Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

 b_250_357_16777215_0_0_images_iliustracijos_metrasciai_TautMet28-Cover.jpg

Taip, „džiazuokit“, o mes pasidžiaugsim, po ranka pasidėję „Tautodailės metraštį“ (Nr. 28) ir niekaip nenuspręsim, ką skaityti. Viskas, ką pastebi akys, miela, malonu ir pagaliau didelės apimties leidinį imi „vartyti“ nuo pradžių. Rimanto Astrausko, Skaidrės Urbonienės, Silvestros V. Šufinskienės, Jono Rudzinsko, Ilonos Janulienės ir kitų autorių, įvairių tautodailės skyrių studijos, tautodailininkų portretai, kūryba, įvairių tautodailės renginių pristatymas – žodžiu prieš tave suguldytas visas, spalvingas kūrybinis gyvenimas.

Skaitai, stebiesi, žaviesi ir „džiazuoji“ drauge su keramiku Vytautu Valiušiu. Sekminių ir Joninių švenčių mitologinė semantika bei muzikinis folkloras, apeiginių veiksmų ir žaidimų choreografija, instrumentinė muzika. Javų lankymo apeigos bei folkloras, parugių dainų tematika, kompozicija. Ypač spalvingai, įsimintinai pagerbiami rugeliai – duonelė mūsų šventoji. Jeigu kas ne iš kaimo kilęs, rugiams žydint, nepajus šviežios duonelės kvapo, nes dar vaiku būdamas nėjęs su tėvais javų lankyti, nedainavęs bent jau priedainio („oi ta ta“, „ kupolia“, „kupolia rožė“, „eina rūta tata“, „sadula“ it kt.), tai šis „Tautodailės metraštis“ turi būti šventa maldaknygė, pagarbiai gulinti pačioje matomiausioje vietoje ir kasdien pavartoma, paskaitoma, ja pasidžiaugiama.

„Metraštis“ atskleidžia ir semantiką, ir nūdienio kaimo tautodailės bruožus. Šis visas turtas nesuplakamas vienon krūvon, o išlukštenamos kiekvienos srities muzikinės, apeiginės savybės, nurodomas jų tarpusavio ryšys.

R. Astrausko straipsnyje muzikai, dainoms skiriamas didelis dėmesys, gilinamasi į išskirtinius reiškinius: dainuojant vaikščiojama, trepsima. Joninių išvakarėse renkamos žolės buvo vadinamos kupolėmis, jomis gydydavo ligonius. Jau 1573 m. Volfenbiutelio postilėje šis reiškinys buvo smerkiamas, esą nereikia painioti ikikrikščioniškų ir vėlesnių reiškinių. Štai taip R. Astrauskas žvilgsnis po žvilgsnio analizuoja visus tradicinius vaizdinius, atseka jų ištakas.

Plačiau nušviečiama ir kryždirbystė, skirstant į laiotarpius: senieji kryžiai, sovietmetis, šių dienų kryžiai. Čia be žodžių, nuotraukomis kalba patys kryžiai, koplytstulpiai. Rūpestingai atskleidžiamos kryžių meninės savybės, medžiaga, aplinka. Graudu žiūtėti į kryžių, žymintį partizanų žūties vietą.

Bene plačiausiai išanalizuota keramika, aprašytos dirbtuvės, prie jų esantys muziejai. Ypač daug dėmesio skiriama Kuršėnų keramikams. Silvestra Virgilija Šufinskienė Kuršėnus vadina „puodžių sostine“. Dar XX a. pradžioje kuršėniškiai išrado kubilinę maišyklę, kuri greitai paplito visoje Lietuvoje. Vėliau prie jos prikinkydavo arklį, kuris eidamas suko maišytuvą ir sumaldavo didelį kiekį molio. Kai vėliau sukūrė elektrines stakles, puodžiai savo klumpes, kuriomis spirdavo ratą, sumetė į ugnį. Buvo žiedžiama įvairi buitinė keramika: ąsočiai, puodynės, dubenėliai, čerpės ir kt. Kuršėnų ceche jau 1968 m. įvyko pirmasis keramikų seminaras, kuriam vadovavo Ona Kreivytė. Netrukus sulaukta ir antrojo sambūrio.

„Metraštyje“ išsamiai nušviestas visas keramikos meno tobulėjimas, paminėti „Jiesios“ menininkai, savamoksliai meistrai. Žinomi meistrai buvo A. Visockienė, V. Damkus, J. Vertelis ir kt. 1971 m. J. Paulauskas buvo išrinktas „puodžių karaliumi“. Dažnai rengiamos parodos padėjo augti keramikams. Aukštaitijoje apsigyvenę keramikai Šeškauskai padėjo pagrindus ir vystė juodąją keramiką. S. V. Šufinskienė išvardija daug keramikų, kurių darbai vienas nuo kito skiriasi forma, dekoru. Puodus marginti įvairiais raštais pirmoji pradėjo irgi kuršėniškė Jadvyga Vertelienė. „Puodžių karalius“ Jonas Vertelis su žmona dalyvaudavo visose respublikinėse parodose, mugėse, amatų dienose. Sėkmingai dirba ir jų sūnus Vydmantas Vertelis.

Savo studijoje apie keramiką, „puodžių karalių“ Vytautą Valiušį Jonas Rudzinskas ne tik atskliedžia menininko originalumą, darbštumą, bet ir gilų, rimtą požiūrį į kūrybą. Būdamas impulsyvus, jis tikrai pasako „dabar džiazuoju“, bet grįžęs realybėn moka susikaupti, rasti sprendimą. Leliūnuose, Utenos r. įkūrė sodybą-bazę, šalia – keramikos muziejų. Jau vien nuotraukos rodo jo muziejaus turtingumą, originalumą. J. Rudzinskas į keramiką žvelgia kaip į nacionalinę vertybę, rūpinasi jos augimu, monitoringu. Postmoderniosios kultūros ateitis gana aiški, asmeninėse erdvėse ji daugmaž saugi, o tautodailės puoselėtojams rūpinimasis nacionalinės kultūros tęstinumu labai aktualus. Šių rūpesčių naštą junta ir pats Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas. Malonu būtų nuvykti į V. Valiušio sodybą, kur svečiuojasi keramikai iš Latvijos, Lenkijos, kur svečiai apžiūrinėja, žavisi dvylikos skulptūrų „Puodžių parku“, kur nuolat lankosi įvairių asociacijų, profesionalių menininkų atstovai, savivaldybių pasiuntiniai, nes paveldo atgaivinimas bei puoselėjimas yra mūsų valstybės vienas iš tikslų.

Pusė „Tautodailės metraščio“ perversta, išstudijuota. Antroji pusė – kitokia: šventės, susibuvimai, apdovanojimai, parodos. Viskam aprašyti reikėtų jaučio odos, tad palikime ateičiai. Tikiuosi, kad paskaitę šias mano mintis, mėgstantys tautodailę žmmonės patys įsigys „Metraštį“ ir išstudijuos jį visą. Tik neužmirškime pasidžiaugti, jog dar yra puoselėjančių savo bočių tradicijas žmonių, pagal jas sprendžiančių apie praeitį ir kuriančių analogišką ateitį.

Rasti svetainėje

Projektus svetainėje finansuoja:

Straipsnių ir filmuotų reportažų ciklas, skirtas LTS 55-mečiui

"Strateginė Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos finansavimo programa"
"Virtualios tautodailės parodos, skirtos LTS 55-mečiui"

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2024