2017-ieji Lietuvoje paskelbti Tautinio kostiumo metais, siekiant atskleisti įvairių etnografinių region skirtumus. Lietuvos gyventojai raginami neužmiršti tautinio identiteto svarbos ir puoselėti nacionalinės kultūros savitumą.
Lietuvoje valstiečiai tradiciniais drabužiais vilkėjo iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Kasdienis drabužis ne tik šildė ar dengė nuo saulės kaitros, bet ir atspindėjo socialinį statusą, žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai drabužiai, kitaip nei kasdieniai, perteikia region kultūrinius ir stilistinius savitumus. Šie skirtumai nulemti konkrečiam regionui būdingų gamtinių sąlygų, kurios turėjo įtakos tiek naudojamiems audiniams, tiek ir jų koloritui. Vėliau pokyčių įnešė fabrikų atsiradimas – imtos naudoti įvežtinės medžiagos, sintetiniai, ryškesni dažai. Tautiniai drabužiai kuriami puoselėjant šimtametes tradicijas. Nacionalinis kostiumas Lietuvoje patyrė nemažai pokyčių, tuo pačiu išsaugodamas ir archajiškumą bei simbolių tvirtumą. Senoviniai raštai, ženklai, koloritas bei juveryrikoje naudojama simbolika perteikia mūsų krašto gilias tradicijas ir baltų pasaulėjautos atgarsius. Mūsų tautiniai drabužiai išlaikė daug senųjų tradicijų – spalvas, raštus, audinius, prie kostiumo derintus papuošalus. Muziejai, mokslininkai ir tautodailininkai siekia išsaugoti lietuvių tautinio kostiumo tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms, tačiau svarbu sudominti ir visuomenę, atkreipti jos dėmesį į tautinio identiteto reikšmę ir skatinti pažinti bei žavėtis etnografinių region savitumais.
Šiemet Lietuvoje vyks daug edukacinių ir kultūrinių renginių, susijusių su tautinio kostiumo populiarinimu. Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje tapytoja Ilona Daujotaitė-Janulienė atidarė savo paveikslų parodą, pavadinimu „Praeitin”. I. Daujotaitė-Janulienė, pristatydama parodą, prisiminė profesoriaus, menotyrininko, mokslo ir visuomenės veikėjo Vytenio Rimkaus kartą viename renginyje ištartą frazę, kad kiekvienas kovojame savais ginklais, o tapytojas turi teptuką. Dailininkei įstrigo buvusio dėstytojo žodžiai. Po daugelio metų pasakyta frazė išjudino senokai brandintą vidinio poreikio būtinybę nutapyti praeitį. „Nesu istorijos žinovė, tačiau tiek kiek ji mane veikia, norisi paversti tapybine kalba. Labiausiai tikiu meile, žmogiškumu, garbingumu, todėl pasididžiavimas savo tautos istorija, stiprybe, kovos už gyvybę kainos suvokimas – tai lyg praeityje išgyventi dabarties atspindžiai. Tai ir, mano manymu, kuklus iššūkis infantiliam konceptualizmui bei etikečių taikymui, visažinystei ir neretam šaipymuisi iš tikrųjų vertybių, kai jas bandoma nuvalkioti visais įmanomais būdais.” – teigia parodos autorė, pasakodama apie motyvus, paskatinusius savo paveiksluose vaizduoti būtent tradicin įkostiumą bei jo elementus. Tautodailininkė parodoje pristėt paveikslus, vaizduojančius XIX a. lietuvių nacionalinį kostiumą, perteikiant jo ypatybes įvairiuose Lietuvos regionuose. Ciklą sudaro baltiškų apdarų, papuošalų bei lietuvių tautinio kostiumo fragmentai. Didelis dėmesys skiriamas spalvų, raštų, papuošalų, galvos apdangalų atvaizdavimui. Dailininkės kūrybos paroda aktuali baltiškojo ir etnografinio palikimo puoselėjimui ir sklaidai. Nors tapytojai svarbu autentiškai atvaizduoti tautinio kostiumo regioninius savitumus, tačiau esminis siekis yra perteikti vidinį, dvasinį užtaisą.
I. Daujotaitė-Janulienė gimė 1963 m. Šiauliuose, kur baigė tuometinio pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą. Tautodailininkė aktyviai tapo ir dalyvauja meninėje veikloje. Nuo 1992 m. dalyvauja parodose, pleneruose bei konkursuose. Dailininkė gyvena ir kuria sodyboje užmiestyje, prie Kernavės. Ošiančio miško ir žaliuojančių laukų apsuptyje menininkė randa prieglobstį nuo skubančio šiuolaikinio pasaulio ir įkvėpimą kurti. Autorė tapo peizažus, portretus, savo kūrybojevaizduoja Lietuvos regionų tautinius kostiumus bei baltų juvelyrikos dirbinius. I. Daujotaitė-Janulienėsavo kūryboje akcentuoja, koks svarbus yra tautinio identiteto suvokimas, savo šaknų žinojimas ir pagarba gimtam kraštui. Dailininkės įkvėpimo šaltinis – ne tik ją supanti nepaprasto grožio gamta – bet ir lietuvių tautosaka bei mitologija.
Autorė savo drobėse siekia ne tik perteikti tautinių drabužių vizualinį savitumą, bet ir atspindėti šimtametes vertybes, perteikti dvasinį krūvį, kurį neša kiekvienas tautinio kostiumo elementas. Spalvinė dermė, simbolika, ornamentika – visa tai byloja apie mūsų protėvių pasaulėjautą ir Lietuvos regionų tradicijas. Dailininkė siekia šias tradicijas perduoti šiuolaikiniam žmogui, pasitelkdama drobę ir aliejinius dažus. I. Daujotaitės-Janulienės darbai transliuoja pačios autorės žavėjimąsi audinių raštų įvairove, papuošalų ornamentais. Tautodailininkė savo paveiksluose daugiausia vaizduoja tradicinius kostiumus vilkinčias moteris, jos atrodo didingos ir santūrios, kiekviena iš jų atstovauja vis kitokį etnografinį regioną. Moters drabužis – galvos apdangalas, kepuraitė, gausiai puošta žalvariu, lininė palaidinė, susegta įvairių ornamentų segėmis, kaklas puošiamas įvairiomis antkaklėmis, aptvaros padarytos iš karolių, įvijų, kabučių, vilnonio audinio apsiaustas turtingai puoštas žalvariu, krūtinės srityje susegta masyviomis segėmis arba smeigtais. Ypač mėgstamos smeigtukų poros, sujungtos viena arba keliomis grandinėlėmis. Visi to meto papuošalai buvo gausiai ornamentuojami. Būtent šios ypatybės ir perteikiamos I. Daujotaitės-Janulienės drobėse.
Nacionalinio kostiumo populiarinimas ir sklaida yra svarbūs mūsų kultūros puoselėjimo ir išsaugijimo elementai. Kiekvienas kūrinys bei paroda prisideda prie lietuviškų tradicijų sklaidos, byloja apie mūsų protėvių pasaulėjautą, simbolius, vertybes. Šiuolaikiniame skubančiame ir vartojančiame pasaulyje kartais yra nepaprastai svarbu sustoti, suklusti, atsigręžti į tai, kas atlaikė amžių išbandymus, kas suformavo lietuvišką identitetą, į tai, kas nulemia mūsų krašto vertybių sistemą ir išskirtinumą.
