Šiais laikais tautinis kostiumas vertinamas kaip tautos grožio sampratos išraiška, kaip sugebėjimo sukurti raštus bei derinti spalvas ir įvaldyti amatą įrodymas. Tautinis kostiumas simbolizuoja istorines vertybes ir iš kartos į kartą perduodamas šimtmečių senumo tautinių rūbų siuvimo ir dėvėjimo tradicijas.
Kalbant apie kultūrinį identitetą, dažnai sakoma, kad kiekvienos tautos tautinis rūbas yra vienas iš svarbiausių etnoso atspindžių. Jeigu manome, kad „identitetas tai tokia savybių visuma, kuri išskiria vieną visuomenės grupę iš kitų“, tai drąsiai galima teigti, jog tautinis drabužis – vienas iš pagrindinių identiteto nešėjų, savotiška „tradicinė etnoso ikona“ – mano A. Ergle ir V.Purens (A. Ērgle, V. Purēns, Kulturoloģija, 2009). Nieko nuostabaus, juk nesunku pastebėti, kad kiekvienos epochos ir kiekvienos tautos charakteris, idealai bei dvasinė kultūra aiškiausiai pasireiškia būtent jos aprangoje.
Latvijoje tautinis kostiumas visuomet užėmė ir tebeužima svarią vietą kaip nacionalinių vertybių bei kultūrinio paveldo išsaugojimo kontekste, taip ir bendrame visuomeninės savivokos formavimo procese. Tautinis kostiumas nuo seno atspindėjo ne tiktai dėvinčiojo socialinį statusą, bet ir jo priklausymą tam tikram Latvijos regionui, to regiono tradicijas, įpročius, vertybes.
Charakterizuojant Latvių tautinius drabužius tradiciškai išskiriami du istoriniai periodai, pagal kuriuos tautiniai drabužiai priskiriami prie „archeologinių“ arba „etnografinių“ ar kitaip „tradicinių“ kostiumų. Pirmasis periodas apima laikotarpį nuo gilios senovės, įskaitant laikus, apie kuriuos net nerasta rašytinių šaltinių (pradedant VII a.), bei tęsiasi sąlyginai iki XVII-XIX a. Antrasis periodas, tai tautiniai rūbai, dėvėti nuo XVIII a. iki šių dienų.
Archeologiniais tautiniais rūbais laikomi drabužiai, kurie buvo atrasti (o vėliau rekonstruoti) vykdant archeologinius kasinėjimus dabartinės Latvijos teritorijos kapavietėse. Verta paminėti tai, jog mirusieji dažniausiai būdavo laidojami juos aprengiant šventiniais rūbais, gausiai papuoštais įvairiais, dažniausiai bronziniais, papuošalais. Surinkti duomenys apie šiuos apdarus siekia septintą – tryliktą šimtmečius, o kai kurie papuošalai priskiriami netgi antram – ketvirtam šimtmečiui, kuomet Latvijos teritorijoje gyveno baltų gentys: latgaliai (latgaļi), kuršiai (kurši), žemgaliai (zemgaļi), sėliai (sēļi) ir somugrai – lybiai (somugri–lībieši).
Kaip galima matyti nagrinėjant muziejuose sukauptą medžiagą ir istorines knygas, periodiką ar kitas publikacijas, skirtas tautinių drabužių tematikai, pirmos rašytinės žinios apie senovės latvių aprangą pasirodė tiktai XIII a. Seniausi išlikę drabužių piešiniai siekia XVI a.
