Rolandas ir Virginta Jakuboniai – vieninteliai kalvystės meistrai Panevėžio krašte turintys aukštesnįjį savo profesijos išsilavinimą. Baigęs Taikomosios dailės technikumą Telšiuose Rolandas savo giminėje tęsia kalvystės amatą jau trečioje kartoje. Kiekvieno kūrėjo kelias į menus nepakartojamas, savitas. Lietuvos Kalvių-kalvis Vytautas Jarutis kalvystės ėmėsi taip pat išmokęs juvelyrikos, kaip įvado į rimtą pokalbį su metalu. Savo pastangomis studijavo muziejų fondus stengdamasis pažinti tautinio meno tradicijos ištakas. Rolando senelis buvo kalvis. Toks ryšys su amatu svarus pagrindas pasirinkimui. Šiuolaikinio kalvio dirbtuvė tai ne medinis svirnas kaimo pakraštyje. Tai ypatingų sąlygų reikalaujanti darbinė aplinka primenanti gamyklos cechą. Žaizdro ir priekalo pakakdavo patarnaujant miestelėnam pasagą, vyrį nukalti, dalgį išplakti. Rolando profesionalus įžvalgumas sąlygojo susikurti rimtą, šiuolaikinę techninę bazę. Pirmasis etapas šiame kelyje – turėti aiškiai užsibrėžtą tikslą, antrasis - įsigyti kokybiškus įrankių rinkinius, mechaninius aparatus, trečias - patogiai, teisingai techniškai juos sustatyti ir įrengti, kad darbo procesas suktųsi. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, nes kals juk dviese. O kartais ir vienam penkių priekalų reikia. Pati Viginta yra sakiusi ,,...karštas metalas klaidų neatleidžia...“, ,,...kalviui reikia ne tiek jėgos, kiek patirties ir sumanumo...“. Tradicinė juodoji kalvystė neįmanoma be gerai organizuotos kalvės. Vytauto Jaručio kūrybinių rezultatų kokybė pakilo į aukštesnes galimybių erdves, kai buvo pakviestas įsikurti galingoje kombinato kalvėje. Dėl to net persikėlė gyventi į kitą miestą iš Žemaitijos į Dzūkiją. Rolandas ir Viginta Jakuboniai naujakuriais tapo prie Panevėžio esančioje Šilagalio gyvenvietėje.
Žmonijos pažanga keičia juodosios kalvystės būklę. Lanksti fabrikinė pramonė prisitaikydama prie vartotojų poreikių tiražuoja metalo dirbinius, panašius į kalviškus. Neįgudęs pirkėjas neskiria karšto kalimo nuo šalto metalo maigymo. Klestint tokio pobūdžio pragmatizmui svečiuose kraštuose ,,kalvystės“ samprata talpina skirtingą turinį. Šalia tradiciniai suprantamų kalvių daugiau esti ,,metalistų“. Nors lietuvių kalboje tą srities dalį įprasta vadinti šaltkalvyste, bet šiuo metu ir šios sąvokos parametrai kinta.
Jakubonių kūrybos kryptis dera šiuolaikinio žmogaus poreikiams. Abiejų kūryboje dominuoja jauki interjerinė kalvystė. „Mokomasi visą gyvenimą“, – sako R. ir V. Jakuboniai. Per kelis dešimtmečius darbo su metalu nukalta turbūt visa, ką matome aplink save iš metalo. Meistrai drąsiai imasi įvairiausių netikėtų užsakymų laikydami tai likimo iššūkiais, priimdami užduotį kaip naują kūrybinį žingsnį. Tai tikras profesionalus požiūris. Jį patvirtina kita meistrų mintis: ,,...vargino monotoniškai kalti begalines tvoras, tiražuoti dažniausiai žmonių užsakomus židinio įrankius ar kitokius plačiai naudojamus reikmenis...“, kurių nukalta šimtai.
Kalvystės dėsnių pažinimo lygį vertiname nuosekliai, nuo pat minties konstravimo pradžios. Tautodailininkam svarbu, kad daiktas būtų malonus liesti, ergonomiškas. Kaip sako pats Rolandas, ,,..meistrystė - tai patyrimas žinoti kaip taikliai įkaitusį metalą stuktelėti, o ne be reikalo visa jėga kūju mosuoti...“. Metalo plastiškumo sampratą turbūt įtakojo Vigintos patirtis keramikos amate - lipdymas formų iš molio. Autorių kūrinių sumanymai sudėtingi junginiai atskirai suformuotų detalių. Jungiama įvairiais būdais; kniedijama, virinama. Kurdami tradicines saulutes jungimui naudoja įprastas kniedes. Jas gamina skirtingo mastelio, nevienodos raiškos, faktūros atsižvelgdami į kūrinio dydį. Saulutės Jakubonių kūryboje užima svarbią vietą ne tik kaip autorystės pasiekimas, bet ir visos Lietuvių tautodailės žanro tęstinumas šiuolaikiniame etape. Jose vertybe tampa jautri pusiausvyra tarp modernios šiuolaikinės, autorinį braižą turinčios estetikos ir tradicinės architektonikos, proporcijų, simbolių pynės. Dažnai kūriniuose sukalami skirtingi metalai: žalvaris, geležis, varis. Meistrai ieško grakštaus silueto. Svarbų vaidmenį vaidina ritmas, subtilus saiko jausmas. Nenaudoja ypatingų faktūrų, ,,neplėšo“ metalo. Suvirpina, įkerta paviršių vadovaudamiesi viso vaizdo harmonija. Subtilų saiką jaučia vingiuodami metalo juostas, dėstydami kniedes, parinkdami jų dydį ir masę. Virinimo pėdsakų akis neranda. Piešinys turi reikšmę, išlaiko ryšį su realiais simboliais atpažįstamais žiūrovo. Simetrija nevaržo fantazijos. Virpanti linija ir erdvių komponavimas turi ryšį su karpinių, vaizduojamosios grafikos plastikos principais. Kartais ima ir nukala paveikslą iš juodo metalo. Tai nėra ypatingas atradimas, bet puikus metalo plastiškumo, valdymo pavyzdys demonstruojantis autorių fantazijos ribas. Tokias pastangas liudija jungimas juodosios kalvystės su akmeniu, molio keramika, medžiu. Rolando ir Vigintos kūrybinių sumanymų pagrindas yra harmonijos siekis, metalui suteikiant pulsuojančios gyvybės vaidmenį. Tai charakteristikos atskiriančios nuo postmodernistinio beviltiškumo ir siejančios su vitališkomis lietuvių tautodailės tradicijomis.