Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Mūsų kaimynai latviai, taip pat kaip ir mes, lietuviai, gali drąsiai girtis senomis tradicijomis bei puikiais pasiekimais keramikos srityje. Modernusis menas, liaudies menas, tradiciniai amatai nuolat vystosi ir kinta pagal šių laikų poreikius. Mūsų laikais ypač aktualūs autentiškumo, stiliaus, technologinių aspektų klausimai, tai verčia sutelkti ypatingą dėmesį į šių vertybių visumą, kurių ištakas galima rasti Latgalės keramikos klasikoje. Latgalės puodininkystė – vienas iš didžiausių, ryškiausių Latvijos liaudies meno „perlų“ ir pagrindine kiekvieno šios srities meistro užduotimi buvo ir lieka puodininkystės tradicijų perėmimas ir išsaugojimas, tolimesnis amato vystymas bei tobulinimas ir žinių perdavimas ateinančioms kartoms.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image1.jpeg

Pirmieji molio dirbiniai Latvijos teritorijoje atsirado jau penktame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tuo tarpu antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą pradėti naudoti keraminių gaminių tipai, formos bei kai kurie dekoravimo būdai (bent jau taip teigia šios srities specialistai),lemiantys ir šiuolaikinės latvių keramikos charakterį. Senovėje, kuomet dar nebuvo naudojamos vėliau atrastos ir ištobulintos molio paruošimo, žiedimo, degimo ir glazūravimo technikos, keramikos dirbinių kūrimo procesas buvo primityvesnis, tačiau tuo pačiu metu ir sunkesnis, neleidžiantis senovės meistrams pasiekti vėlesniems laikams būdingų, žymiai aukštesnių, kokybės bei estetikos standartų. Keramikos aušros periodo metu moliniai indai būdavo paprasčiausiai „sulipinami“ – suformuojami iš gana plonų, maždaug centimetro storio, molinių juostelių, po to šių gaminių paviršius būdavo rankomis lyginamas bei dailinamas. Vienas iš svarbiausių „šuolių“ latvių keramikos gamybos technologijoje įvyko dešimtame amžiuje: tai perėjimas prie indų kūrimo naudojant žiedžiamąjį ratą (dar vadinamą ir paprasčiausiai puodžiaus ratu) – prie vertikalios ašies pritvirtintą, ranka sukamą diską (vėliau atsirado ir kojomis sukami puodžiaus ratai, dabar naudojami elektriniai žiedimo prietaisai). Iš juostelių sulipdyti indai pirmiausiai pradėti tik apžiesti, o vėliau ir iškarto žiesti iš vientisos molio masės. Nors ir, atrodytų, visiškai primityvus, minėtas įrenginys pakėlė keramikos gamybos technologiją į daug aukštesnį lygmenį: puodžių gaminiai įgavo žymiai taisyklingesnes formas, indai tapo grakštesni, jų sienelės plonesnės. XV amžiuje Latvijos teritorijoje imta taikyti glazūravimo technika, o XIX amžiuje – dekoravimas angobu.

b_199_308_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image2.jpeg

Šimtmečius trukusio kruopštaus Latvijos puodžių darbo bei talento dėka susikūrė buityje naudojamų indų tipai – puodai, puodynės, ąsočiai, dubenys ir kiti gaminiai – įgavo formas, pasižyminčias paprastumu, funkcionalumu, praktiškumu ir tuo pačiu metu tam tikru meniniu išbaigtumu.

Ilgą laiką tradicinė, tautinė puodininkystė Latvijos teritorijoje labiausiai puoselėta dviejuose Latvijos rajonuose – Latgalėje (Lat­ga­lē) ir Kurzemėje (Kurzemē). Teigiama, jog būtent Latgalėje puodininkystės tradicijos geriausiai išliko iki mūsų dienų ir būtent čia tarpsta ir žydi viena iš ryškiausių Latvijos tradicinės kultūros „gėlių“. Latgalės puodininkystė pripažinta Latvijos tautinių tradicijų paveldu. Kanonas buvo formuojamas kaip svarbiausių ir iškiliausių meno kūrinių bei kultūros vertybių visuma, turinti atspindėti visų laikų reikšmingiausius nacijos kultūros pasiekimus. Viena iš tokių vertybių ir yra Latgalės puodininkystė, kurios ištakos siekia itin senus archeologinius ir etnografinius „sluoksnius“. Latgalės vidurio regiono keramika istoriškai turi gana gilias šaknis. Šioje vietovėje yra daugybė senų piliakalnių ir gyvenviečių – pavyzdžiui Kristuopaniai (Kris­to­pā­ni), Piliškiai (Pi­liš­ki), Krupieniškiai (Kru­pe­niš­ki) – kuriose atrastos archeologinės iškasenos byloja apie aukštą keramikos kultūros ir technologijų lygį, buvusį latgaliečių apgyvendintoje teritorijoje dar prieš vokiečių antpuolį.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image3.jpeg

