Girdėjau sakant, jog nesikeičia tik tai, kad viskas nuolat keičiasi. Taikliai pastebėta. Per 27-erius metus, kai Joniškyje rengiamos tautodailės parodos kraštiečio dailininko, visuomenininko Adomo Varno premijai laimėti, keitėsi ir organizatoriai, ir jų sumanymai. Pirmoji, 1991-aisiais, buvo rajoninė, aprėpusi įvairius tautodailės žanrus. Po metų – respublikinė, skirta tik tapybai. Rengta kasmet, kas dveji, dabar jau kas treji metai. Autorių darbus visada vertino meno žinovai – dailininkai, menotyrininkai, dėstytojai: Vytautas Valius, Vytautas Ciplijauskas, Virginijus Kašinskas, dr. Vytenis Rimkus, dr. Alė Počiulpaitė, dailininkas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, kiti. Komisija suvažiuodavo parodų uždarymui. Šiemet atvirkščiai – tyrinėjo, ginčijosi, sprendė parodos pristatymo dieną.
Ir autoriai, ir parodų lankytojai kartais būna sutrikę, suabejoja vertintojų sprendimais. Tad kur čia, kaip sakoma, šuo pakastas? Kodėl dažniausiai laureatais tampa primityvistai? Anot menotyrininkės dr. Alės Počiulpaitės, dabartinėje liaudies tapyboje vyrauja dvi ryškios stilistinės atmainos. Primityviojo meno meistrai išsiskiria savitu braižu, originalia pasirinkto motyvo interpretacija, kūrybinės asmenybės brandumu. Autorių, orientuotų į akademinę dailę, darbai dažnai stokoja meistriškumo, išraiškos originalumo. Yra ir tapytojų, užimančių savotišką tarpinę vietą. Jų kūryba romantiška, kartais saldoka, bandoma tapyti „čiurlioniškai“, „šimoniškai“, ieškoma simbolių.
Jono Rudzinsko nuomone, joniškiečiai parodas rengia Adomo Varno atminimui, tad ir ieškoma tokių darbų, kurie labiausiai atitinka jo dvasines vertybes, idėjas, stilistiką. Svarbu eksponuojamos kolekcijos vientisumas, išbaigtumas, etnokultūros tradicijų tąsa, kaip drobėje susišaukia mintis, forma, spalva.
Trys Joniškio kultūros centro – Po palme, Didžioji ir Mažoji – parodų salės bangavo tarsi saulėlydžio gaisų nutvieksta jūra, – kaitaliojosi spalvos, faktūra, nuotaikos. Šalelę skersai-išilgai, nuo Joniškio iki Varėnos, nuo Plungės iki Utenos, užliejo nesuvaldoma kūrybos versmė. Parodoje buvo eksponuojami 56 autorių darbai. Kaip visada nepralenkiami kauniečiai – miestui ir rajonui atstovavo šešiolika tapytojų. Po šešetuką sulaukėme iš Kėdainių ir Širvintų, po penkis iš Utenos ir Plungės. Svečiavosi trys telšiškiai, du mažeikiškiai ir po vieną iš Vilniaus, Kaišiadorių, Varėnos, Prienų bei Jurbarko. Smagu, kad drąsėjame, – šiemet parodoje jau matėme ir aštuonių joniškiečių kūrybą.
