Šiandieninis civilizacijos ir technikos laimėjimų išlepintas žmogus atgaivos sielai bei ramesnio poilsio ieško gamtoje. Civilizacija vis labiau paliečia Lietuvos laukinę gamtą. Šiais laikais svarbi pusiausvyra tarp žmogaus poreikių ir gamtos. Sumanūs kraštovaizdžio specialistai padeda siekti vienybės, aukso vidurio, pasitelkia į pagalbą tautodailininkus, sugebančius kurti gamtos grožybėms derančius kūrinius. Molėtiškis architektas Rimantas Narušis netoli Molėtų kuria „Ąžuolyno“ rekreacinį parką, kuriame jau galima pasigėrėti medžio meistrų darbais.
Svarbi pusiausvyra ir harmonija
Tiems, kurie renkasi trumpesnį ar ilgesnį poilsį Lietuvoje, jau pastebėjo prieš dvejus metus kitoje Molėtų pusėje, prie gražuolio Bebrusų ežero įkurtą poilsinę „Vejų uostas“. Šis romantiškai pavadintas ir keliautojų pamėgtas gamtos kampelis traukia ne tik natūraliu gamtovaizdžiu, bet ir žmogaus rankų kūriniais, pritaikytais aktyviam poilsiui, vaikų žaidimams. To ir siekė šio projekto autorius R. Narušis bei jo komanda, kuri dabar kiek kitokio reljefo vos keli kilometrai į šiaurę nuo Molėtų kuria naują poilsio vietą - „Ąžuolyno“ parką.
Ežeringojo Molėtų rajono dvasią suprantantis architektas, šio nedidelio miestelio patriotas įsitikinęs, kad žmonių poilsiui reikia tokių vietų, kuriose atsirastų pusiausvyra tarp poilsiautojų poreikių, gamtos ir tautodailės. „Manau, kad labai svarbu yra suderinti keturis dalykus: poilsiautojų poreikius, gamtos grožį, prie jo derantį meną bei komerciją, - įsitikinęs architektas. - Tautodailininkų išdrožti stogastulpiai, medžio skulptūros sukuria ypatingą vietovės dvasią, suteikia sakralumo, kuris gali sutramdyti piktavalius ar nemokančius tausoti gamtos žmones“. O jeigu dar vykusiai sutvarkyta aplinka, įrengtos apžvalgos aikštelės, laužavietės, pavėsinės, originalūs suolai, sūpuoklės - ko dar bereikia. Tad tiems, kurie tvarko kraštovaizdį tenka ir atsakomybė, kad žmogaus poreikiai nenustelbtų gamtos savitumo. Anot R. Narušio, įgyvendinus visus naujojo rekreacinio „Ąžuolyno“ parko sumanymus, lankytojų lauks ne tik malonus poilsis, bet bus kur akis paganyti. Jau pastatyta šešiolika medžio skulptūrų, derančių prie aplinkos.
Medžio skulptoriams – puikios sąlygos
Pakviesti iš visos Lietuvos tautodailininkai medžio meistrai „Ąžuolyno“ parką papuošė ąžuolo skulptūromis. Jeigu prieš dvejus metus sukurtame „Vėjų uoste“ buvo sumanyta drožti skulptūras vėjo tema, tai dabar R. Narušis kartu su Lietuvos tautodailininkų sąjunga pasirinko mitologinę temą. Iki tol netvarkytame miško plote po truputį ryškėja parko kontūrai. „Rajono žemėlapyje buvo pažymėta, jog tai yra tik ūkininkavimo zona, o iš tiesų tai buvo paprasčiausiai apleistas kampas, - pasakoja architektas. - Pirmiausia teko išvalyti mišką, organizuoti talką iš arčiausiai esančios Kielių gyvenvietės. Šioje vietoje kadaise ir buvo ąžuolynas, tačiau laikui bėgant priaugo lazdynų ir kitokių medžių. Kai lazdynus iškirtom, miškas tarsi prašviesėjo, nutiesėm takelius, ketiname pastatyti namelius, kad atvykėliams, dažnai ne vieniems, bet su šeimomis, draugais, būtų malonus poilsis“.
Projekto autoriams pavyko sukurti patrauklų turizmui projektą, pasitelkiant Europos Sąjungos lėšas. Ne mažiau svarbus yra molėtiškių ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos bendradarbiavimas. Respublikiniame medžio drožėjų kūrybiniame seminare du mėnesius darbavosi septyni skulptoriai. „Meistrai darbavosi iš peties ir paliko mums nepaprastai puikių ir išradingų medžio kūrinių“, - džiaugėsi R. Narušis.
