia karūna. Paukštelius globoja, dūdelėm skardena „Piemenėliai“. Baugina rūstus „Perkūnas“, žemelę globoja deivė „Žemyna“.
Ištikimas savo stiliui vienas pirmųjų tautodailininkų Joniškyje keramikas Virginijus Padgurskis. Daugelyje respublikinių parodų skardenusios švilpynės, į plačius vandenis išplaukiančios neregėtos nematytos žuvys. Keramikas kasmet pasiūlo švilpynių, zodiako simbolių. Įsiklausykite, – paršiukas ir šioje parodoje jau kriuksi. Pynėja tautodailininkė Rima Žemeckienė be dailių pintų krepšelių, vazelių, pasirodo, ėmėsi naujo žanro – mezgimo. Puikiai pavyko. Gražiai suderino kojinių spalvas, netikėti raštai. Baltas kojines pagyvino gerų-išvirkščių akių deriniais. Po tautodailininkės Vidos Kipšienės nertais žavingais skėčiais nuo lietaus gal ir nepasislėpsi, bet saulelės spindesį tikrai prislopintų. Smagu pasivaikščioti po tapytojos Vidos Peleniuvienės „Ramunių pievą“, aplankyti „Žagarės malūną“. Tautodailininkė, tapydama žibuokles, pagauna pavasario dvelksmą, nostalgiškas natiurmorto žvakių liepsnelių plastėjimas.
Tautodailininkas Vilmantas Zikas pripynė dailių, funkcionalių pintinių. Ekspoziciją užbaigia lėlininkės tautodailininkės Aušros Petrauskienės žaismingų „Raganaičių choras“