***
Ant sienos tik keturi paveikslai. O gal tai visas autoriaus gyvenimas: mintys, svajonės, išgyvenimai, nuotaikų akimirkos? Pasmalsaukime. Plati Albinos Mackevičienės kūrybos amplitudė – karpiniai, oda, veltiniai, tapyba ant šilko, ant drobės. Šviesus „Metų“ autoriaus Kristijono Donelaičio portretas Tolminkiemyje susišaukia su praėjusioje parodoje Žagarėje eksponuotu „Kalnaberžės dvaru“. Ir didžiulis kontrastas, – vos įžiūrimos blyškiai pilkšvos sukilėlų, žirgų figūros beveik juodoje miško gūdumoje (Triptikas „1863 m. sukilimas. Naktinė pasala“). Portretų šių metų parodoje yra ir daugiau. Romantiški, svajingi Nijolės Didžiokienės „Jurgita“ ir „Autoportretas“. Kolekciją papildo marinistinės drobės – į krantą dūžtančios bangos ir tiesiai į saulėtekį nukreiptos burės. Visą meilę ir šilumą sudėjęs į mamos portretą, pagavęs santūrią „Aurelijos šypseną“, Valentinas Yla nuklysta į vėjų valdomą pajūrį. Romarika Pikelienė mamos portretą apgaubia baltų žiedų vainiku, mato rūpestingą, sakralų „Angelą sargą“. Išraiškinga nebe pirmą kartą mūsiškėse parodose dalyvaujančios Aldonos Ragelskienės portretų kolekcija. Sodriomis spalvomis tapo ir gyvūnėlių mylėtojus, ir jų augintinius – moterį su ožkomis, Zigmą, apkabinusį baltanosę kumelę Kaštankę. Margaplunksnis kakarykorius, ko gero, per tvorą spruko į kaimynų kiemą („Moteris su gaidžiu“). Autoportrete susipažįstame ir su pačia autore, tapytoja, grafike, keramike, Širvintų meno mokyklos mokytoja eksperte. Sustojame prie Sauliaus Maziliausko ekspozicijos. Žalsvas viltingas dangus virš profesoriaus Liudo Mažylio, optimistiškai nusiteikusio ieškoti naujų istorijos klodų, portreto. Tarp knygų kaugių sėdi spalvinga asmenybė „Skaitytoja“. Pilnutėlis žmonių, mašinų, paukščių čiulbesio Kauno senamiestis.
***
„Nauji metai“ – smagi šventė, bet kai tiek daug balionų, mergaitei neramu, kad tik kuris nors nesprogtų. Šypsosi juodaplaukė jojikė ant balto žirgo. Su siužetinėmis drobėmis ir žiemos peizažais prisistato Vilma Sendrauskienė. Baltą savo miestą, Telšius, su raudonais stogais ir didinga katedra parodoje debiutuojanti Regina Balčiūnienė stato rudens gelsvinamų medžių tankmėje, gėrisi plačiais rapsų, rausvų tulpių laukais. Irenos Gailienės drobėse žydi ne tik kuplios magnolijos, bet ir „Užmaršties šydu“ pridengti, eižėjantys, aptrupėję Kėdainių krašto vienkiemiai. Mišri Genios Čepienės kolekcija – gėlės, natiurmortas, peizažai. Žavi prislopintos spalvos ir kompozicijos ritmika – išrikiuotos vazos, medžiai, kūlgrinda susidomėję paukščiai, debesys už horizonto. Negali nepatikėti Jolantos Miltenės nuoširdumu. Žinoma, kad gražiausios ir mieliausios „Puokštės iš mamos darželio gėlių“, kad iškiliausia Plungės bažnyčia, kad labiausiai ramina tykus Babrugo sruvenimas.
Jūratė Jaronienė įamžino lietuviui šventas vietas: „Palangos grotą“, „Eipulių piliakalnį“, pamario architektūrą. Pats sodų žydėjimas. Prie „Lietuviško namelio Tilžėje“ būriuojasi tautiškais drabužiais pasipuošęs jaunimėlis. Netikėtai pasisvečiuojame „Vydūno kambaryje“. Slogi Stasės Kanapeckienės nuotaika. Liūdnos „Žuvinto palios rudenį“, „Sušalęs miškas“. Skaudi vienatvė „Sename sode“ – paliktas vežimas laukia nesulaukia pavasario, vieniša obelis primena poeto Juozo Nekrošiaus eilutes „Tragiškai palinksta senos obelys,/ Nes trokšta dar žydėt./ Beprasmiška viltis“. Į sieną atremtos ližės. Ar dar išsaugojo šviežios naminės duonos kvapus? („Tėviškės muziejuje“). Menotyrininkė Dalia Puodžiukienė Jolitą Levčenkienę pristato kaip poetinio realizmo atstovę, kasdienę aplinką pakylėjančią į amžinumo terpę. Ir natiurmortai „Prie arbatos“, „Gardus duonelės kvapas“, ir žirgai („Akimirka“, „Prisilietimas“) nutapyti taip subtiliai, taip kruopščiai, kad nepraleista nė smulkiausia detalė, nė lengviausias šešėlis. Kuo jau kuo, o risto žirgo ar paprasto darbininko arklelio ištikimybe galima pasitikėti.
