Aida Plaušinaitienė gimė 1966 m. rugsėjo 16 d. Bitaičių k., Pakruojo r., augo Rusijoje netoli Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Po vidurinės mokyklos įgijo siuvėjos profesiją Gatčinos technikos mokykloje ir kurį laiką dirbo siuvimo ateljė. Susidomėjimas piešimu kilo dar vaikystėje, matant mamą palinkusią prie piešinių, kuriuos kurdavo pieštukais. Nors dailininkės mama ir buvo nusipirkus rinkinį aliejinių dažų,bet rimtai užsiimti tapybanebuvo laiko. Pačią A. Plaušinaitienę menu sudomino mamos iš bibliotekų parnešamos dailininkų biografijos ir albumai, ypatingai didelį įspūdį, būnant vos aštuonerių, paliko Leonardo da Vinči piešinių albumas. Autorės mama ne tik stengėsi ją sudominti menu, bet ir mokė akademiniopiešimo bei įskiepijo meilę realistinei tapybai. Dienas leisdama Ermitaže ir žavėdamasi flamandų,prancūzų, italų dailininkų darbais, A. Plaušinaitienė pamėgo olandų natiurmortus, tyrinėdavo paveikslų detales – rūbų klostes, indų blizgesį bei mokėsi tapybinio braižo iš ją sužavėjusių dailininkų kūrinių. Didžiausią įtaką A. Plaušinaitienės kūrybos formavimuisi turėjo garsūs Europos tapytojai Žanas Batistas Šardenas, Janas Vermejeris, Isakas Levitanas ir Ilja Repinas. Iš Lietuvos dailininkų autorė labiausiai žavisi Antano Žmuidzinavičiaus paveikslais.
A. Plaušinaitienė 1985 m. su vyru apsigyveno jo tėviškėje, Valenčiūnų kaime (Šakių r.), kur pamėgo piešti lauke. Daug laiko būdama gamtoje, tapytoja turėjo puikias sąlygas daugiau užsiimti kūryba ir ypatingą dėmesį skyrė gamtovaizdžių tapymui. Kurį laiką pagrindinis A. Plaušinaitienės paveikslų gerbėjas buvo jos vyras, tačiau neilgai trukus ėmė augti visuomenės susidomėjimas autorės darbais. Kūrinius įsigijo ne tik Lietuvoje, dalis jų iškeliavo į kitas valstybes Europoje bei į Kanadą.
2001 m. A. Plaušinaitienė nuvyko į rajono menininkų susirinkimą, kuriam vadovavo skulptorius Vidas Cikana. Nuo 2003 m. dailininkė aktyviai įsitraukė į bendrijos „Dailius“ veiklą. Tais pačiais metais A. Plaušinaitienė pirmą kartą sudalyvavo bendroje tautodailės parodoje Zyplių dvaro arklidėse įrengtoje galerijoje ir įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. 2003 m. liepos mėnesį A. Plaušinaitienė dalyvavo plenere „Zyplių žiogai“. 2004 m., to paties plenero metu, buvo atidaryta personalinė dailininkės tapybos darbų paroda, kurioje autorės paveikslai pristatyti „Dailiaus“ nariams ir kitiems plenero dalyviams.
Tapytojos paveikslai pirmiausia žiūrovą sužavi savo realistiškumu. Žvelgiant į A. Plaušinaitienės drobes, rodos, patenki į jaukų, pažįstamą ir nepaprastai tikrovišką miškų pasaulį. Autorės peizažuose realistinis braižas susiformavo neatsitiktinai. Tam įtakos turėjo pačios dailininkės domėjimasis Europos realizmo tapyba ir siekis perteikti natūralų gamtos grožį. Daugumoje savo darbų autorė kombinuoja tautinio romantizmo estetiką su sentimentalia idile. Lietuviškos gamtos grožį per klasikinio peizažo prizmę atskleidžia paveikslai „Peizažas su pelke“ (2015 m.), „Neris pavasarį“ (2016 m.), „Grybautojas“ (2010 m.). Jautrus ir meniškas dailininkės santykis su ja supančia gamta, žavi realizmo išsiilgusį žiūrovą, skatina jį grožėtis gimtojo krašto peizažu.
Dailininkė subtiliai perteikia spalvinę paveikslų nuotaiką, preciziškai ir su romantiniu polėkiu atspindi paros ar metų laiko šviesotamsos žaismą. Didelis dėmesys skiriamas vandens ir dangaus realistiniam perteikimui, atspindžio gyvumui. Ir nors autorės darbai labai tikslūs, preciziški, juose netrūksta nuotaikos ir gyvumo.
Įkvėpta lietuviškos gamtos spalvų ir formų, A. Plaušinaitienė savo paveiksluose neretai vaizduoja ir miško gyventojus – laukinius žvėris. Tai – kameriniai, iliustratyvūs ir detalūs darbai, kuriuose autorės vaizduojami žvėrys lyg gyvi. Itin tiksliai perteikiami skirtingų gyvūnų bruožai, kuriama jauki laukinės, nepaliestos gamtos atmosfera. Pastabumas detalėms – puikus bruožas realistinio tikslumo siekiančiai menininkei. Domėjimasis greta esančiomis gamtos formomis byloja apie autorės atvirumą laukiniam pasauliui ir norą puoselėti ir išsaugoti jį tokį pat nepaliestą ir ateinančioms kartoms, augančioms urbanistinėje aplinkoje, neturinčioms galimybės prisiliesti prie sodraus ir turtingo lietuviško miško grožio.
Išliekamąja verte pasižymi A. Plaušinaitienės peizažai su architektūriniais statiniais, daugiausia, dvarais. Tapytoja savo drobėse įamžina autentišką Lietuvos dvarų architektūrinį palikimą. Dailininkė profesionaliai jaučia spalvą, kompoziciją, dvarų kultūros nuotaiką ir savo kūriniais įprasmina mūsų krašto gamtos grožį ir paveldo unikalumą.
Aida Plaušinaitienė yra profesionali ir produktyvi tapytoja. Jos kūryboje susipina realistinės klasikinės tapybos braižas, savitas požiūris bei spalvinis pajautimas ir gimtojo krašto gamtos romantinis vaizdavimas. Dailininkė aktyviai kuria peizažus, pasirinktame teminiame lauke ir savo paveikslais perteikia pozityvų požiūrį į ją supančią aplinką. Atidumas detalėms, kūrinių gausa ir sistemingas dalyvavimas parodinėje veikloje, pleneruose bei seminaruose leidžia A. Plaušinaitienę laikyti nuolat tobulėjančia ir intensyviai kuriančia savo srities profesionale. Svarbu, jog autorė geba gerbti ir mylėti savo kraštą, siekia įamžinti jo išskirtinumą, domisi klasikinės Europos tapybos kontekstu ir puoselėja tikrąsias vertybes savo kūryboje.