Žvelgiant iš paukščio skrydžio, pačiame Latgalės viduryje, tarp Feimanių(Fei­ma­ņu), Rušuonos (Ru­šo­na) ir Pušos (Pu­šas) ežerų, matytumėme tam tikrą „trikampį“, kuriame ir tarpsta didžiausias Latgalės puodininkystės, arba keramikos, centras. Tai stambus „salynas“, apsuptas nedidelių pavienių salelių, išsibarsčiusių už minėto „trikampio“ ribų. Į šį „salyną“ įeina buvusios Rėzeknės apygardos pietinė dalis – Silajanių (Si­la­jā­ņu), Preilių (Pre­iļu), Andrupenės (Andr­upe­nes) parapijos, o iš Daugpilio apygardos – Kapinių (Ka­pi­ņu), Agluonos (Ag­lo­nas) ir Jasmuižos (Jas­mui­žas) parapijos. Ypač reikšmingas puodžių „žiedynas“ skleidžiasi aplink Feimanių ežerą, tai vadinamieji vymyniečiai (vī­minī­ši). Pats Feimanių ežeras yra senos keramikos kultūros liudininkas– jo apylinkėse pastaraisiais šimtmečiais gyveno daugiau nei du šimtai keramikų. Vietos gyventojai, ypač senoliai, šį ežerą vadina Vymyno (Vīmyna) arba Vienminio (Vien­mi­ņa, Vīn­mi­ņa) ežeru, kas reiškia minti viena koja (žiedžiamąjį ratą). Atvykėliai vokiečių ir lenkų ponai, nesuprasdami tikrosios šio pavadinimo prasmės, vietoje „Vymynas“ ėmė naudoti jiems patogiau skambantį pavadinimą „Fimin“, vėliau jį perdarant į „Feimaniai“ (Fei­ma­ņi). Taip šis pavadinimas ilgainiui ir prilipo bei įėjo į oficialiąją toponomiką. Visgi Latvijoje neretai šalia Feimanių pavadinimo šio ežero pakrantėje esančią bažnyčią bei vietos bendruomenę daug kas ligi šiol vadina Vymyno bažnyčia ar bendruomene. Laikoma, kad Feimanių puodžių „žiedynas“ yra vienas iš pagrindinių Latgalės puodininkystės centro židinių. Antrasis didelis šio Latgalės puodininkystės centro meistrų „žiedynas“ supa Pušos ežerą, o trečiasis – Rušuono ežerą. Vidurio Latgalėje esantis keramikos centras stiliaus vientisumą išlaikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau čia jau galima pastebėti tam tikrą stiliaus diferenciaciją. Pavyzdžiui, vymyniečiai, o konkrečiau, būtent Silajanių puodžiai, susižavi ir labiau linksta vystyti vadinamosios dekoratyviosios keramikos kryptį.

b_530_355_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image4.jpeg

Būtina pabrėžti vidurio Latgalės puodininkystės centro svarbą ne tik pačioje Latgalėjė – pavyzdžiui, caro laikais jis buvo svarus visos Vitebsko gubernijos mastu. Apie tai byloja ir oficialioji Rusijos caro įstaigų statistika (kuri, reikia pasakyti, nėra tokia jau tiksli). Šios statistikos duomenimis, 1884 m. visoje Vitebsko gubernijoje buvo minima 90 puodžių dirbtuvių, iš kurių net 33 – Rėzeknės apygardoje. Daugiausiai jų buvo priskaičiuota Silajaniu ir Andr­upe­nės parapijų ribose. 1893 metais šiose parapijose jau suskaičiuoti atitinkamai 56 ir 14 puodžių. Reikia pažymėti, jog Latgalėje tuo metu keraminiai dirbiniai buvo gaminami smulkiose liaudies meistrų dirbtuvėse, o ne stambiose keramikos manufaktūrose. Kitaip tariant, dažnai tokie žmonės (kuriems padėdavo vienas ar keli šeimos nariai) būdavo ir valstiečiai-žemdirbiai ir meistrai-puodžiai. Į protėvių ir tėvų išmintą puodžiaus kelią vis naujas kartas atvesdavo kaip dvasinio augimo, taip ir fizinio išlikimo paskatos. Kurti kažką naujo, gražaus, ar žiesti paprasčiausią, neįmantrų, bet todėl ne mažiau reikalingą, kasdieninėje buityje naudojamą puodą, meistrus-keramikus skatindavo žmogaus noras kurti, išreikšti save, atrasti ką nors naują ir elementarus poreikis prisidurti pragyvenimui tokius savo rankų darbo gaminius parduodant ar paprasčiausiai išmainant į kitas ūkyje reikalingas prekes. Vidurio Latgalės puodžiai nuo seno iki mūsų dienų žiedžia visus kasdieninėje buityje reikalingus indus. Savo išvaizda šie gaminiai daugiausia buvo ir yra panašūs į kituose Latgalės regionuose – pavyzdžiui Ludzoje (Ludzā­), Šiaurės Latgalėje (Ziemeļlatgalē) ar net Lietuvoje žiedžiamus keramikos gaminius. Tai visai nenuostabu, juk dėl nuolatinės žmonių, kartu ir puodžių ar jų šeimos narių, mokinių, migracijos iš vienos vietovės į kitą labai sunku atsekti kur ir kokia šio amato tradicija atsirado pirmiausiai. Nuolat auganti konkurencija šioje srityje išlaiko aukštus amatinio meistriškumo kvalifikacijos ir kūrybinės išmonės standartus, juk pasiūla neretai smarkiai pranoksta vietinę paklausą. Puodžius privalo panaudoti visą savo meistriškumą bei pasitelkti meninę gyslelę, kad padarytų savo produkciją ne tik kuo pigesnę ir funkcionalesnę, bet – tai ko gero ne mažiau svarbu – gražesnę, pasižyminčią įdomiomis formomis, puošyba, glazūros įvairove.

