Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Dekoratyvinės-taikomosios tautodailės kūrinių, kilimų klasifikavimo tema mažai nagrinėta, todėl šiandien svarbi. Atsakymas į klausimą būtinas, norint geriau pažinti kilimų audimo amatą, kaip kūrybos žanrą, ir sudaryti Valstybiniame Ukrainiečių dekoratyvinės tautodailės muziejuje esančios unikalios XVIII-XX a. kilimų kolekcijos katalogą. Rinkinyje yra daugiau nei penki šimtai eksponatų. Daugelio jų sukūrimo data, vieta, platinimo erdvė neįvardinta, nežinomi gamintojai ir užsakovai. Dėl daugelio nežinomų detalių, straipsnio autorius nepateikia problemos sprendimo. Senovinių eksponatų įvardinimo (atributavimo) metodai turi savitų ypatumų. O. Demidova, San-Donato kunigaikštienė perdavė iš jai priklausiusių kaimų (Illinci ir Borisovka, Lipoviecko paviete, Kijevo gubernijoje) keletą 1904 m. sukurtų kilimų. Į muziejų pateko eksponatai (14 kilimų) iš Varvaros ir Bogdano Chanenkų asmeninio rinkinio. Bet gaila, kad dauguma be jokių duomenų. Kai kurie pažymėti, kilę iš ,,dešiniakraštės ar kairiakraštės Ukrainos“.

1806 m., Visocko k.
1806 m., Visocko k.

Muziejaus fonduose yra du kilimai: vienas – 1840 m. iš V. Chanenko rinkinio, antras- atvežtas 1912 m. D. Ščerbakivskio iš Jurivkos kaimo, Berdičivsko pavieto, Kijevo gubernijos. Ornamentinės kompozicijos ir motyvai abejuose kilimuose panašūs (gėlių puokštės perrištos kaspinu). Lyginant būdingus požymius, galima spręsti, kad 1840 m. kilimas sukurtas Birdičivsko paviete, Kijevo gubernijoje, o be datos, išsiskiriantis menine kokybe ir spalvingumu, kilimas sukurtas vėliau. Didžiausia dalis muziejaus įsigytų eksponatų yra iš 1902–1915 m. laikotarpio. Karas, revoliucija nutraukė sisteminės paieškos veiklą. Iš ekspedicijų Žitomiro, Kijevo, Poltavos, Chmelnicko, Vinicos, Kirovogrado, Odesos apskrityse, 1970-1990 m. atvežti 55 kilimai, datuoti nuo XIX a. pirmosios pusės iki XX a. pradžios. Savininkų įvardintas laikas ir kilimų kilmės vieta sutampa su radimviete. Danila Ščerbakivskis pritarė tokiam apibūdinimui. Turime kilimą, kuris jo nuomone, sukurtas 1831 m.

1781. Chalaimgorok k. Žitomyro pavietas Volynės gubernija dabar Žytomiro apsk.
1781. Chalaimgorok k. Žitomyro pavietas Volynės gubernija dabar Žytomiro apsk.

Dažnai kilimai randami bažnyčiose – tai ne atsitiktinumas. Pavyzdžiui, muziejuje išsaugotas kilimas iš getmano Danilos Apostolo, palaidoto 1734 m., giminės koplyčios, Spaso-Preobražensko bažnyčioje, Velikij Soročince. Mirties metai tapo kilimo sukūrimo data. Kartu aiškintasi, kaip daiktas pateko į muziejų. Autoriui pasisekė rasti duomenis apie Mirgorodo muziejų, 1927 m. J. Riženkos straipsnyje rašoma: ,,pasakojimo pradžioje pateikta keletas nuotraukų – šarvai ir portretai. Juose D. Apostolo ir jo giminės rūbai. Šie rūbai buvo paimti 1920 m. iš getmano, namų.“ Logiška manyt, kad tuo pačiu laiku rasti ir kilimai. Vienas saugomas Valstybiniame Ukrainiečių dekoratyvinės tautodailės muziejuje, kitas – Ukrainos nacionaliniame istorijos muziejuje. Kada ir kas juos perdavė muziejams, kol kas nežinoma. Kilimai aprašyti senosiose inventoriaus apskaitos knygose: dovanoti Zolotonisko vienuolyno tarnautojos Aglaidos; kunigo M. O. Giričiaus; bendruomenės iš Doroginkų kaimo, Vasilkivsko paviete, Kijevo gubernijoje; arba tiesiog – Zolotinsko vienuolynas; Vedensko cerkvės Kijeve; Prisikėlimo cerkvės Ilincų kaime, Lipovecko paviete, Kijevo gubernijoje. O ant vieno Vadimo Ščerbakivsko rasto kilimo išausta: ,,Į Sokolecko cerkvę Michailovske”. Kitų duomenų nepateikta. Reikia patikslinti, kad Michailovske, Berdyčevsko paviete, cerkvė pastatyta 1784 m. Štai kaip nustatyta kūrinio kilmės vieta.