„Etnografiniu“ ar „tradiciniu“ tautiniu rūbu dabartiniai materialiosios Latvijos kultūros tyrinėtojai vadina žemdirbių drabužį, kuris formavosi ir vystėsi keleto šimtmečių bėgyje ir Latvijoje egzistavo kaip visuotinai dėvima apranga iki devyniolikto šimtmečio vidurio, kuomet jį palaipsniui pakeitė modernesnis–miestietiškas apdaras. Iki mūsų laikų išlikę medžiagos, drabužių pavyzdžiai leidžia teigti, jog XIX a. kaimų gyventojai buityje dėvėdavo kasdienius ir šventinius, išeiginius apdarus. Išeiginiairūbai pasižymėjo puošniais, sudėtingais raštais bei palygintiryškiomis spalvomis. Visai tikėtina, kad neretai tokie šventiniai rūbai, pagaminti atsižvelgiant į konkrečias tradicijas, žmogui būdavo padaromi vos kartą gyvenime ir dėvimi tik itin reikšmingomis progomis. Tipiniai žemdirbių drabužiailaikui bėgant kito stipriai ir įvairiapusiškai: - plačiau imti naudoti nauji, ankstesniais laikais Latvijoje nepaplitę audiniai – medvilnė, šilkas, atlasas; - keitėsi įvairių aprangos dalių sukirpimas (tapo sudėtingesnis, profesionalesnis); - atsirado naujos tradicinio tautinio rūbo sudedamosios dalys – naujo tipo švarkai, marškiniai nėriniuotomis apykaklėmis, įvairiausios skaros, šilkinės skarelės ir kt. Naujos detalės kartais papildydavo drabužį, o kartais tiesiog pakeisdavo senas detales.
Aprangos stilius ir kultūra XIX a. radikaliai kito visoje Europoje. Nieko nuostabaus, jog ši tendencija pasireiškė ir Latvijoje.Nors liaudies menas plačiąja prasme, įskaitant ir tautinių drabužių bei įvairių jų elementų kūrimą, visuomet buvo ganėtinai konservatyvus, visgi tradicinio tautinio rūbo „vystymasis“ daug kur vyko gana dinamiškai, dėl to kai kurios senos kultūrinės vertybės „išėjo iš apyvartos“, o jų vietą užėmė naujos. Kaip jau buvo minėta, į latvių etnografinius tautinius rūbus XIX a. sparčiai persimetė „miestietiškos“ apdaro formos. Ypač tai pastebima vyriškų drabužių sukirpime ar komplektacijoje. Būtent vyrai Latvijoje pirmieji, jau XIX a. pradžioje, perėjo nuo liaudiško, tradicinio viršutinių drabužių sukirpimo beveik prie klasikinio tipo „angliško“ kostiumo. Moteriški kostiumai pagal „miestietišką“ madą transformavosi vėliau –XIX a. antroje pusėje. Plačiai paplito vadinamosios „kostiuminės suknios“ (kostīmkleitas) – dažniausiai iš vienspalvio, dryžuoto ar languoto audinio pasiūti kostiumai, susidedantys iš sijono ir švarko, pro kurį palei kaklą matosi balta marškinių apykaklė.
Latvija skirstoma į penkias dideles apskritis–tai Vidužemė (Vidzeme), Žemgalė (Zemgale), Sėla (Sēlija), Latgalė (Latgale) ir Kuržemė (Kurzeme). Kiekvienai iš jų būdingos savitos, ypatingos tradicijos, kas aiškiai pasireiškia ir aprangos kultūroje, tačiautarp šių apskričių nuolatos vyko kultūriniai mainai, o ir jų teritorinės ribos niekuomet nebuvo griežtaiapibrėžtos, taigi panašumų rasti galima taip pat nemažai. Kalbant apie tautinius rūbus didžiausi skirtumai tarp šių apskričių juntami žvelgiant į moteriškus drabužius – tai ir spalvų gama, ir sukirpimo ypatumai, kompozicijos, siuvinėjimas. Net juostos, pirštinės, kojinės bei tradicinės latvių vilnonės skaros-šaliai - (villaines) kiekvienoje apskrityje pasižymi tradicijomis paremtu savitumu, turi savo išskirtinių bruožų.
