Stebint tautodailės raidą iš daugelio požymių kūriniuose atpažįstame laikotarpį, stilistiką, autorių, regioną. Meninę kūrinio formą sąlygoja meistro techninės galimybės. Vaizduotės užmojai menkai galėjo atsispindėti neolito sąlygomis glūdinant medinį stabą titnago ar akmens atplaišomis. Atradus metalus, įrankiai, rakandai, gaminių dekoras amžių tėkmėje kito ir tobulėjo. Žalvario auksinis spindesys ir praktiškumas baltų žemėse suvaidino ypatingą vaidmenį, įtakojo tolimesnę panaudojimo, estetinio suvokimo dinamiką. Skirtingų tautodailės žanrų raida epochose priklauso nuo techninių išradimų, mokslo būvio, švietimo spartos, ekonominio lygio. Žalvario spindesys vystantis ryšiams ir prekybai užleido pirmaujančias pozicijas auksui, koralams, deimantams, kašmyro vilnai ar sintetinėms medžiagoms. Unikalių, puikių dirbinių ar kūrinių tiražavimas kaip neatsiliekantis pažangos šešėlis tampa pastovus, aktualus uždavinys. Keramikoje, juvelyrikoje, tekstilėje, drožyboje, grafikoje tobulinamos medžiagos, būdai, priemonės, įrankiai. Viduramžių gildijų, artelių dauginimo pajėgumai XIX amžiuje perėjo į gamyklinį-fabrikinį organizacinį lygį. Poreikio mąstai auga proporcingai didėjančiai paklausai, sociumo apimtims, visuomenės perkamajai galiai. Taip pat ir tapyboje vyksta tiražavimas. Prisiminkime klastočių meistrus, reprodukavimo pramonę. Vaizdų dauginimas šiais laikais vyksta skaitmeninėmis technologijomis, kurio mastą liudija autorinių teisių priežiūros preciziška, globali veikla.
Kūrybinės technikos, technologijų pažanga įtakoja ir keičia tautodailės raiškos galimybes, o tuo pačiu ir formas. Stebint paveldinius tautodailės bruožus, svarbu įvardinti kaitos ir tęstinumo balansą. Įvairiose metodikose mėginama rasti konstantą - laiko atkarpą, po kurios inovacijos būtų pripažįstamos kaip tradicijos. Siekiama, kad ji būtų pastovi ir universali, t.y. tiktų visiems kūrybos žanrams. Kitų žmogaus veiklos sričių analitikai pastebi, kad civilizacijos inovacijų kaitos tempai greitėja. Tai reiškia, kad konstantos formulėje atsiranda nepastovus pridėtinis ,,greitėjimo“ dėmuo. Dar gi kaitos tempai priklauso nuo įvairių ,,force majeure“ – neįmanomų programuoti faktorių, karų ir t.t. Formulėje tai pasireikštų kaip eilė nežinomųjų x-sų, kurie sprendimą pražūtingai komplikuotų. Taigi ar įmanoma tokiomis aplinkybėmis sutarti: penkiasdešimt ar šimtą metų turi veikti inovacijos norint pripažinti jas tradicijomis? Mūsų kartai šis klausimas įkaito kuriant tautinio paveldo produkto sistemą. Reiškinys vienodai aktualus ir tautodailės pamatiniuose baruose.
