Jonas Kutka - tautodailininkas, tapytojas, kilęs iš Vilniškių (dabar Vilkiškių) kaimo Vilniaus rajone. Gimusio 1960 metais, J. Kutkos vaikystė prabėgo didingos gamtos –senų ąžuolų ir eglynų apsuptyje, melioracijos nepaliestame kraštovaizdyje. Dar vaikas būdamas, karvių bandą ganydamas, jaunasis J. Kutka pastebėjo ir vertino lietuviško peizažo grožį: „Visad žavėjo auksiniai saulėlydžiai ir fantastiniai debesų sambūriai. Didžiausią įtaką mano kūrybai daro dangus ir debesys“ – pasakoja tautodailininkas. Glaudūs ryšiai su menu ir amatais formavosi stebint dirbantį ir kuriantį tėvą, kuris buvo puikus medžio meistras, tekintojas bei šiaudų pynėjas, kadaise svajojęs apie tapytojo kelią. Tad vaikystėje J. Kutkai tėvas dažnai piešdavo ir iš plastilino lipdydavo arkliukus. Jis tapo ir pirmuoju J. Kutkos mokytoju.
Menu sudomintas jaunuolis pirmuosius tikrus paveikslus pamatė Nemenčinės bažnyčioj. „Tai buvo keturių evangelistų milžiniški paveikslai“ – prisimena tautodailininkas, o tikrieji tapybos mokslai prasidėjo įstojus į Čiurlionio menų mokyklą. Nuo 1981 iki 1984 metų J. Kutka studijavo Dailės institute, Tapybos katedroje. Dailininkas pasakoja, kad Dailės instituto taip ir nebaigė, nes „ne laiku ir ne vietoje dainavau lietuvių liaudies dainas, arijas iš operų, o toks elgesys laikytinas nesuderinamu su tarybinio studento vardu“. Vėliau J. Kutka buvo pakviestas dirbti kine, televizijoje, o meninius įgūdžius toliau lavino mokydamasis tapyti iš gamtos.
Gamta išliko menininko pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. „Savo tapybą skirstau į dvi dalis: studijos gamtoje ir „dirbtuviniai“ – pasakoja dailininkas. 2017 m. rugpjūčio 24 d. - rugsėjo 14 d. Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje veikė J. Kutkos paveikslų paroda, kurios pagrindą sudarė gamtoje nutapyti vaizdai. Parodoje buvo galima išvysti dailininko tapytus peizažus ir natiurmortus bei J. Kutkos žmonos Jurgos Kutkienės kurtus šiaudinius sodus.
Tapytojo paveiksluose vaizduojami sodybų, lietuviško peizažo fragmentai, įspūdingos gėlių žiedų kompozicijos. Gyvendamas kaime, J. Kutka geba puikiai perteikti mūsų krašto žmogaus paprastą būtį. Jo kūriniuose gausu natūralumo, autentiškumo, nuoširdumo apraiškų. Dailininkas savo kurtų vaizdų neidealizuoja, vengia manieringumo ar perdėtos estetikos. Pasitelkdamas natūralų koloritą, nesudėtingas, jaukias kompozicijas, J. Kutka priartina skubantį šių dienų žmogų prie ramaus gamtos pulso, subtilaus, bet lietuviui mielo, mūsų kraštovaizdžio.
J. Kutkos kūryboje susipina santūrus romantizmas ir jautrūs impresionizmo proveržiai. Tapytojas teigia, nuo vaikystės žavėjęsis dangaus tapybiškumu, ekspresyviais debesų sūkuriais. Šie iš vaikystės atėję įspūdžiai, gyvi ir dabartinėje dailininko kūryboje. Jo peizažuose dangus vaizduojamas itin išraiškingai, su romantizmui būdingu dramatiškumu, neretai pasitelkiant ir marinistinio peizažo siužetus bei nuotaikas.
Prie impresionizmo šalininkų J. Kutką priartina potėpio gyvumas, spalvinė paveikslų išraiška. Dailininkas tapo drąsiai, veržliai, lyg pagautas akimirkos įspūdžio ar išraiškingo šviesos žaismo. Ypatingai ekspresyviais potėpiais virpa dailininko darbas „Sniegui nutirpus“, kuriame gyvybingi spalvų deriniai, šviesa ir vandens atspindžiai sukuria bundančio pasaulio nuotaiką, paveikslas tarsi alsuoja pavasarišku proveržiu, bundančios gamtos galia.
Spalviniu požiūriu ne mažiau išraiškingi yra J. Kutkos natiurmortai su gėlėmis. Menininko akiratyje dažniausiai – alyvos, lauko gėlės. Labai sezaniškas J. Kutkos natiurmortas su saulėgrąžomis. Dailininko natiurmortams būdingas drąsus koloritas, ryškus potėpis. Bene turtingiausias spalvomis ir lietuviško derliaus gėrybėmis yra paveikslas „Natiurmortas su putinais“. Menininko paveikslai prikausto dėmesį dideliais formatais, tvirtomis kompozicijomis, išskirtine tapybos raiška.
Jonas Kutka savo kūrybą žaismingai apibūdina kaip „reikšmingesnių, nekasdieninių vaizdo ir sielos atodangų reporterystę“. Apdovanotas įvairialypiais talentais, menininkas išbando savo jėgas ne tik tapydamas, bet ir medžio drožyboje, kalvystėje, pynime iš šiaudų. J. Kutka laisvu laiku kuria žaislus, erdvines kompozicijas ir kitus objektus iš šiaudų bei nevengia, mūzos aplankytas, sukurti kokį ketureilį. Jeigu netapytų, J. Kutka išlaikytų glaudžius saitus su lietuvių tautodaile ir imtųsi stogastulpių kūrimo amato. Tautodailėje dailininkas teigia atradęs mistikos, nuoširdumo ir paprastumo klodus, kurie subtiliai atsiskleidė ir jo paties kūryboje.
Intuicija ir su metais įgyta patirtis padeda menininkui spręsti šviesotamsos ir kompozicijos klausimus, kurie neretai iškyla tiek savamoksliams, tiek ir dailininko mokslų ragavusiems, tautodailės meistrams. J. Kutka su tapybiniais iššūkiais tvarkosi sklandžiai ir, žaisdamas spalvų mirgėjimu ir potėpių šuoliais, kuria unikalius ir gyvus paveikslus. Jono Kutkos tapybos pasaulis išlaikęs gilias vertybes, atspindintis klasikinės tapybos kompanavimo principus ir lietuviškos kasdienybės savitumą. Dailininko darbai alsuoja mūsų krašto gamtos oru, tradicijomis ir žavi lengvu impresionistiniu polėkiu, suformuodami svarų J. Kutkos kūrybinį indėlį lietuviškos tautodailės tapybos įvairovėje.