1827 m. Borisovkos k. Lipoviecko pavietas, Kijevo gubernija, dabar Vinicos apsk.
1827 m. Borisovkos k. Lipoviecko pavietas, Kijevo gubernija, dabar Vinicos apsk.

Kijevo taikomosios dailės ir mokslo muziejaus saugykloje 1910-1915 m. įrašuose inventorinėse knygose išliko, kad kilimus dovanojo G. Oleksandrovičius, I. Zborovskis, O. Samoilovičius, arba juos įsigijo už M. Ivaščenkos, K. Čigiriko, E. Gorbačiaus, S. Gresso, O. Veržbicko, M. Valukivsko, G. Burdanovo, P. Kurinno, L. Kipniso, O. Jakubsko, I. Bamori paaukotas lėšas. Pažymima, iš kokių vietovių minėti eksponatai suvežti. Prierašas, iš kur tie eksponatai suvežti, ne visada reiškia pagaminimo vietą. Tikslesnius duomenis būtina nustatyti kitokiais būdais. Dauguma senovinių muziejinių kilimų bevardžiai ir autorių nustatyti nepavyksta. Kartais pakraščiuose išaustos raidės: „IAMI“, ,,C:K:R“, ,,FA“, arba kitokie užrašai. Rinkinio eksponatuose kartais būna panašūs ornamentai, liekanos panašių įrašų, raidžių. Vienodi augalų motyvai, spalvinimai, audimo technika sudaro prielaidas nustatyti sukūrimo datą, laikotarpį.

1834 m. Ilincos k. Lipovietsko pavietas, Kijevo gubernija, dabar Vinicos apk.
1834 m. Ilincos k. Lipovietsko pavietas, Kijevo gubernija, dabar Vinicos apk.

Valstybinio istorijos muziejaus rinkinyje saugomi kilimai, išausti Olenikovske, Varvaros Chnenko dirbtuvėse, pagal Vasilio Kričevskio projektus. Vienas iš jų su užrašu: ,,Šį kilimą sutvėrė Dievo tarnas Stefanas Osadčiukas su žmona Palagėja dienoje 17 liepos 1869 metų“. Kilimo nuotrauka spausdinta D. Ščerbakivskio straipsnyje ,,Ukrainietiškas kilimas“ 1927 m. Dabar šio kilimo likimas nežinomas. Gali būti, kad dalis rinkinio perduota kitam muziejui ir eksponatai dingę. Pavyzdžiui, 1927 metų ,,Trizub“ (tridantis) žurnalo kronikoje rašoma: ,,1100 kilimų XVII-XIX amžiaus, iš kurių 31 suėdė kandys“. Tarp datuotų kilimų yra vienas su užrašu: ,,1831 Mūsų Dievui“. Daiktas priklausė bažnyčiai. Kitame 1831 m. gamybos kilime užrašo iššifruoti nepavyko. Paleografai teigia, kad iš austų raidžių formos nustatyti datą labai svarbu.

1844 m. Jalaneco k.
1844 m. Jalaneco k.