Taikliu pavyzdžiu mūsų tautodailėje galėtų būti medžio skulptūros sritis. Joje vaizdu aiškintis vyksmo dinamiką. Šventosios apylinkėse archeologinių tyrimų metu Rimutės Rimantienės rastas akmens amžiaus medinis stabas. Formų paprastumu jis byloja žmogaus galimybių ribas sąlygotas netobulų darbo įrankių. Peržengus istorinius vingius ir techninės brandos pakopas žvelgiame į Vinco Svirskio drožinių paviršiaus reljefą. Įtaigus modeliavimas turi gylio ribą. Ji sąlygota medienos, kaip skulptūrinės medžiagos eksterjere išlikimo. XIX amžiuje meistras sąmoningai ar intuityviai perėmė sukauptą patirtį, o kartu derino pastangų ir įrankių galimybių pusiausvyrą. Barokinė stilistika ir laiko nuglūdintas paviršius tirpina faktūrų įvairovę, kuri tiksliau rodytų kaltų formas, dydžius, tobulumą. Iš laikmečio aplinkos galime įsivaizduoti, kad tai savadarbiai įrankiai, nesirenkant plieno ar konstrukcijos patogumų. Aukštaitijos pakrašty, nors ir amžiumi vėliau veikusio Liongino Šepkos kūrybinis palikimas pateikia mums ir įrankių pavyzdžius. Jie vėlgi primityvūs, o kartais išvis pagaląsta geležtė pritaikyta drožti lyg peiliuku. Jų formų įvairovę galime sekti skulptūrų paviršiuose. Apvalumai išgaunami glūdinant. Kūrybinio stiliaus dalimi tampa rankomis šveisto paviršiaus ,,netobulumai“. Aštresnės formų briaunos kartais taip pat nusiglūdina, šviesotamsos ribos ima klaidžioti virpindamos paviršių. Palikdamas netonuotą natūralios medienos spalvą meistras išryškina kaltais sukurtas faktūras, jų ritmiką. Šiuolaikinėje tautodailėje panašią plastikos ,,filosofiją“ naudoja Vytautas Ulevičius, bet rezultatas pabrėžtinai racionalus, tikslus. Jis pasiekiamas naudojant kitos kokybinės kategorijos įrankius. Be abejonių meistro talentas būtinas sukurti meninę vertę, bet įrankių vaidmuo žengiant gamybos ir sandaros pažangai lemtingas. Tobulai pagaląsti, pagal dydį, išgaubimą, ilgumą ir pagrindinio kamieno išlinkimą tikslingai panaudoti kaltai, formuoja kietmedį ąžuolą. Kiekvienas skulptorius tiksliau įgyvendina savo viziją. Tautodailininkai dažniausiai atvirai kūriniuose deklaruoja sąžiningą požiūrį į sumanymo atlikimą, todėl jiems svarbus priemonių, medžiagų, technikos efektyvumas. Įvairiais įmanomais būdais jie kelia kvalifikaciją: noriai diskutuoja tarpusavy, dalinasi patirtimi, demonstruoja amato įmantrumą ir panaudojimo gudrybes, studijuoja medžiagų techninius aprašus. Tokiu būdu technikos ir technologijų pažanga, atradimai žaibiškai pasklinda meistrų terpėje. Jei Lionginas Šepka atvirai džiaugėsi subtiliu, matiniu medienos grožiu, tai dauguma šiuolaikinių tautodailininkų sumaniai naudoja įvairiausias dangas. Kartais pradedančiam ar skonio neturinčiam sukurti dermę nepavyksta. Lietuvos parkuose esama monumentalių kūrinių padengtų ryškiaspalviais impregnantais nederančiais su foniniu gamtovaizdžiu. Lietuvių tautodailės tradicija puoselėja dermę, harmoniją plastinio sprendimo, temos, stilistinės visumos, kūrinio ryšio su aplinka. Deimantiniai, kietmetalio šlifuokliai, motoriniai, elektriniai pjūklai, kaltai., daugybė kitų techninių inovacijų aktyviai įtakoja šiuolaikinių kuriamų skulptūrų estetinį vaizdą. Ypatingas poveikis primityviajai-naiviajai raiškos daliai. Aktyvus techninis registras vienodina autorines stilistikas, slepia individualumą. Kartais primityvioji raiška būna dalinai sąlygota nesuvokto ryšio plastinių galimybių su įrankių ir technologijų tobulumu. Kai prarandama pusiausvyra tarp technicizmo, rankų darbo estetika nukenčia. Ar ir kiek šiuolaikinė primityvioji skulptūra atlikta mechaniniais įrankiais primityvi? Kiek to daroma tyčia, nenuoširdžiai? Kaip tai pasverti? Vienas iš rodiklių - techninių priemonių disharmonija. Postmodernistai tai vartoja kaip primityvumo imitaciją. Kuo giliau supranta, pažįsta tautodailės pagrindus, tuo stipresnę įtaigą ir poveikį pasiekia. Naiviajame mene įtaiga pasiekiama vadovaujantis intuicija, neracionaliu mąstymu, vaizduotės lakumu. Konceptualistas dar pasitelkia akademines žinias, provokatyvumą, nihilizmą, kičo, beskonybės elementus. Menotyrininkas A. Andriuškevičius analizuodamas ,,Post ars“ grupės kūrybines nuostatas įvardina tris pagrindines: „ 1. Nesistengia gaminti amžinų objektų, laikinumas yra prerogatyva. 2. Naudoja lengvai besidekonstruojančias, itin pavaldžias destrukcijai bei entropijai medžiagas.“ 3. Naudojamos ne tik vizualinės, bet ir akustinės, verbalinės priemonės. Tautodailės gi pamatiniai principai išlieka tapatūs: amato pažinimas, harmonija, tradicijų tęstinumas, optimizmas. Technologinė pažanga visuose kūrybiniuose žanruose koreguoja įvaizdį, atspindi laikmetį, bet nekeičia tautodailės esmės, pagrindinių vertybių.