KURŽEMĖ
Kuržemė (Kurzeme)tai kultūrinė-istorinė apskritis esanti Latvijos vakarinėje dalyje, senovėje kuršių (kurši) ir lyvių (lībieši) apgyvendintoje teritorijoje. Tyrinėjant įvairius šaltinius nesunku pastebėti, kad ir tradiciniai Kuržemės tautiniai rūbai istoriškai susiformavo veikiami šių dviejų senovinių etninių grupių, taip pat juntama ir kaimynų – estų ir lietuvių įtaka. Lyginant su kitomis apskritimis, Kuržemės tautiniai rūbai pasižymi itin ryškiomis spalvomis ir kontrastingais atspalviais, be to, jie gana turtingai išpuošti. Tai nulėmė keletas faktorių: Kuržemės hercogystės suklestėjimas XVII a., regiono buvimas prie jūros, skatinantis prekybą, o tuo pačiu ir sudarantis galimybę įsigyti kitose Latvijos dalyse mažai paplitusių audinių. Įsisavintos naujos audinių gamybos technikos, kurios susiformavo ir išsivystė medžiagas bei kitus aprangos elementus gaminusiose manufaktūrose. Visa tai ir nulėmė Kuržemės tautinio rūbo ir su juo dėvimų aksesuarų išvaizdą. Radikaliausi pokyčiai Kuržemės rūbuose įvyko XIX a., kuomet pradėti plačiai naudoti itin ryškūs cheminiai dažikliai. Apskrities moterų dėvimuose sijonuose pradžioje pasirodė ryškios juostos, vėliau išpopuliarėjo itin ryškūs raudoni sijonai, kurie kartais dar būdavo papuošiami raštuota kitos spalvos audeklo juosta. Kai kuriose Kuržemės vietose ir tarp vyrų ir tarp moterų paplito tradicija segtis bronzinius diržus, pajūrio rajonų liaudis aprangą papildė gintarinėmis sagėmis, sagtelėmis bei karoliais. Nors XIX a. Kuržemės tradicinis tautinis rūbas neretai vadinamas puošniausiu Latvijoje – čia gausiau nei kituose regionuose naudotimanufaktūriniai audiniai bei iš užsienioatvežtas šilkas, brokatas, aksomas,rūbą papildo įvairūs stiklo ar metalo detalėmis bei perliukais išdabinti aksesuarai, visgi šios srities specialistai pripažįsta, jog Kuržemės kostiumai puikiai iliustruoja tipines XIX a. antros pusės Latvijos drabužių vystymosi tendencijas.Svarbu paminėti, kad nežiūrint į visas naujoves bei iš užsienio sklindančius mados dvelksmus, kai kuriose šios apskrities dalyse iki šiol išliko ir itin archajiškos, keleto šimtmečių senumo moteriško apdaro dalys – tokios kaip metaliniai „kniedžių“ arba „spangų“(spangu)vainikai(spangomis vadinami apvalūs metaliniai skrituliukai su skylute, jie surikiuojami palei metalinės juostos kraštus ir prisiuvami prie vainiko pagrindo), ar Kuržemei nuo seno būdingos mėlynos skaros-šaliai - (mēlenes).
Kuržemės moterys neretai savo materialinę gerovę mėgo pabrėžti vienu metu dėvėdamosnet keletą prabangiai išdabintų skarų-šalių (villaines) bei pasipuikuoti jas susegdamos didelėmis, kaltinėmis sidabro ar net aukso sagtimis. Tuo tarpu Kuržemės vyrai dabindavosi juodomis, aukštomis kepurėmis (rateni) ir šiai vietovei tradiciškai charakteringais metaliniais diržais (slenģenes). Kuržemės apskrityje pagal tautinių rūbų kūrimo ir dėvėjimo tipus bei geografines sritistradiciškai išskiriama keletas tautinių kostiumų grupių – Alsungos (Alsungas),Rytų Kuržemės (Austrumkurzemes), Pietų Kuržemės (Dienvidkurzemes) (tarp jų Barta, Nyca, Rucava), Kuldygos (Kuldīgas),Ventspilio (Ventspils) ir Šiaurės Kuržemės (Ziemeļkurzemes).