XVIII-XX a. pr. datuotų kilimų kolekcija (41 eksponatas) ne tik rodo aukštą tautinės kultūros lygį, bet kartu reikšminga mokslui, būtent etiketavimui. Datuoti kilimai, kaip pilnaverčiai muziejiniai daiktai, perteikia žinias apie to meto meninius požymius, apie atlikimo technikos ypatumus. Kartais reikalingas duomenų patikslinimas. Pavyzdžiui, rinkinyje yra kilimas iš Jalanec kaimo, Beršadsko pavieto, Podilsko gubernijoje, kuris tyrėjų įvardintas kaip XIX a. kūrinys. Jį eksponavo atvirkščiai (geroji pusė buvo sutvirtinta prisiūtu audiniu, todėl skaičiai tapo neįskaitomi. Veidrodiniame atspindyje įskaitė 1844 metus. Tokiu būdu buvo datuotas dar vienas kūrinys. Ypatingo dėmesio reikalauja kilimas iš Chalaimgorodoko – miestelio Žitomiro paviete, Volynės gubernijoje. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas kaip 1861 metų kūrinys. Reikėtų jį datuoti 1781 m. Taip skaičiai perskaitomi, kai kilimas pasukamas ornamento gėlių žiedais žemyn. Augaliniai dviejų eilių ornamentai rikiuojasi nuosekliu ritmu, šachmatų lentos tvarka. Žiedai plokščiai stilizuoti, geometrinių formų. Gėlės pateiktos lyg sudėtos ant žemės spalvinės dėmės. Vėliau ornamentų formos paprastėja. Šiame kilime derinami rausvi, avietiniai, violetiniai šalti ir šilti atspalviai, marginant tamsiai raudonais taškais, baltame fone sukuria turtingą, iškilmingą vaizdą. Tokia kokybė būdinga seniausiems pavyzdžiams (iki XIX a. antros pusės). Gera kilimo būklė ir spalvų išlikimas liudija natūralių gamtinių dažiklių kokybę ir atsparumą.

Kilimo fragmentas 1844 m.
Kilimo fragmentas 1844 m.

Stebint datuotų kilimų stiliaus, ukrainietiško ornamento kaitos seką, aiškėja atskirų detalių apibendrinimo raida. Komponavimo, spalvinimo, techninio kilimų atlikimo nagrinėjimas, atskleidžia savitumą, o kartu Vakarų ir Rytų kultūrų įtakas. Pavyzdžiui, barokas veikė XVII-XIX a. pr. kilimus su augaliniu ornamentu. Baroko meno bruožai pasireiškė lenktomis, banguojančiomis formomis ir veržliomis ornamentų linijomis. Vadinamuose ,,poniškuose“ kilimuose, gamintuose bajoriškose ir vienuolynų dirbtuvėse, gėlės pateikiamos tikroviškai, sukrautos į pintines arba įmantrių formų vazas, o augalų vainikai pakraščiuose apipinti juostomis. Dauguma rinkinio kilimų ornamentų sudaromi iš vietinės aplinkos augalų, saikingai apibendrinant pagal dekoratyvumo ir harmonijos kriterijus. Datuota rinkinio dalis apima laikotarpį nuo 1781 m. iki 1910 m. Dauguma kūrinių iš dešiniakrantės Ukrainos: Podolsko, Kijevo, Volynės gubernijų. Mažesnė grupė iš Poltavos gubernijos ir tik vienas iš Černihivo. Trys kilimai iš Volynės (1781, 1782, 1806 m.), vienas iš dešiniakrantės (1787 m.) pateikia aiškų pavyzdį geometrinio ir augalinio apibendrinto ornamentų. Juos audė rinktine technika ant horizontalių staklių. Raštą audė iškart visu pločiu, jis linijinio arba nuožulnaus silueto. Tuo būdu išausti 1782 m. ir 1787 metais. Pirmasis išsiskiria menine ir technine kokybe. Pagrindinių XVIII a. kilimų bruožų įvardinimui svarbu apibūdinti XIX a. pradžios pavyzdžius (1802, 1803, 1806 m.). Kūrinių puošyboje iš Poltavščinos, dešinekraštės Kijivščinos ir Černihivščinos išplitęs augalinis ornamentas. Tai gėlės ar pumpurai, puokštės surikiuotos tiesiomis eilėmis arba įstrižai. Yra ornamentų, juosiančių centrinį motyvą (1819, 1828 m.). Ornamentų formos daugiausia stilizuotos. Kartais augalai vaizduojami tikroviškai. Tai tulpės, gvazdikai, ramunės. Tokius kilimus audė ant vertikalių staklių, kurdami banguojantį apvalintą piešinį. Motyvai gali kartotis, bet juose kinta siluetas, dydis, lapų kiekis ar spalva. Toks būdas suteikia vaizdui patrauklumo. Laisvas audimas, nevienodai spalvinti siūlai fonui suteikia akvareliško plaukimo ir judesio. Schidno, Podillės, Dešiniakraštės Kijivščinos kilimuose augaliniai motyvai dažnai pateikiami kaip dideli medžiai ar puokštė vazoje. 1803 m. Kilimas yra pavyzdinis XVIII a. kūrinys. Tai horizontalaus komponavimo vaizdas priskirtinas ,,poniškųjų“ grupei. Stambios, stilizuotos augalų formos rodo beribę meistro vaizduotę. Pilkų, rausvų, žalių, baltų ornamento spalvų auksiniai-gelsvame fone derinys, gamtinių dažiklių dėka, sukuria harmoningą, malonią visumą. Muziejuje yra ir kitas ornamento stiliumi, spalvomis, atlikimo technika panašus kilimas. Pirmojo sukūrimo metai 1803, bet nežinoma vieta. Antrojo nėra datos, nes dalis audinio sunykusi, bet yra vietovardis – Gaisinsko pavietas, Podorės gubernija. Abu kūriniai atlikti banguojančio storio siūlais, pagrindo audinys panašus (vėlesniuose kilimuose pagrindui naudojami nelygaus verpimo kanapiniai siūlai), vienpusio vaizdo audimas (blogojoje pusėje paliekami mazgai). Trūkstamas ornamento detales papildomai siuvinėjama.