b_465_310_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image5.jpeg

Nenuginčijama tiesa, jog Latgalės keramikos dirbinių spektras tikrai platus, o meistrai visais laikais buvo išradingi ir atsidavę savo amatui. Jie nuolat siekia ką nors patobulinti ar atrasti ką nors nauja, nesvarbu ar tai tik molio paruošimas, gamybos technologija, degimo ar glazūravimo technika, dekoravimas ar dirbinių pritaikymo sritis. Kalbant apie naujų galimybių, formų, dekoravimo ieškojimus – šioje srityje nuo senų laikų ypač pasižymi vymyniečiai. Štai, kad ir elementariausia druskinė, be kurios tikrai neapsieina nei vieni namai – tradiciškai jos siluetą sudaro perpjautas ovalas ar pusrutulis su daugiau ar mažiau išreikšta kojele bei glazūruota vidine puse. Tokios druskinės, dažniausiai banguotais krašteliais bei šiek tiek besiskiriančiais puošybos elementais ir glazūros atspalviais, buvo gaminamos visuose anksčiau minėtuose Latgalės keramikos centruose, įsikūrusiuose aplink Pušos, Rušuono ir Feimanių ežerus. Štai prie Feimanių esantys vymyniečiai labai pamėgo kurti įvairius indus, kurie pagal savo siluetą turi būti kildinami iš nuo seno naudojamos druskinės bazinės formos. Tokius indus vietiniai puodžiai daro su aukšta, lyginant su druskine, kojele bei ryškiai išreikštu, profiliuotu bei dekoruotu padu. Viršutinėje indo dalyje, vietoje druskinei būdingo apvalaus ar ovalaus dubenėlio, plečiasi jau daug didesnis seklus dubuo, veikiau net lėkštė su stilingai atlenktais, banguotais S raidės formos arba laisvo profilio kraštais. Paviršiaus vidinė pusė kruopščiai dekoruojama ir dažniausiai glazūruojama žymiai šviesiau nei išorinė. Tokios „perdarytos“ druskinės laikui bėgant įgauna vis platesnę paskirtį – seniau tokiuose induose per šventes patiekdavo uogas, vaisius ir tradicinį latvišką varškės sūrį, be kurio neapsiedavo nei viena šventė. Mūsų dienomis, be minėtų gėrybių, taip neretai patiekiami įvairiausi saldainiai, sausainiai ir kitokie konditerijos gaminiai.

b_530_260_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image6.jpeg

Latgalėje vis dar gyvuoja iš praeities atkeliavęs paprotys duoną, sūrį ar vaisius svečiams patiekti didelėse keraminėse lėkštėse. Čia išties nėra ribų vietinių keramikų meninės fantazijos parodymui bei amato gebėjimų pritaikymui. Tokios lėkštės-padėklai įvairuoja ir skersmens, ir profilio atžvilgiu, skiriasi ir kraštų plotis bei banguotumas. Vidinis šių keramikos dirbinių paviršius puodžių rankomis kruopščiai, su meile ištapomas – dažniausiai spalvotais angobos raštais. Senesniais laikais, pavyzdžiui XIX amžiuje ir seniau, tam būdavo pasitelkiamas specialus ragelis, o vėliau tokiam darbui imti naudoti ir teptukai (dažniausia, beje, pačių puodžių darbo). Teptuku išpieštas raštas pasižymėjo dinamiškumu, buvo laisvesnis, žvelgiant į tokiu būdu dekoruotą indą geriau įžvelgiamas jį sukūrusio meistro temperamentas, jo individualybė.

