Šiuolaikinėje Lietuvių tautodailėje popieriaus karpiniai yra tradicinis, savitas kūrybos žanras. Lietuvos tautodailininkų sąjunga nuo pat savo veiklos pradžios rūpinasi šios srities gyvybingumu. Rengiamos regioninės, respublikinės, autorinės ir teminės parodos. Organizuojami kvalifikacijos kėlimo, kūrybiniai ar teoriniai seminarai. Pastaruoju metu visuomenė pamėgusi parodomuosius, mokomuosius karpymus kultūrinių renginių metu. Žiūrovams, jaunimui patrauklu, kad paprastomis priemonėmis (popierius, žirklės, klijai) gimsta brandūs kūriniai.
Popieriaus karpymo Lietuvoje pradžia susijusi su popieriaus atsiradimu, paplitimu šalyje. Tai europinio ir pasaulinio reiškinio dalis. Popierių 105 metais išradę kinai, Veisiano apskrityje tuo metu pradėjo karpyti. Prireikė aštuonių šimtmečių, kad popieriaus karpymas nukeliautų ir suklestėtų kitoje tos pačios imperijos Fošano apskrityje (960m.). Tai gi netenka stebėtis, kad Lietuvoje apie popieriaus karpymą gandai siekia XVI a. Tiksliau popieriaus karpymo tradicijos raidą sekti sunku. Popieriaus išlikimas buityje komplikuotas, apie nėra gilesnių studijų, valstybės kultūros istorinė tėkmė pilna sūkurių. Tautinio atgimimo pakilimas XIX – XX a. pradžioje suteikia daugiau žinių apie lietuviškus karpinius. Sakome ,,popieriaus karpiniai“, nors kūrybos įrankiu tampa ir aštrus peiliukas, rėžtukas. Kinai iš pat pradžių vartojo rėžtukus. Lenkijos dailėtyrininkai pažymi, kad rytinėse žemėse (o juk tai LDK erdvės) popieriaus karpymui naudotos avikailių kirpimo žirklės. Karpymo įrankių netobulumas praeityje sąlygojo karpinių vaizdinį paprastumą, primityvumą. Įrankiams tobulėjant lengviau buvo įgyvendinti sumanytą vaizdinį. Dalyvavimas rinkoje, tiražavimo apimtys diktuoja ,,karpymo“ technikos raidą. Tautodailininkas kuria tik pirmąjį karpinį, o tiražą automatiškai vykdo lazerio spindulys. XX a. aštuntame dešimtmetyje vaizduojamojoje dailėje viena pagrindinių siekiamybių ir vertybių buvo ryškus asmeninis braižas. Tai atsispindi visų žanrų tautodailininkų veikloje. Popieriaus karpinių pirmapradis primityvumas kartais virsta savita autorine raiška. Jei seniau popieriaus karpiniuose autorystė, išliekamoji vertė nebuvo svarbi, tai XXI a. perima negausų intelektualių kūrėjų būrį, kurių darbuose ryškus autorinis stilius, amato meistrystė, kamerinio dekoratyvaus kūrinio samprata. Mažesnei grupei karpytojų, aktyviai dalyvaujančių parodose, pavyksta išlaikyti pirmapradį, neestetizuotą formos paprastumą. Labai svarbus tokio rezultato požymis yra sąmoninga ar atsitiktinė tokia veika.