***
Daugelis parodos peizažistų – Joana Zinkevičienė, Henrikas Bertašius, Vladė Mišeikienė, Jonas Igaris, Birutė Valiukienė, Domas Kazragis, – pagaudami ryto ar vakaro nuotaiką, vasaros, rudens spalvas, saulės blyksnį, vėjo šuorą, į savo drobes tarsi perkelia širdžiai mielus gamtos kampelius: miško gojelį, upelio vingį, pakrantės takelį. Danutė Jatkovska, stebėdama gamtos pokyčius, tapo tai, ką mato akys ir jaučia širdis – „Vėjo išdaigas“ pajūryje, gandrų porelę prie tuščios sodybos, seka sakmę apleistam vandens malūnui.
Aldonos Vasiukevičienės peizažuose žydinčios pievos, gervių pulkai. Stabtelėjęs prie Alvyros Žemaitienės, Viktorijos Jurgutienės, Nijolės Railaitės, Stasės Rulevičienės drobių pajunti nostalgiją alyvomis, ramunėmis kvepiančioms ar sniegų užklotoms senojo kaimo sodyboms. Gyvybės sklidini Janinos Petraitienės peizažai – ganosi baltavilnės avelės, šuoliuoja bėri žirgai. Stebina Danutės Vitkauskienės ekspresija – skaudžiais oranžiniais, raudonais potėpiais dega ne tik „Liepsna“, bet ir burės Nidoje, trys liepos ir visas horizontas.
***
Alina Vitkauskienė meilę gamtai ir žmogui („Bočiaus verpstė“, „Angelas“, „Vestuvių prisiminimai“) įprasmina kurdama gyvybės medžio motyvus, liedama pastelines spalvas ant šilko. Iš dangaus krintančius perlus, vienišą „Eglę“, kaitrią „Gabiją“ Inga Armanavičiūtė paženklina tik jai suvokiamais simboliais. Į švelniai spalvingą šimoniškų fantazijų pasaulį („Tiesos ieškojimas“) panirusi ir Dana Baronienė. Begalinė fantazija Zitą Stašiškienę pakviečia į pasakas, į sakralinius „Angelų sodus“. Pasteliniais potėpiais savitai žydėjimą, Kėdainių vaizdus interpretuoja Laima Bytautienė. Kita kėdainiškė Leokadija Mockienė jausmus Tėvynei išsako paprastai ir įtaigiai,– ant geltonos, žalios ir raudonos drobės nutapo po trapų pienės pūkelį.
Reginos Eidžiulienės ciklas „Lietuvos šimtmečiui“ – vientisa kompozicija. Platūs šalies laukai, miškai, upės ir jūra, aprėminti žemėlapio kontūru, nutapyti tarsi vienu įkvėpimu, sodriais tonais. Plačiai užsimojęs kuria Vytautas Baublys. Įprasminta ir spalva („Svetimi paukščiai“), ir kompozicija. Taip ir norėtum pasėdėti prie dzūkiškų skobnių „Kaimo vestuvėse“.