b_530_348_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image7.jpeg

Platus kiekvienos tautos šiandieninės keramikos pavyzdžių spektras savo ištakų turėtu ieškoti paprasčiausiuose, iš senovės atkeliavusiuose indų, be kurių buvo sunkiai įsivaizduojama mūsų protėvių buitis, siluetuose. Dauguma šiuolaikinių Latgalės (kaip, beje ir visos Latvijos ar Lietuvos) puodžių gaminių savo bazine forma taip pat gana stipriai primena senovės baltų dažniausiai naudotus indus, tiesiog mūsų laikais pagal savo paskirtį keramika gali būti žymiai plačiau pritaikoma. Latvijos keramikos klasika galima pavadinti Latgalėje kiekvienuose namuose naudotus pieno puodą, medaus ąsotį (medaunieks, madaunīks), virimo puodą (vāraunieks) ar aliejaus ąsotį (ļaks).

b_200_267_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image8.jpeg

Pieno puodas tai, kaip sako pats pavadinimas, latvių buityje naudotas indas, skirtas pieno laikymui. Šio puodo siluetą formuoja sklandžiai į vidų įlenkta viršutinė ir į išorę išlenkta didesnė apatinė, pereinanti į susiaurėjusį dugną, dalys, o pradžioje šiek tiek siauresnis indo kaklelis palaipsniui praplatėja, kas suteikia galimybę į indą įkišti ranką ir jį lengvai išplauti. Tokio puodo aukštis tradiciškai siekia apie pusantro karto didesnis už skersmenį, o talpa būna apie tris litrus. Indui stabilumo suteikia nuolaidūs „peteliai“ bei platėjanti, į išorę išlinkusi apatinė dalis, perkeliantys pieno puodo svorio centrą į indo apatinę dalį. Į tokį puodą ne tik patogu įpilti bei laikyti pieną, bet ir jį rauginti. Pieno puodo viršutinę dalį dažniausiai puošia paprasta baltojo molio juostelė, o glazūruojama tik vidinė indo pusė. Beje, praeityje būdavo įprasta išplautų puodų nešluostyti, o tiesiog pamauti ant tvoros ar kokios karties ir palikti juos džiūti saulutėje.

b_200_238_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image10.jpeg

Latgalėje dažnai naudojamas ir pieno puodo „brolis“, vaidinamasis „kazaunikas“(kazaunieks). Faktiškai, tai tas pats pieno puodas, tik du kartus mažesnis, kadangi naudojamas laikyti ožkos pieną.

Virimo puodas (vāraunieks) - tai elementariausia maisto gaminimui skirta puodynė. Jo aukštis daugmaž atitinka plačiausią skersmens vietą, o talpa varijuoja nuo pusantro iki penkių litrų. „varauniko“ siluetui būdingas nedideliu išlinkimu formuojamas tolygus praplatėjimas į viršų, pereinantis į trumpą kakliuką, kuris užsibaigia atviru krašteliu. Šis indas tradiciškai neturi ąselių. Glazūruojamas „varauninkas“ tik iš vidaus, o iš išorės ne, nes kitaip išorinė indo pusė sunkiai atlaikytų staigius temperatūros pokyčius. Indo viršutinis kraštas kartais dekoruojamas baltojo molio juostele arba padailinamas žiedžiant išgautais vingiais, zigzagais.

b_200_268_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image11.jpeg

Medaus ąsotis (Medaunieks) – tai buitinis molinis indas, skirtas laikyti medų. Jo siluetas primena „varauniką“, tuo pačiu metu šis indas pasižymi grakštesnėmis proporcijomis bei švelnesniais išlinkimais. Viršutinėje dalyje indas turi dvi jam savito išraiškingumo suteikiančias plačias, išlenktas ąsas, indo svorio centras taip pat viršutinėje dalyje. „Medaunikai“ žiedžiami įvairiausio dydžio – jų talpa gali siekti net iki aštuonių litrų, tačiau populiarūs mažesni indai, kadangi tokio tipo induose dažnai laikoma grietinė, varškė, taukai ar sviestas. Dekoruojant „medaunikus“ dažnai naudojamas eglutės (gyvybės medžio) arba „stogelių“ ornamentas, o glazūra padengiama gali būti ir vidinė, ir išorinė indo pusė.