Pietų Kuržemė– viena iš ryškiausių etnografinių Latvijos apskričių, pasižyminti itin įdomiomis ir savitomis tautinių rūbų dėvėjimo tradicijomis. Neabejotina, kad kiekvienai pietinės Kuržemės vietovei būdinga kas nors įdomaus ir savito – juk net atskiruose kaimeliuose galima surasti kokį nors įdomų, specifinį tautinio rūbo atributą ar kokią su tautinių rūbų dėvėjimu susijusią išskirtinę tradiciją. Tačiau visuotinai pripažinta, kad šiai vietovei ryškiausiai atstovauja savotiška „trejybė“ – Nyca (Nīca), Rucava (Rucava) ir Barta (Bārta). Laikoma, kad būtent šių trijų parapijų tautinių kostiumųryškumas ir puošnumas padarė juntamą įtaką ir kitų Pietų Kuržemės apskrities tautinių rūbų variantų formavimuisi. Minėtų vietovių tautiniuose drabužiuose galima atrasti daug panašaus –neretai tai sukirpimas, kartais moteriškų drabužių apipavidalinimas naudojant seniau kitose vietovėse mažiau prieinamas aksomo ar šilko juostas ir kitokias iš užsienio atėjusias „naujoves“. Čia buvo dėvimi panašūs galvos apdangalai – merginos nešiojo perliukais ir kaspinais papuoštus vainikus, tuo tarpu moterysnešiojo šilkines kepures arba visokiausias skaras, kurios ant galvos buvo rišamos įvairiausiais būdais – pavyzdžiui kai kur priimta skarų galus sukryžiuoti pakaušyje ir priekyje surišti į mazgą. Vienas iš mėgstamiausių Pietų Kuržemės moterų papuošalų – metalinės ar sidabrinės sagės, jos buvo segamos ne po vieną, o po daug – kartais viena (mažesnė) ant kitos, kartais eilute. Kojines įprastai megzdavo nėriniuotais raštais iš baltos vilnonės gijos ar iš medvilnės siūlų.
Nyca
Visoje Latvijoje plačiai pažįstami ryškūs raudonieji Nycos sijonai (brunči), kurių pasiuvimui būdavo panaudojama tiek audinio, kiek galima buvo suraukti aplink liemenį, beinepaprastai turtingi moterų galvos apdangalai – merginų vainikai, padabinti išsiuvinėtais ornamentais, stiklinėmis „gilėmis“, perliukais, šilkinės moteriškos kepurės, kurių priekinį kraštą dailino prisiūtos spalvingos šilkinės juostelės ir balti nėriniai. Moterų marškiniai čia siūdinti iš balinto lininio audinio ir tradiciškai siuvinėti smulkiais ornamentais. Vasarą ant marškinių būdavo dėvimi korsetai(ņieburi)arba švarkeliai, daugiausiai balti. Viršutinį drabužį „užbaigdavo“ nepamainomos skaros-pledai (villaines), kurios Nycoje (taip pat kaip ir kai kur kitur Pietų Kuržemėje, kad ir minėtoje Bartoje) tradiciškai nešiojamos sage susegtos ant vieno peties.Kai kurie tautinių rūbų tyrinėtojai ir Nycos kultūrinio paveldo gerbėjai yra įsitikinę, kad būtent Nycos tautinis kostiumas turėtų būti laikomas savotišku latvių etninės kultūros simboliu. Tačiau šiuo klausimu karštos diskusijos niekuomet nesibaigia, o ir nuomonės nuolat išsiskiria ir nenuostabu – juk kiekvieno regiono atstovai labiausiai didžiuojasi būtent savo kraštiečių tradicijomis, paveldu ar tautiniais drabužiais.
Rucava
Tuo tarpu Rucavos tautiniuose rūbuose matomos jau kiek kitokios spalvos ir raštai. Moterų aprangoje dažni tamsiai mėlyni, palei juosmenį paraukti sijonai, kurių apatinį kraštą dailina šilko ar brokato juostos. Ir Nycoje ir Rucavoje XIX a. antroje pusėje moterys labai dažnai nešiodavo megztus, raštais padabintus vilnonius švarkus. Rucavoje dar buvo dėvimos puošnios liemenės, o marškiniai pasižymėjo sudėtingu, dėmesį patraukiančiu rankovių siuvinėjimu. Šios srities tautiniai drabužiai bendrai pasižymi labai turtinga spalvų palete ir įvairias siuvinėjimais. Merginos Rucavoje ant galvos vietoje įprastų vainikų nešiojo spalvotas, visokiais ornamentais ar gėlių ir lapų atvaizdais papuoštas šilkines juostas, vadinamąsias (kaspines),o moterys rišdavosi savotišką nuometą (nāmats) – būtent taip vadinasi specifinis Rucavos moterų galvos apdangalas. Nuometas rišamas taip, kad apimtų galvą iš visų pusių, palikdamas matomą tiktai veidą. Rucavoje buvo labai populiarios baltos, palei kraštus ir apačioje raudonais, mėlynais, oranžiniais raštais išsiuvinėtos, dar ir trumpais kutais padailintos, skaros-šaliai (villaines), kartais virš jų dar buvo dedami(mārģeni)– balti arba languoti dvigubi vilnoniai šalio dydžio apklotai. Rucavoje, kitaip nei Nycoje, skaras-šalius nešiodavo ne susegtas ant peties, o sagtimi susegtus galus užmesdavo ant dešiniosios rankos alkūnės. Moterys nešiodavo ir baltas ir raštuotas kojines.
