Tiek, kiek viešai matome Genovaitės Adiklienės kūrybą galime sakyti, kad autorės kūrybinis stilius, braižas susiformavęs. Nors atrodo, kad tai labiau rūpi mums stebėtojams nei pačiai autorei. Pasak jos, kaip matau, taip ir tapau. Dažniausiai tapybai pasirenkami siužetai sutikti, patirti ar matyti pačios tautodailininkės. Tapomi peizažai, etnografinės kompozicijos, istorinės temos, kaimo šventės, natiurmortai, paukščių, arklių, medžių fragmentiniai vaizdeliai netampantys kompozicijomis, bet turintys iliustracinę, literatūrinę prasmę. Naiviojoje raiškoje dažniausiai sprendimą kurti paveikslą lemia patirtas įspūdis, todėl improvizuojant ima dominuoti paprastos, neįmantrios plastinės priemonės. Teigimo nuoširdumas ryšyje su minėtais faktoriais gimdo dviprasmybes, kelias reikšmes. Naiviojo meno pranašumas – galimybė suteikti žiūrovui platesnį lauką vaizduotei. Portretinė charakteristika žmonių figūroms kompozicijose suteikiama piešiant teptuku. Portretų Genovaitės kūryboje reta. Tapymo metodas kontūru tikslinti piešinį leidžia gausiai figūromis užpildyti kompozicijų formatą. Pagirtina meistrės drąsa. Lietuvių tautodailėje tokio braižo tapytojų nėra daug. Tai liudija kūrybinės laisvės, fantazijos erdvumo mąstą. Genovaitės daugiafigūriai siužetiniai vaizdai lygintini su Vlado Ščepono, Monikos Bičiūnienės, Petronėlės Gerlikienės, Reginos Juodžbalienės, ukrainiečių tautodailėje Danylos Narbuto teminiais paveikslais. Literatūrinės sąmonės ir naiviojo tapymo priemonių lidinys peizažuose pateikia netikėtumų: tapoma žiemos naktis, Joninių naktis, Kalėdų nakties burtai. Neįsileidus sąlyginumų sunkiai įgyvendinami sumanymai. Tautodailininkės skvarbi akis mato ir visiškoje tamsoje. Žiūrovas turi atidėti realaus vaizdo suvokimą ir skaityti paveikslą kaip senovės Egipto piktografijų tekstą. Kituose paveiksluose naudojamas ir dar vienas piktografijų metodas – išrikiuoti figūras ir kitus ,,ženklus”(namai, arkliai, vištelės, avelės, žąselės, vėžimai ir net debesėliai su mėnuliu ar saule) tiesiomis ar vingiuotomis eilėmis. Naiviojoje raiškoje toks vaizdavimo būdas kartais vadinamas erdviniu, perspektyviniu, kai objektai tolstant nuosekliai nemažėja. Formulė galioja ir spalvų kitimui tolstant erdvėje. Meistrės tapysena niveliuoja realybės tiesas. Nupiešti objektų siluetai uždažomi pasirinkta, išmaišoma spalva, kurių autorė žino begalinę įvairovę. Tai ne valiorinis kolorito turtinimas, o vaikiškas vaizdo kūrimas. Teptuko prisilietimo faktūros, potepiai svarbūs tiek kiek reikalingi pasakojimui, simbolio reikšmės pabrėžimui. Kartais atsiranda užuominų toninės šviesotamsos kaip formos konstravimo, bet ji momentinė, alogiška, nenuosekli todėl, kad tautodailininkė ir nekelia sau galutinio tikslo kopijuoti realybę. Stebint paveikslų įvairovę atsiskleidžia tapybinis meistriškumas. Kiekvienas jų išlaiko pasirinktą spalvinį registrą, kurį autorė gerai valdo ir jaučia. Pati sako siekianti ryškių spalvinių sąskambių, bet ,,ryškumo” sąvoka jos leksikoje neperžiangia autochtoninių tradicijų ribų. Tapybinių plastinių priemonių gaivališkas pulsavimas, valiukiškai jaunatviškas pasakojimo intensyvumas išskiria meistrės kūrybinį braižą šiuolaikinės lietuvių tautodailės kontekste.