 b_200_254_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image12.jpeg

Aliejaus ąsotis (ļaks) – tai indas skirtas aliejui laikyti. „Liakas“ nuo kitų indų ypač skiriasi tuo, kad jis neturi apibrėžtų proporcijų – jis gali būti ir ištemptas į viršų, ir priplotas. Šis indas savo siluetu gali priminti apverstą arba atvirkščiai – neapverstą „varauniką“, platėjantys petukai užsibaigia staigiu susiaurėjimu, pereinančiu į siaurą kaklelį atlenktais kraštais. Indo kaklelis užkemšamas specialiu moliniu kaiščiu, o senovėje, jeigu molinio kaiščio neturėdavo, tai indui užkišti valstiečiai tokį kaištį paprasčiausiai išpjaudavo iš kokios nors daržovės. „Liakas“ gali turėti dvi ąseles, bet taip pat gali turėti ir vieną arba būti iš viso be ąselių. Glazūruojama tik indo vidinė pusė, o iš išorės dažniausiai tik viršutinis kraštas. Indas pasižymi turtingu viršutinės dalies dekoru, čia puikuojasi zigzagai, teptuku ar specialiai tam skirtu rageliu išvedžioti eglutės ar stogelių raštai, o kartais ir dažyto molio intarpai. Nors „liakas“ tradiciškai vadinamas indu aliejui, tačiau šis keramikų dirbinys neretai naudojamas ir kitų skysčių – pavyzdžiui alaus, sulos ar paprasčiausio vandens laikymui.

Be šių, nuo senų senovės naudotų, indų Latgalėje labai paplitęs tokio tipo indas kaip „vazaunikas“ (vazaunīks), tai, kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tai vazonas kambarinių gėlių auginimui.

„Vazauniko“ siluetas būna skirtingas, forma paprastai primena apverstą, nupjautą stačiakampį, kurio sienelėms būdingas lengvas „S“ formos išlinkimas, bet būna ir kitokių formų. Indo aukštis ir plotis maždaug vienodi, jo vidus gali būti neglazūruojamas, užtat dažniausiai glazūruojama ir turtingai dekoruojama „vazauniko“ išorė arba jo viršutinis kraštas, kuris puošiamas plastiškais išlinkimais ir įspaudais bei neretai užsibaigia tam tikru vainikėliu. „vazuninko“ amžius ne toks ilgas kaip „liako“, „medauniko“ ar kitų šimtmečiais Latgalės buityje naudotų indų – jie pradėti naudoti tik XIX amžiaus antroje pusėje.

b_235_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image14.jpeg

Latgalės keramikai tradiciškai daug dėmesio skiria įvairių ąsočių, bei proginių bokalų-taurių kūrimui. Kiekvienas puodžius čia gali parodyti savo kūrybiškumą, skonį, amato išmanymą. Varijuojant pieno puodo, „liako“, „medauniko“ ir „varauniko“ siluetus, taip pat ir apverstas jų formas, kiekvienas meistras gali sukurti sau patinkantį ąsočio ar bokalo formos pagrindą. Puošybos pasirinkimas taip pat didelis: žiedžiant išgauti įlinkiai, skirtingų įspaudų ir duobučių, įrėžimų ornamentas (tai, beje, vienas iš seniausių dekoravimo būdų), glazūravimas, angobavimas ir kt.

Kai kuriems keramikams ypač svarbi plastinė išraiška, tokiu atveju indą gali papuošti iš molio volelių išminkytos juostelės ar kokį nors raštą sudarančių taškelių, apskritimų ir kitokių geometrinių plastinės puošybos elementų visuma. Dekore dažnai pasitaiko saulutės motyvas. Kartais jis atliekamas specialiu šablonu – forma galėjo būti daroma iš molio ir apdeginama, kartais išpjaunama iš medžio, o vėlesniais laikais atliejama iš gipso. Tokiu būdu (šio ornamentinio antspaudo pagalba) keramikas stengėsi palengvinti indo plastinio dekoravimo darbą.

b_530_340_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image15.jpeg

Itin dailios ir įdomios menininkų sukuriamos reljefinės figūrėlės, kurios būna klijuojamos virš indo „petukų“ esančioje zonoje. Jos puikiai atskleidžia puodžiaus formos jutimą ir jo vaizduotę traktuojant gyvenimiškas scenas ar liaudies pasakų motyvus. Ant alui skirtų bokalų tarp tokių figūrėlių dažnai matome arkliukus arba anteles-švilpynes, kuriomis puotautojai gali pašvilpauti kuomet alus jau išgertas.