Barta
Apskritai Bartos moteriškų tautinių kostiumų koloritas šiek tiek „ramesnis“, skirtingai nuo anksčiau minėtų parapijų čia dominuoja kiek tamsesnės spalvos, tačiau jie išties giminingi su Nycos ir Rucavos tautiniais rūbais. Labai panašūs balti, smulkiais rašteliais siuvinėti marškiniai, susegami palei kaklą sidabrinėmis sagtelėmis, juodi, plačiaraudona raštuota juosta palei apatinį kraštą padabinti sijonai, balta, kaip ir Nycoje, sagtimi ant vieno peties susegama, skara-pledas.
Lyginant su Pietų Kuržemės moterų drabužiais tradicinis tautinis vyrų apdaras čia paprastesnis. Aukštos „bokštinės“ kepurės – „ratenės“(ratene), Marškiniai neretai buvo arba itin menkai padailinti rašteliais, arba iš vis be raštų, apykaklės nelabai aukštos, užsegamos nedidele sagtele ar užrišamos šilko skarele. Vyrai nešiodavo ir ilgus ir trumpus, dažniausiai baltus ir pilkšvus švarkus (ilgus rečiau, iškilmingesnėmis progomis). Trumpuosius švarkus tradiciškai siūdavo su stačia, neatlenkiama apykakle paliekančia priekinį kaklo dalį bei krūtinę matomais. Trumpieji švarkai nešiojami be diržų, tuo tarpu ilguosius apjuosdavo odiniais, su kaustyta metaline sagtimi,diržais. Kelnės baltos, arba pasiūtos iš tos pat spalvos audinio kaip švarkas. Prie išeiginių rūbų vyrai dėdavosi baltas ar šviesiai pilkas kojines, užtempiamas ant kelnių galų. Neskaitant tam tikrų niuansų ir tradicinių skirtumų, latvių tautiniai vyriški drabužiai visose Kuržemės dalyse žymiai mažiau skiriasi tarpusavyje nei moterų drabužiai.
Alsunga
Nežiūrint į ypatingas įvairių atskirų Alsungos (Alsunga) moteriškų tautinių drabužių sudedamųjų dalių dėvėjimo tradicijas bei spalvinius skirtumus, gana ryškiai matomas ir panašumas tarp šios vietovės ir Kuldigos ar Ventspilio tautinių kostiumų. Charakteringas Alsungos tradicinių tautinių drabužių bruožas – čia labai ilgai išliko senovinės metalinėmis detalėmis papuoštos mėlynos skaros-pledo (mēlene, villaine) nešiojimo tradicijos. Villainių puošybos sudedamąja dalimi buvo balti ar spalvoti kutai.Alsungoje labai plačiai naudotos „dvieilės“ – viena ant kitos užmetamos villaines. Moterys puošdavosi didelėmis metalinėmis ar sidabrinėmis sagėmis. Populiarus merginų galvos apdangalas „spangų“ vainikas (spangu vainags), kurį buvo mėgstama aprišti spalvota šilkine skarele. Moterys galvas dengdavo autais (sievasauti), ant jų dėjosi nėriniuotu krašteliu padailintas kepuraites, kurias aprišdavo šilkine skarele ir galiausiai viskąapgobdavo dar viena skara.Moteriškų marškinių apykaklės gana stačios ir aukštos, išmargintos stiklinių perliukų siuviniais, o gan plačios rankovės taip pat raštuotos. Marškiniai tradiciškai susegami nedidele sagtele. Ant marškinių velkami raudini arba juodi, įvairiaspalviais siūlais išsiuvinėti švarkeliai. Sijonai Alsungoje paprastai būdavo siūdinami iš raudonos drobės ir palei liemenį suraukiami bei aprišami mėgstamu tautinio drabužio atributu– austa raštuota juosta.