Įgyvendinti 2012 metais sumanytą projektą Rimantui padeda sūnus Eimantas, kurio rūpestis yra pavėsinių, apžvalgos aikštelių statyba, takų tiesimas. Vietovės reljefas sudėtingas – žemė pelkėta, gamta pateikia savų netikėtumų.
„Parko lankytojai galės kvėpuoti miško oru, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, užlipę ant apžvalgos aikštelių pamatyti atsiveriantį nuostabų vaizdą į ežerą, pasigėrėti tautodailininkų sukurtomis ąžuolo skulptūromis.
Kiekviena išdrožta skulptūra savita, atitinkanti meistro kūrybinį braižą. Ąžuolo medienos tvirtumas sąlygoja stilių ir kompoziciją. „Džiugu, kad medžio meistrų amatas pastaruoju metu klesti, tobulėja, o mūsų rengiamuose seminaruose bei stovyklose meistrai susipažįsta, kaskart įgyja daugiau žinių, dalijasi patirtimi. Skulptoriai Jonas Vaicekauskas ir Aurimas Šimkus iš Šiaulių išdrožė pasakų herojus, Eduardas Titas iš Radviliškio trijuose darbuose vaizduoja skirtingas apuoko išraiškas. Kęstutis Ašmiaga iš Sudervės pastebėjo, kad parkas įkurtas šalia ežero, todėl skulptūrose pavaizdavo Neptūną ir Undinę. Raimundą Blažaitį iš Alvito (Vilkaviškio r.) ir Antaną Lastauską iš Kalvarijos pavyko užtikti bebaigiančius įgyvendinti savo sumanymus. Abu meistrai iš Suvalkijos yra aktyvūs kūrybinių stovyklų dalyviai. Jų išdrožtų medžio skulptūrų, tarp kurių vyrauja mitologinės, etnografinės, kaimo gyvenimo ir gamtos temos, galima pamatyti ne tik gimtinėje, bet ir įvairiuose šalies miesteliuose. Ir vienas, ir kitas džiaugiasi galimybe dalyvauti tautodailininkų sąjungos kūrybinėse stovyklose, kurių kiekvieną vasarą rengiama po keletą.
Pakalbintas R. Blažaitis teigė, kad tikriausiai nėra dienos, kad jis nebūtų bent jau prisilietęs prie medžio. Tautodailininkas „Ąžuolyno“ parkui sukūrė dvi skulptūras „Girinį ir „Medeiną“.
Greta triūsiantis A. Lastauskas tik ką buvo pabaigęs „Bebrą“ ir „Lūšį“, kuri kiek panašėjo į liūtę ir džiūvo po impregnavimo. Tautodailininkas drožia penkiolika metų. Jis bene labiausiai didžiuojasi neseniai savo sukurtu ir Kalvarijų bažnyčios šventoriuje pastatytu kryžiumi, kuris skirtas tremtinių kančioms įamžinti.
Svajūnas Rimkevičius iš Ignalinos skulptūrose stengėsi išryškinti judesį ir ekspresiją. Vienoje vaizduoja žuvėdrą, sklandančią su žuvimi snape, kitoje – miško žvėris.
Pagarba medžiui
„Lietuvių tradicinės skulptūros bruožas – pagarba medžiui“, - sako dailininkas, seminaro vadovas Jonas Rudzinskas. Lemtingas plastinis sprendimas daromas pasirinkus ruošinį, atsižvelgiama į kiekvieną šaką, įskilimą ar drevę. Patyręs drožėjas iš nužievinto paviršiaus numato kamieno šerdies būklę. Šiuolaikinės cheminės priemonės tobulai apdoroja paviršių, impregnuoja ir apsaugo nuo gamtinių sąlygų poveikio, biologinių kenkėjų, suteikia reikiamą atspalvį. Meistrai atsižvelgia ir į vidinę medienos būklę, kuri lemia skulptūros ilgaamžiškumą, taip pat svarbu taip komponuoti detales, kad jos derėtų su ąžuolo rievių ritmika, būtų išnaudoti šakų pjūviai, kamieno išlinkimai. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tautodailininkui lengva ir paprasta formuoti ąžuolinę skulptūrą. Taip anaiptol nėra, nes reikia patyrimo, atidumo, kruopštumo, skulptoriaus profesijos pažinimo. Tačiau mano kalbinti meistrai mielai pasakojo apie savo su meile atliktus darbus, kurie jau papuošė „Ąžuolyną“.