b_268_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image16.jpeg

Keramikai, gerai įvaldę plastikos meną, dažnai gamina bokalus savo forma panašius į barzdoto vyriškio, neretai kareivio, biustą. Tokio vyro plastiškai traktuota galva priklijuojama po snapeliu kaip kelių centimetrų dydžio bareljefinė skulptūra. Latgalėje tokie bokalai „barzdočiai“ neretai dekoruojami angobu. Paprasti, bet dekoratyviai išraiškingi būna bokalai ir ąsočiai, apliejami skystos konsistencijos baltojo molio sluoksniais. Tai gali būti atliekama naudojant didelį šaukštą. Glazūra, padengianti baltąjį ar raudonąjį molį, sukuria įdomų, tonais derantį spalvų žaismą, kuris būna ypač gražus išdžiovintus indų ruošinius stipriai apdegus, kuomet pereinantys tonai švelniai išsilygina ir glazūros spalva įgauna ypatingą gilumą. Gerti skirtų puodukų diapazonas taip pat platus. Keramikai stengiasi juos daryti taip, kad jie savo siluetu derėtų prie jų labiausiai pamėgto ąsočių silueto. Puodeliai dekoruojami panašiais raštais bei glazūruojami ta pačia glazūra, todėl jie taip pat dera ir savo spalvomis.

b_267_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image17.jpeg

Stipriausi savo amato specialistai žiedžia ypatingus molinius indus vandeniui, kurie būna ne tik vidutinio dydžio – kartais jie būna net trijų kibirų talpos. Tokie indai milžinai– tikri puodininkystės šedevrai, parodantys aukštą meistriškumo lygį, ypač jei toks kūrinys atliktas ant kojomis sukamo žiedžiamojo rato. Savo siluetu bei proporcijomis tokie indai yra panašūs į gėlių vazonus, tiesiomis arba vos juntamai „S“ forma išlenktomis sienelėmis. Indo viršų paprastai užbaigia raštais papuoštas vainikėlis. Jo viršutinėje dalyje skersai indo centrinei ašiai įkomponuotos dvi tvirtos ąsos. Tokie vandeniui skirti indai, kaip ir nemaža dalis kitų buityje naudojamų indų, glazūruojami iš vidaus, o iš išorės - tik viršutinė dalis.

b_266_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image18.jpeg

Teigiama, kad Latgalėje ypač daug dėmesio, daugiau nei kituose Latvijos puodininkystės centruose, keramikai skiria vaikams. Puikus to pavyzdys – unikalūs, nuotaikingi, stilizuoti žaislai-figūrėlės bei įvairūs miniatiūriniai indai, sukurti specialiai vaikų žaidimams. Savo proporcijomis, glazūra ir dekoru šie indai panašūs į savo prototipus, tačiau jų aukštis siekia vos dešimtį centimetrų. Tokie indai ne tik malonūs akiai, jie paįvairina vaikų akiratį, formuoja gyvenimiškus įgūdžius, skatina vaizduotę. Be jokios abejonės didžiausia meistrų-keramikų dovana vaikams tai švilpynės, švilpukai. Niekur kitur visoje Latvijoje nerasime tokio didelio kiekio ir įvairovės švilpynių, kaip vidurio Latgalėje. Šių muzikalių ir išraiškingų dirbinių kūryba dažniausiai (ypač senovėje, kuomet šiuolaikinių žiedimo staklių dar nebuvo, o kojomis sukti žiedžiamąjį ratą tapdavo per sunku) užsiima vyresnio amžiaus meistrai – per ilgus metus sukaupta patirtis, medžiagos jutimas, plastinės formos supratimas, padeda per mažutį švilpuką vaikams perteikti visą kūrybos grožį ir amato galimybes. Latgalės švilpynių fondo pamatas, kaip teigiama, arkliukai ir antytės, tačiau sau vietą šioje nišoje žinoma randa ir kiti gyviai – tai žaismingi kačiukai ir šuniukai, riestaragiai avinėliai bei linksmi paršeliai ir be abejo – margaspalviai gaideliai, kaipgi be jų. Visi šie švilpukais paversti gyvūnai stipriai stilizuoti ir savo formomis nepretenduoja į natūralizmą, todėl žvelgiant į juos puikiai juntama menininko nuotaika, atsiskleidžiama jo fantazija. Skiriasi švilpynės ir atlikimo technika, ir dekoravimu – vienos glazūruotos, kitos – ne. Siekiant palengvinti švilpuko sukūrimą ir taip dirbinį padaryti pigesnį, kas itin aktualu būdavo senovėje, ruošinys nebūdavo glazūruojamas, taip smarkiai palengvinant degimo procesą. Tam, kad neglazūruoti švilpukai būtu linksmesni, įdomesni, jie dekoruojami plačiai paplitusiais eglutės, žirgelio raštais ar kitokiais ornamentais bei zigzagais.

b_200_267_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image19.jpeg

Vidurio Latgalės keramikų pasididžiavimas – ypatingos vandens švilpynės, vadinamos lakštingalomis. Šios švilpynės žiedžiamos kaip itin maži puodai – „varaunikai“, tačiau jų viršus uždaras, viršutinė dalis su skylutėmis, skirtomis vandens sėmimui bei oro išleidimui. Prie pagrindo yra ragelis, kurio viršutiniame išoriniame gale yra švilpimo mechanizmas, o apatinis galas eina per sienelę ir grimzta į pasemtą vandenį. Pučiant per tokį ragelį, oras išeina ne tik per švilpuko mechanizmą, bet ir per vandenį ir taip išgaunamas garsas, itin primenantis lakštingalos čiulbėjimą (žinoma, tik tuomet, jei švilpynė padaryta tinkamai). Tokios vandens švilpynės paprastai iš išorės glazūruojamos, puošniai dekoruojamos. Neretai tokios švilpynės viršutinę dalį puošia viena ar kelios stilizuotos lakštingalos.