Ventspilis
Ventspilio (Ventspils) merginos galvas dažniausia dabindavo Kuržemėje taip mėgstamais „spangų vainikais“ kartais, kaip ir Alsungos merginos, jos ant tokių vainikų užsirišdavo šilko skareles. Ištekėjusius moterys nešiodavo keletą šilkinių skarų, vieną ant kitos. Moterų tautinio drabužio neatsiejama dalis – marškiniai– Ventspilyje panašūs į Kuldigos ir Alsungos marškinius, esminis skirtumas – čia apykaklės, rankovės ir pečių sritis dažniausiai siuvinėjama ne spalvotais siūlais ir stikliukais, perliukais, o „baltuoju raštu“ – specifine siuvinėjimo technika. Čia taip pat prigijo „dvieilės“ – viena ant kitos užmetamos villaines. Jos kiek skiriasi nuo kaimynų ir dažniausiai daromos iš balto arba nebalinto vilnonio audinio, o jų kraštus dabina gana platus rudai-juodas ar rudai-žalsvas apaudimas su dideliais kutais apatiniuose kampuose.Šios skaros-pledai ant krūtinės susegamos viena didžiule stikliukais inkrustuota sage (ant kurios kartais dar buvo užsegama antra, mažesnė). Sijonų audinys dažniausia naudotas rusvai-rausvas, smulkiai dryžuotas, o pats sijonas palei liemenį paraukiamas tiktai nugarinėje pusėje. Taip pat buvo dėvimi tamsiai žali ir tamsiai mėlyni švarkeliai ilgomis rankovėmis, o baltas kojinaites čia įprasta megzti palyginti trumpas.
Kuldiga
Anot tradicinių tautinių rūbų tyrinėtojų ir šios srities ekspertų, būtent Kuldigoje išsaugotos senovinės tautinių drabužių nešiojimo tradicijos ir iš praeities perimtos aprangos detalės. Vienas iš seniausių Kuldigos rajono moteriškų kostiumų matomas O. Hūno 1822 metų piešinyje „Kuršių kunigaikštienės“ (Kuršu ķoniņienes). Vėlgi – teigiama, kad Kuldigos moteriškų drabužių panašumas su Alsungos bei Ventspilio tautiniais kostiumais labai ryškus.Sijonai vienspalviai, dryžuoti arba languoti, marškiniai turtingai išsiuvinėti. Būtina tautinio rūbo sudedamoji dalis – švarkas arba „korsetas“(ņieburs). Išeiginėms bei šventinėms progoms dėvimos dvi villaines tamsiai mėlyna (mēlene), o jai ant viršaus kita – balta, puošniai apausta ir išsiuvinėta. Eilinėmis dienomis moterys paprasčiausiai apsisiausdavo ryškiomis didelėmis languotomis skaromis ar paprastomis baltomis skaromis-pledais be jokių siuvinių. Kuldigoje ne tik vyrai, bet ir moterys dažnai segdavosi ypatingus metalinius diržus (slenģenes).Galvos apdangalai panašūs kaip Ventspilyje – „kniedžių“ vainikai, vašeliu apnerti moterų „galvos autai“ bei skaros ar kepures.