***
O dabar pabandykime pasinerti į pačią gelmę, kur viskas kruta juda, kur susilieja realybė ir fantazija. Kartu su ankstesnių metų Adomo Varno premijų laureatėmis Regina Juodžbaliene ir Dalia Žalimiene pasigrožėkime „Nuotakų šokiu“, pasiklausykime, apie ką, angeliukams skraidant, šnekučiuoja pasivaikščioti išėjusios ar ant suoliukų susėdusios jaunos mamos, susitikusios kaimynės, šnabždasi įsimylėjėlių porelė. Pabandyk, kad gudrus, apsakyti, aprėpti visą virte verdantį gyvenimą, papasakotą Genovaitės Adiklienės drobėse – kvepia piemenukų kiaušinienė, per Sekmines neužmirštos nė juodmargės, mažieji tikisi lauktuvių iš turgaus. Alma Krapauskienė girdo arklius, kaip ant delno visa „Žemaičių Kalvarija“ su baltais, aukštais bažnyčios bokštais. Alinos Burinskaitės žvilgsnį patraukė žydinti vasara, saulėlydžio nuspalvinta gulbė.
Kuo šiemet gyvena dažna mūsiškių parodų dalyvė Margarita Juškevičienė? Nusikėlusi į tolimą praeitį, mato, kaip „Metų“ dainius stebi būrų triūsą, įamžina seną sodą, Zyplių dvarą.
Visos paletės spalvos sudėtos į Aldutės Sadauskienės jurginų ir rožių puokštes, „Kadagių slėnį Arlaviškėse“ ir „Šventosios vinges“, kuriomis baikščiai sėlina klastūnė lapė. Jolanta Mikolėnienė dalijasi plenero Suomijoje įspūdžiais. Ir ten pats vasaros žydėjimas, mamos vedžioja vaikus į čiuožyklas, kartu su kolegomis galima pasidžiaugti bendro darbo vaisiais. Margut margutėlaičiame Laimos Vyliaudienės „Turguje“, manau, nusipirksi, ko tik širdis geidžia. Prie Pyplių piliakalnio vaikai skraidina aitvarus, pats kūrybos įkarštis „Plenere“. Primityvistai Tadas Makūnas, Cirilis Kvietinskas sodriomis spalvomis tapo miestelių bažnyčias, dvarų sodybas, senus malūnus ir varpines. Ramutė Gylienė, žiedais nubarsčiusi „Piliuonos miškelį“, per patį sodų žydėjimą aplankiusi rašytojo J. Marcinkevičiaus gimtinę, prisimena ir Adomo Varno iškilią asmenybę.
***
Džiugu, kad ir savi autoriai, joniškiečiai, nepasimetė gausioje svečių kūrybos jūroje. Jie matomi, ryškūs, saviti. Adomo Varno parodų veteranė Virginija Kutkienė lankytojų dėmesiui pristato Šv. Pranciškaus ir Šv. Kazimiero paveikslus, Skaistgirio girininkijos dvikamienį ąžuolą ir šventviečių saugotoją Rūpintojėlį. Kaune gyvenantis, bet vis dar joniškietis Viktoras Žilinskas spalvomis, ritmika bando išsakyti žmogaus gyvenimo, sielos, gamtos sąsajas (ciklas „Atspindžiai“). Nutapiusi žiedus, natiurmortą, pakrantės peizažą, Vida Peleniuvienė pajaučia nostalgiją jaunystei („Portretas“). Dalia Sutkuvienė vis ieško ir randa naujų temų. Pilkšvą beržynėlio „Naivų peizažą“ pagyvina ryškios raudonikių kepurėlės. Nors vilku kauk, kai užplūsta juodas ilgesys (diptikas „Laukti“). Su viltimi į jūrą žvelgia ir „Kuršių moteris“.
Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos dailės pedagogė Vlada Ancevičienė patenkinta, kad prestižinėje Adomo Varno parodoje jau dalyvauja ir jos auklėtinės. Anot jos, Dievo dovaną, matyt, turi Vendrė Vaičiulevičienė, ką betapytų, giliai jaučianti lietuvišką dvasią. Petronėlė Leknickienė įsimylėjusi medžius. Gražina Surgautienė labiau mėgsta grafiką, bet suranda spalvų ir žydinčioms aguonoms, ir rudenio, vasaros, žiemos peizažams. Dievišką ramybę, meilę Daiva Stonienė išsako skambiu stilizuotų paukštelių čiulbesiu. Netrukus Vlada Ancevičienė ketina suruošti savo auklėtinių kūrybos parodą.