b_530_391_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image20.jpeg

Kalbant apie Latgalės keramikų dėmėsi vaikams bei jų reikmėms, vertėtų paminėti Latgalėje mielai žiedžiamą ir buityje gausiai naudojamą vadinamąjį „moterišką indą“ (Sievu trauks) arba kitaip „buobaunyką“ (buobaunīks). Tai nedidelis, maždaug dviejų šimtų mililitrų talpos, indas kurio išskirtinis bruožas – ąselė. Ant „buobaunyko“ ji yra visai ne toje vietoje, kaip kad įprasta matyti ant kitų ąsočių, t.y., ąselė puikuojasi ne priešais snapelį o skersai jam. Šis indas iš išorės gali būti glazūruotas arba ne, tačiau tradiciškai beveik visada glazūruojamas iš vidaus, kadangi jis dažnai būdavo naudojamas pienui vaikams pašildyti ir išlaikyti jį šiltą. „Bobaunykai“ puošiami įspaustais raštais ir apliejami glazūros sluoksniais. Teigiama, kad dėl jo proporcijų, dydžio ir patogumo, šiuo indu daugiausiai naudojasi moterys ir vaikai.

Vertinant Latgalės puodininkystės pavyzdžių spektrą ir šio amato „vaisių“ pritaikymo įvairovę, būtina pažymėti tą faktą, jog meistrai-puodžiai anaiptol nesistengė gaminti vien tik paprastus, buitinius namų apyvokos reikmenis be kurių, žinoma, negalėtu išsiversti nei viena valstiečių šeima. Vietinių keramikų kūriniai pasitaikydavo ir dvaruose ar net bažnyčiose, tiesa, čia jau kalbama apie dekoratyviosios keramikos pavyzdžius – tai indai šventintam vandeniui, žvakidės ir įvairios vazos ar gėlių vazonai, pagal savo stilistiką priskiriami XX amžiaus pradžiai.

b_600_400_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image21.jpeg

Atėjus urbanizacijos laikams su gamyklomis ir masine gamyba, daugelyje Latvijos regionų nedidelių puodžių dirbtuvių ar pavienių meistrų-keramikų siūlomų molinių indų paklausa stipriai sumažėjo, o kai kur net beveik išnyko, tačiau Latgalėje savita ekonominė situacija bei nuoširdus tradicijų puoselėjimas lėmė ne tik išlikusią šių gaminių paklausą, bet ir dar didesnį amato plėtojimą bei atsidavusių menininkų darbų įvertinimą bei paklausą. Latgalėje plėtėsi puodininkystės židiniai – tai liudija ne tik su puodininkyste susiję vietovardžiai ar terminologija, bet ir šią temą nagrinėjantys literatūros veikalai: mokslinė literatūra, monografijos bei periodika. Pirminis ir pagrindinis didelis žinių apie Latgalės puodininkystę ir šios srities teorinės bazės šaltinis bei vadovas (kaip keramikos meistrams, taip ir šio amato gerbėjams) yra J. Pujato (J. Pujāts) 1960 m. išleistas veikalas „Latgalės keramika“ („Latgales kerāmika“), bei 2002 metais išleistas šios knygos tęsinys. Latgalėje, XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje, šalia kai kurių puodžių naujokų iškyla keletas meistrų-keramikų, kurių dirbtuvėse imta vystyti dekoratyviosios keramikos linija palaipsniui įsitvirtina ne tik šioje konkrečioje regiono vietovėje, bet plinta po visą Latgalę, tapdama savotiška šios krypties ašimi, veikiančia tolimesnę visos Latvijos keramikos raidą. Prie tokių dekoratyviosios keramikos pradininkų priskiriami plastikos korifėjus Izidorius Kraskevičius-Pavulanis (Iz­idors Kras­ke­vičs-Pā­vu­lāns 1860-1932), Tomas Vilcanis (Toms Vil­cāns 1822-1833) ir jo sūnus Joahimas Vilcanis (Jo­ahims Vil­cāns 1858-1907). Būtent šių meistrų dirbtuvėse išdygo Latgalės dekoratyviosios keramikos grūdas, kurį vėliau augino ir puoselėjo jų vaikai, puodininkystės sferoje pelnytai laikomi tikrais milžinais: Andrejus Paulanis (An­drejs Pa­ulāns) ir Polikarpas Vilcanis (Po­li­karps Vil­cāns), žmonės, apibendrinę minėto puodininkystės centro meistrų patirtį dekoratyviosios keramikos formų ir išraiškos priemonių paieškose bei pavertę ją tvirta sistema, suteikusia Latgalės puodininkystei tolimesnio vystymosi perspektyvą. Paulanio ir Vilcanio įmintu dekoratyviosios krypties keramikos keliu vėliau žengia tokie talentingi puodžiai vymyniečiai, kaip Janis Dūbė (Jā­nis Dū­be (Dū­bov­skis)), broliai Polikarpas ir Antonas Riučiai (Po­li­karps ir An­tons Ri­uči) ir jaunesnės kartos atstovai – Antanas Ušpelis vyresnysis (An­tonsUš­pe­lisve­cā­kais),SstanislovasVilcanis(Sta­ņis­lavsVil­cāns), Jonas Backanis (Jā­nis Bac­kāns) ir kiti. Daugelyje kitų vymyniečių sodybų savo gaminius kuriantys vietiniai puodžiai taip ryškiai nekeičia savo veiklos profilio, jie ir toliau puoselėja vadinamąją praktinės, funkcionaliosios arba, kaip jie patys sako – paprastosios puodininkystės, liniją, kur kaip pagrindas dominuoja būtent nuo seno žiedžiami, paprasti buitiniai indai. Žvelgiant į tokius dirbinius galima įvertinti puikią medžiagos, formos ir funkcijos sąveiką.