Kaip jau buvo minėta, vyriški tradiciniai tautiniai kostiumai visoje Kuržemėje gana panašūs, o Alsungoje, Ventspilyje ir Kuldigoje tai ypač juntama. Žinoma, kaip ir visur čia galima aptikti tam tikrų skirtumų ir ypatumų, tačiau trumpai vyriški tautiniai šių trijų regionų rūbai nesunkiai gali būti aprašyti kartu. Tos pačios tamsios, dažniausiaijuodos, aukštos kepurės – „ratenes“(ratene),aprištos šilkine skarele arba papuoštos perliukų virtine, o kartais, vasaros metu, ir visų baltų itin mėgstamos šiaudinės skrybėlės. Išeiginiai ilgi balti, į paltus panašūs švarkai, apjuosti įprastais juodais odiniais diržais su dailiomis metalinėmis sagtimis arba išskirtiniais metaliniais diržais (slenģenes)Tokie diržai itin dažnas Kuldigos vyriškų kostiumų aksesuaras. Pusilgiai pilkšvi ar melsvi, labiau kasdieniai švarkai „bruslakai“(bruslaki).Neretai švenčių progomis (ypač senesniais laikais) Alsungos, Ventspilio ir Kuldigos vyrai vilkdavosi abudu švarkus, po apačia trumpesnįjį, o ant jo ilgąjį, puošnųjį. „Bruslakas“ būdavo užsagstomas ligi pat viršaus, tuo tarpuilgojo švarko viršutinė dalis paliekama atvira, kad liktų matoma trumpojo švarko krūtinė ir apykaklė. Marškiniai šiose vietovėse paplito su stačia, neatlenkiama apykakle, susegama sidabrine sagtele arba aprišama šilkine skarele.Išeiginįkostiumą tradiciškai užbaigdavo baltos, kaip ir ilgasis švarkas, kelnės beiilgos, raštuotos, kartais ant kelnių užvelkamos kojinės, dažnai – juodi pusilgiai batai.
Rytų Kuržemė
Kaip apie Rytų Kuržemės (Austrumkurzeme) moterišką tautinį kostiumą rašoma Latvijoje nemažo pasisekimo sulaukusioje, 1997 metais išleistoje knygoje„Latvių tautiniai rūbai“ (Latviešu tautas tērpi. II Kurzeme, Sast. Bremze, Z., Rozenberga, V., Ziņģīte, 1997)– „Rytų Kuržemei charakteringine labai turtingai siuvinėjimu padailinti marškiniai, statūs saulutės raštu ornamentuoti merginų vainikai, didelės ryškiaspalvės languotos skaros, prie išeiginių drabužių atstojančios baltas skaras-pledus (villaines), taip pat skurdus papuošalų asortimentas“. Kaip galima suprasti iš tokios trumpos, bet daug apimančios citatos – rytinėje Kuržemės dalyje tautiniai rūbai bei aksesuarai buvo žymiai paprastesni nei pietinėje Kuržemės dalyje. Nors – anot to krašto senbuvių– paprastesni anaiptol nereiškia prastesni. Be anksčiau minėtų drabužių ir papuošalų ypatumų, verta paminėti, kad šiam Kuržemės rajonui būdingi dryžuoti, rečiau languoti, ryškiaspalviai moterų tautiniai sijonai (brunči), taip pat čia buvo nešiojami ir švarkeliai ar „korsetai“(ņieburi), kurie nuo kitų rajonų skyrėsi tik jiems būdingu, specifiniu apatinio kraštelio paraukimu. Marškinių susegimui moterys naudojo mažas apskritas sagteles bei senovinius, specifinius, Kuržemėje dažniausiai gintarinius, papuošalus, pritaikytus tautinių marškinių apykaklei susegti „kniepenius“(kniepķeni). Šiame krašte, dėvint šventinį tautinį kostiumą, nebuvo juosiamasi diržais ar juostomis.