Kilimo fragmentas 1802 m. Dešinekrantė Kijevščina
Kilimo fragmentas 1802 m. Dešinekrantė Kijevščina

Muziejaus fonduose pakraščiuose datuojami, horizontalaus komponavimo Podolės kilimai pateikiami dvejomis grupėmis. Pirma grupė – puošniomis ornamentuotomis, eilėmis surikiuotomis „vazomis“. Dažnai jų tarpuose laisvai grupuojamos siužetinės kompozicijos. Žygiuojanti kariuomenė – vienas svarbiausių vaizdų. Pavyzdžiui 1871 m. kilimas. Antra grupė – kūriniai su geometriniu ornamentu. Lygiame fone centruotai komponuojamos išdidintos rombinės rozetės. Viename jų (1844 m.), pakraštyje matome kareivius ir jų tarpe Kristų, medžius su sklandančiais paukščiais, kraštuose povus. Tikslių sukūrimo datų nustatymas padeda atpažinti nedatuotus. Kilimų kolekcijos tyrimai padėjo tobulinti paieškos metodus. Šiuo metu svarbiausia atpažinimo metodika – kūrinių stiliaus požymiai, komponavimas, spalvinis sprendimas, ornamentų elementų savitumai, meistro gebėjimų tyrimas. Visa tai padeda tikslinti sukūrimo datą, vietą, sklaidos erdvę, įvardinti tautinės tapatybės bruožus ir kitų kultūrų įtaką. Heraldiniai ženklai papildo žinias apie savininką ar kolekcininką. Tyrimams reikia naudoti rašytinius šaltinius, archyvines žinias, kitų rinkinių metrikas, paleografijos mokslą, kuris apibūdina užrašų būdus, raidžių formas. Svarbias žinias teikia techniniai-technologiniai tyrimai, rodantys naudojamas medžiagas, dažiklius, paruošimo būdus. Medžiagų atpažinimui pasitelkiamos fizikos, chemijos žinios (medžiagų sandara, dažas, siūlų tankis). Vizualiai galime atpažinti rankų darbą, mechaninį audimą, anilininius dažiklius, gamtinius dažus, kokiais būdais gaunami atspalviai. Gamtinių dažiklių dėka XVIII a. pirmosios pusės – XIX a. kilimams būdingas minkštas, švelnus koloritas. Juose dominuoja šviesūs fonai. XIX a. antroje pusėje kilimų ornamentuose dominuoja raudoni atspalviai tamsiame fone. Anilininiai dažai pakeičia gamtinius dažiklius. Vilnonius siūlus gamino storesnius. Štai kaip kito meniniai ir techniniai kūrinių požymiai. Techninius-technologinius parodymus grindžia laboratoriniai tyrimai. Apie dažiklius, jų ryšį su medžiagomis, rodo tyrimai ekstraktais tirpikliuose, spektrofotometrija, chromotografija. Muziejaus galimybės ribotos. Kūrinių atpažinimo tikslumas priklauso nuo daugelio objektyvių veiksnių, taip pat nuo profesionalaus, kompleksinio atskirų paieškos metodų derinimo.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2018