Seniausia karpinių paskirtis yra dekoratyvi, tai puošybos priemonė. Estetinių savybių reikšmė svarbiausia. Taigi meistro gebėjimas sukurti ornamento ,,grožį“ priklauso nuo jo jautrumo ir patirties. Ornamento raiškos pagrindas yra ritmas, kurį tautodailininkas išreiškia detalių, jų grupių pasikartojimu. Jis karpiniuose natūraliai atsiranda kerpant sulankstytus popieriaus sluoksnius. Ritmika išreiškiama grupavimu eilėmis, juostomis. Jas lankstant, vingiuojant, didinant ar mažinant, o kartu permatomas ažūras stiprina arba tirpdo kontrastus ir toną. Ornamento, tradicinių simbolių naudojimo ir simetrinio vaizdo kūrimo principai matomi ir kuparų tapybinėje puošyboje. Vizualinės raiškos panoramoje popieriaus karpiniai savo kelių tonų vartojimu atsiduria šalia grafikos. Todėl šiuolaikiniuose karpiniuose kaip ir raižiniuose gausu realaus vaizdo perteikimo: augmenija, gyvūnija, peizažai, miesto vaizdai, žmonių figūros ir kt. Pagal kūrimo būdą karpiniai skirstomi į simetrinius - veidrodiškai atsispindinčius ir paprastus -vaizduojamuosius. Ornamentikos dėsniai galioja ir kuriant vaizdą. Karpomas ažūras, detalių mastelis padeda sudaryti erdvės įspūdį. Lietuvos tautodailininkų sąjunga skatina etnokultūrinės tradicijos tęstinumą, Lietuviškų karpinių savitumą, kurį sudaro: sukaupta komponavimo logika, plastikos ryšys su tema, tradiciniai atpažįstami simboliai, stiliaus vientisumas, saikingas koloritas, nepriekaištinga estetika, minties lakoniškumas. Šiuolaikinių karpinių būtinas bruožas kruopštus, tikslus atlikimas, profesionalus įrankių valdymas, kokybiškų medžiagų naudojimas.
Nuo pirmųjų karpinių panaudojimo užuolaidėlėms, šiuolaikinių popieriaus karpinių paskirtis įvairi, besiplečianti: interjerinis paveikslas, knygų ar periodikos iliustracija, atvirukas, staltiesė.
Pirmoji Lietuvos tautodailininkų sąjungos organizuojama popieriaus karpinių konkursinė paroda skiriama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui. Tautinio atgimimo banga aktyvina pastangas puoselėti, rūpintis karpinių žanro tęstinumu, suburti, įkvėpti autorius kūrybiniam darbui. Konkurse vertinami meistro trys karpiniai. Skiriamos trys premijos:
I – už atspindėtą Lietuvos šimtmečio temą,
II – už popieriaus karpinių tradicijos tęstinumą,
III – už individualų braižą karpiniuose.
Parodos kolekciją sudaro kūriniai iš visų Lietuvos etnografinių regionų. Džiugu stebėti autorių pateiktų karpinių formatų, technikų, sumanymų įvairovę. Retas rinkinys atsitiktinis, dauguma meistrų atsakingai derina trejeto stilistinę, teminę vienovę. Kartais tai reiškia, kad kurta būtent šiai respublikinei parodai-konkursui. Visi autoriai puikiai valdo tradicinę simboliką. Joje slypi unikalus lietuviškų karpinių meno žavesys. Vokietijos, Skandinavijos šalių popieriaus karpiniams būdingas realistinis tikrovės vaizdavimas. Atskiri šiuolaikiniai autoriai pasitelkia abstraktumo dėsnius, tuo suteikdami paslapties ar mistikos. Lietuviškuose karpiniuose ženklų prasmės tampa lyg knygos tekstu. Kataloge suvienodinus kūrinių mastelius lengviau vertinti meistro gebėjimus sprendžiant monumentalumo uždavinius. Lietuvos šimtmečio temą atspindėjo tiesiogiai įrašydami karpinyje tekstą - Angelė Steponavičienė ,,Lietuvos 100-mečio medis“, ,,Dieve visagali saugok mūsų šalį” (Šiauliai), Nijolė Daučiūnaitė ,,Sveikinu Lietuvą” (Mažeikiai), Alma Stugienė ,,Lietuvai” (Šiauliai), Simona Bijanskienė ,,Lietuvai” (Akmenė). Nemažiau reikšmingi ir tie autoriai, kurie be žodžių, vaizdais ir simboliais sugebėjo atskleisti temą: Eglė Vindašienė ,,Gyvenimo medis”(Kaunas), Aušra Būgienė ,,Lietuva”(Utena), Filomena Adomavičienė ,,Verpsčių raštai” (Šiauliai), Dainora Macevičienė ,,Suk lizdelį” (Telšiai), Elvita Šeputaitė ,,Lietuvai-100”(Skuodas). Ši grupė meistrų surenka ornamentą ar vaizdą iš simbolių pateikiamų skirtingais dydžiais, keisdami seką, tarpusavio ryšį, formos stilizavimą. Todėl mokančiam juos pažinti kiekvienas kūrinys išlieka savitas, nepakartojamas. Tai panašu į kompozitoriaus garsų valdymą - pagrindiniai garsai aštuoni, o iš jų sukuriamos beribės melodijos. Temos sprendimui puikiu raktu tapo gyvybės medžio ženklas. Kartais jis vaizduojamas tradiciškai, lengvai atpažįstamas, o kartais pasitelkiamas kūrybiškas polėkis ir ,,surenkamas” iš smulkesnių detalių. Simetrinis vaizdavimo būdas padeda sukurti gyvybės medžio užuominą.
Vaizduojamųjų karpinių kūrimo keliu žengia Rūta Emigart Čiuželienė ,,Lietuvos pilys”(Klaipėda), Gita Kolosovienė ,,Jaunystė” (Rokiškis), Giedrė Balandytė-Kazokienė ,,Paukštis stikle”(Kaunas), Rita Molienė ,,Adomynės dvaras”(Kupiškis), Leonora Stravinskienė ,,Valtelė”(Pasvalys), Virginija Jurevičienė ,,Mergaitės”(Kupiškis). Kiekvienos šių autorių braižas savitas. Tautodailės tradicijų kontekste realistinėje raiškoje svarbesni bruožai išreiškiantys unikalumą, pirmapradį paprastumą, mažiau ,,šaltą” iliustratyvumą.
Karpytojų meistrystė pasireiškia derinant iškirptą tradicinį simetrinį vaizdą su būtinomis kompozicijai nesimetrinėmis detalėmis: Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės ,,Vasaros rytas“(Utena), Rasos Slesoriūnienės ,,Motinystė“(Utena), Rasos Rainienės ,,Piliakalnio sakmės“(Jonava), Nijolės Daučiūnaitės ,,Gervių šokis katilėlių pievoje“(Mažeikiai), Jurgitos Treinytės ,,Pasaka apie pupą II“(Kaišiadorys). Vaizdo įtaigai svarbią reikšmę turi fono parinkimas. Dažniausiai naudojamas tradicinis vienalytis, baltas arba juodas, kartais vieno spalvinio tono fonas. Kartais karpinys įstatomas į kvadratinį kito tono aprėminimą. Dažnai taip įvyksta savaime, jei karpinio siluetas pabrėžtinai kvadratinis. Karpinių kompozicijos išradingumas geriau atsiskleidžia, kai jis pulsuojančiai banguoja ir įtikina žiūrovą, kad sumanymas toks ir buvo, o autorius jį tvirtai valdo.
Iš pateiktos konkursui kolekcijos sprendžiant apie Lietuvos popieriaus karpinių žanro būklę matome, kad tradicijų tęstinumas puoselėjamas kūrybingai. Šiuolaikinio gyvenimo vizualinės informacijos gausa, išsilavinimas veikia kūrėjų mentalitetą. Apsisprendę kurti lietuvių etninės kultūros erdvėse tautodailininkai tvirtesnės motyvacijos, ryžtingesni, todėl laisviau išskleidžia autorinių braižų įvairovę, savitumus. Lietuvos tautodailininkų sąjungos surengta respublikinė konkursinė paroda atveria perspektyvą kas antrus metus valstybiniu mastu populiarinti ir skatinti tradicinį popieriaus karpinių meną.