Šiaurės Kuržemė
Šiaurinės Kuržemės (Ziemeļkurzeme) centru laikomas Talsų (Talsi) rajonas. Nors čia vietomis ir išliko kai kurie ypatingi senovės kuršių rūbų požymiai – pavyzdžiui, merginų vainikai ar raštuotos „villaines“, visgi tradiciškai šiaurinė Kuržemės dalis yra lyvių (lībiešu) tradicijų tęsėja. Tikriausiai todėl šiam rajonui charakteringos taip pat ir baltos, neišpuoštos skaros-pledai. Pajūryje seniau buvo labai paplitusi įdomi, nestandartinė tautinio drabužio sudedamoji dalis – pussijonis (pussvārči) – tai savotiškas sijonas-apklotas, siuvamas taip pat kaip sijonas, bet skirtas tiktaiapsigaubimui. Lietingu ir vėjuotu oru viena tokio pussijonio pusė buvo užmetama ant galvos, siekiant apsisaugoti nuo darganos. Labiausiai paplitęs moterų galvos apdangalas šiaurinėje Kuržemės pusėje buvo skaros. Šventinėmis progomis moterys puošdavosi kutuotomis skaromis. Analogiškai kaip ir Rytų Kuržemėje, moteriški marškiniai siuvami labai paprasti, jie nedailinami spalvingais raštais, dažniausiai užrišami vienu ar dvejais baltais raišteliais, surišamais dviguba kilpa. Turtingesni šio regiono atstovai naudodavo ir gintaro ar sidabro sagteles. Sijonai Kuržemės šiaurėje buvo dažniausiai siuvami iš dryžuoto audinio, paraukiami stambiomis, plačiomis klostėmis. „Korsetų“ dėvėjimas paplito tiktai XIX a. Dėvint išeiginį apdarą moterys užsimaudavo baltas, linines arba vilnones kojines. Visoje šiaurinės Kuržemės teritorijoje vyriški tautiniai rūbai atrodė vienodai. Aukšta vyriška kepurė neretai tokia pati juoda, kaip ir kituose Kuržemės rajonuose, bet pasitaiko ne tiktai juoda – čia nešiotos taip pat ir kitokių spalvų– pavyzdžiui, rudos ar pilkos kepurės. Kepurės tradiciškai, kaip ir kitur, puošiamos netikrų perliukų virtine (krancis) arba šilkine juosta. Vyriški marškiniai, taip pat kaip ir moteriški, papuošiami gan skurdžiai. Švarkai nešiojami įvairių ilgių bei įvairių spalvų – juodi, mėlyni, melsvai pilkšvi ar šviesiai pilki, kokios spalvos būdavo švarkas – tokios pat ir kelnės. Tačiau išeiginis, ypatingomis progomis dėvimas, vyriškas kostiumas, taip pat kaip ir kitur Kuržemėje, būdavo baltas. Nešiojami ir trumpi, ir pusilgiai, ir ilgi švarkai. Ilgieji visuomet apjuosiami plačiu odiniu diržu su metaline sagtimi, populiarios ir austos ar megztos margos juostos. Išeiginių šios vietovės vyriškų kostiumų dėvėjimo tradicijos išskirtinumas toks, kad vyrai per šventes apsivilkdavo tiktai vieną švarką, o ne du, kaip buvo įprasta daug kur kitur Kuržemėje, o ir trumpųjų kelnių nešiojimas būdingas tiktai šiam rajonui. Tokių trumpų kelnių ilgis būdavo įprastai šiek tiek žemiau kelių, kur jos būdavo užsegamos viena ar dviem sagomis.Prie tokių kelnių tradiciškai nešiojamos ilgos baltos vilnonės kojinės.Tuo tarpu prie ilgų kelnių kojinės nešiojamos ir baltos, ir pilkos, užvelkamos ant kelnių galų.
Latvių tautinis rūbas – itin reikšminga ir nacionaliniu požiūriu išties savita latvių kultūrinio paveldo sudedamoji dalis. Tautinis rūbas formavosi ir egzistavo konkrečiomis geografinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, bei nuolat vystėsi veikiamas įvairiausių vietinių tradicijų.Didelę įtaką tautinių drabužių išvaizdai bei tipui padarė ir sudėtingi istoriniai procesai, ir tarpusavio santykiai šeimose, elementarūs liaudies darbai bei užsiėmimai ir, žinoma, tradicijos.
Šiais laikais žmonės Latvijoje įvairių renginių ar švenčių metu puošiasi ir archeologiniais, ir tradiciniais tautiniais rūbais. Didžiulė archeologinių ir etnografinių kostiumų ir jų kopijų kolekcija sukaupta Latvijos Nacionaliniame istorijos muziejuje (Latvijas Nacionālais vēstures muzejs). Tuo tarpu didžiausia tradicinių tautinių kostiumų koncentracija mūsų laikais geriausiai gali būti apžvelgiama kasmet vykstančiose Latvijos dainų ir šokių šventėse (Latvijas Dziesmuundejusvētki).Stebėti kokio nors latvių tautinių šokių, choro ar kapelos pasirodymą – puikiausia proga susipažinti su latviųtradicijomis bei pasigrožėti šios šalies tautinių rūbų įvairove.