Paprastoji puodininkystė ir dekoratyvioji keramika vystosi paraleliai, viena kitą veikdamos ir skatindamos, todėl ir dabar Latgalės puodininkystei būdingos dvi pagrindinės linijos – praktinė ir dekoratyvioji. Kaip jau minėta anksčiau, praktinė puodininkystė šioje teritorijoje puoselėjama jau net ne šimtus, o tūkstančius metų, jos nepakeičiami atstovai – tai minėti pieno puodas, „varaunikas“, „medaunikas“ ir kiti. Tuo tarpu dekoratyvioji keramika daug jaunesnė – juk kaip atskira keramikos kryptis, Latgalėje ji galutinai išsivystė tik XX amžiuje. Ryškiausi tokios keramikos pavyzdžiai – žvakidės, sieninės lėkštės, servizai ir aišku – švilpynės. Latgalės keramikos stilistinis diapazonas itin platus, jis apima ir naujesnę, puošnią barokinę dekoravimo techniką, būdingą žvakidėms, dekoratyvinėms lėkštėms ar švilpynėms ir žymiai senesnį spalvų (juodoji keramika) ir dekoro minimalizmą. Išskirtinis ir Latgalės keramikos koloritas: panaudodami natūralią vietinio molio spalvą, meistrai išradingai, meniškai pritaiko ir išgauna bei varijuoja nepastebimai pereinančiais vienas į kitą gelsvais, žalsvais, melsvais tonais. Spalvų kitimai ir tonų perėjimai nulemiami technologiniu savitumu: Latgalėje priimta naudoti vadinamąją „sausą“ švininę glazūra, o degimas, kaip ir senais laikais, dažnai vyksta atvirose krosnyse, kuriose degant dirbinius ugnis ir dūmai paveikia galutinį darbo rezultatą ir paverčia jį iš pradžių nenuspėjamu, bet puikiu kūriniu.

XX amžiaus pabaigoje Latvijoje smarkiai išaugo susidomėjimas lakonizmu ir monumentaliomis formomis, o tai, savo ruožtu, padidino juodosios keramikos ir neolito laikų ornamentikos populiarumą.

Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu ir daikto originalumas, savitumas ir jo stilius bei atlikimo technika. Šiandien beveik kiekvieno puodžiaus dirbtuvėje galima aptikti ir senovinio tipo duobės pavidalo krosnį, ir keraminių gaminių degimui skirtas šiuolaikines elektrines krosnis, ir senovinį, protėvių naudotą puodžiaus ratą, ir šiuolaikinį elektrifikuotą jo analogą, įvairiausių rūšių glazūrą bei molį. Ši medžiagų ir technologijų įvairovė Latgalės meistrams suteikia neribotas galimybes siekiant užtikrinti aukščiausių kokybės ir estetikos standartų, jau daugybę amžių būdingų vidurio Latgalės puodininkystei, išlaikymą. Reikia tik didelio noro ir pasišventimo amatui ir, žinoma, meninės gyslelės, o žinios ir įgūdžiai įgyjami palaipsniui, studijuojant literatūros šaltinius bei įsiklausant amatą išmanančių savo srities specialistų-profesionalų.

b_530_403_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_puodininkystės_centas_image23.jpeg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019