Kas jis, Viktoras Žilinskas, LTS galerijoje Vilniuje (Stiklių g. 16) pristatęs tapybos ant lentų parodą „Šventieji ir deivės"?
Vartau senų pageltusių laikraščių komplektą, pradėtą 1976-ųjų lapkritį. Tada kūrėsi iki šiol tebegyvuojantis Joniškio rajono literatų klubas „Audruvė". Jo krikštatėvis – jaunas Joniškio kultūros centro dailininkas Viktoras, ne tik rašęs eilėraščius, bet ir labai mylėjęs savo gimtąją Žiemgalos žemę, Beržininkų kaimą ir pro jį vinguriuojantį, vaikystėje braidytą išbraidytą Audruvės upelį. Jis ir pasiūlė klubo pavadinimą, tegu kūryba kaip upelio tėkmė plaukia į plačius, gilius vandenis. Jis nupiešė ir pirmąją klubo emblemą „Tarybiniame balse", tuometiniame rajono laikraštyje, kas mėnesį pradėtam spausdinti literatūriniam puslapiui.
Viename iš eilėraščių Viktoras rašė: „Tik grubūs laiko pirštai neįveiks/ Tų, kurie norės vis būt jauni ir nepražilę." Daug dešimtmečių prabėgo. Galvą metai išbalino, o jaunatviško polėkio „grubūs laiko pirštai" neįveikė. Jis uoliai tebetarnauja net kelioms mūzoms: tapytojas, skulptorius, literatas, pedagogas, mokantis vaikus puoselėti senąsias lietuvių tradicijas. Kol dirbo Kauno Eigulių pagrindinėje mokykloje, aštuonerius metus vadovavo jos teatrui „Ei!", pats rašė pjeses. Jo vadovaujami lėlinukai du kartus tapo „Molinuko teatro" respublikinio konkurso diplomantais ir laureatais. Viktoras prisipažįsta teatro „bacilą" pasigavęs dar Joniškyje iš Kultūros rūmų buvusių režisierių.
Eilėraščius pradėjo rašyti mokydamasis Telšių taikomosios dailės technikume. Grįžęs Joniškin, pakliuvo į audruviečių pinkles. Susižavėjo japonų lyrikos žanru haiku. Rašo juos lietuviškai, angliškai, rusiškai, dalyvauja konkursuose Rusijoje, Rumunijoje, Japonijoje, kitur. Iš Rumunijon siųstų haiku, vienas pateko į almanachą. Lietuvoje trieilis „Sniego baltumas/ ant pusiaužiemio stalo/ mamos nėrinys" pelnė trečios vietos diplomą.
Užpernai pasirodė pirmoji V. Žilinsko poezijos ir esė knygelė „Esmė", kurioje apčiuopiamos lyrikos, dailės bei muzikos sąsajos. Senokai įsiliejo į Tarmiškos kūrybos Aukštaitijos skyriaus veiklą ir eiles rašo bei skaito žiemgališkai. Dalyvauja tarmiškai rašančių autorių respublikiniuose konkursuose ir penkis kartus tapo diplomantu ar laureatu. Joniškyje pristatytas jo kūrybos kompaktinis diskas „Kels ved namo", kuriame eilėraščiai įskaityti joniškiečių šnekta. Skaitė Vidutė Petraitienė bei kiti Joniškio kultūros centro saviveiklininkai, moksleiviai, jis pats. (Režisavo Violeta Lisovaitė, skambėjo kompozitoriaus Sauliaus Petreikio muzika).
Viktoro „Kels ved namo" ne šiaip sau tušti žodžiai. Jau daugelį metų gyvendamas ir dirbdamas
Kaune, dažnai grįžta į Joniškį su kūrybos parodomis. Po vienos viešnagės, pasišnekučiavus apie joniškiečių tautodailininkų veiklą, paskambino sekcijos pirmininkei Anicetai Krajinienei ir prisipažino, kad norėtų grįžti pas Joniškio tautodailininkus. Pasitarus su LTS Šiaulių skyriaus pirmininke Laima Kelmeliene, „politinis"- kūrybinis prieglobstis Viktorui suteiktas.
Kada grįžtama? Kai širdis traukia?
„Nuo gimimo aušros per pievas žalias,/ pro piliarožių raustančius žiedus./ Sugrįžau į gimtinę,/ į savo šaknis.../ – Drobėse sugulė spalvos",– netrukus savo tapybos ir medžio skulptūrų parodą „(Su)grįžimai" pristatė Joniškio kultūros centre. Tereikia nuosekliai pasekti Viktoro kūrybą,– suvoksi, kad jis dar ir Dvynių ženklu pažymėtas. Kiekvienoje parodoje vis toks pat – giliamintis, mįslingas, lyriškas – ir vis kitoks, suradęs naujų išraiškos priemonių: potėpių, linijų, spalvų, faktūrų.
Įspūdingos, iškalbingos jo mažosios skulptūros. Anot kaunietės dailėtyrininkės Violetos Jasevičiūtės, jos lyg vėjo ir lietaus nugairintos. Autorius pristatė bareljefą „Moteris ir paukščiai" bei šešiolika skulptūrėlių. Jos lengvos, grakščios, vos vos žalsvai ar pilkšvai paspalvintos, lakoniškai įprasminančios gilią mintį ir nuotaiką. Menka medžio atplaišėlė, prisilietus autoriaus rankoms, pavirto „Ikaro skrydžiu", plevenančiais „Angelo" sparneliais, „Prisiminimais", „Legenda". „Paukštis žolėje" – tarsi tik trys grakščiai susipynę žolės lapeliai. Kuris iš jų paukščio siluetas? Bet, būna, paukščio žolėje nepamatai. Žinai, kad jis čia, kad spurda, bet... nepamatai.
Joniškyje eksponuotose pastarųjų metų drobėse matėme miglotą „Rytą", po karštos dienos pajutome „Vakaro vėsą". Kūryba bangavo tarsi pats gyvenimas. Šviesiais saulėtais pustoniais klojamas „Ilgesys" bylojo, kad tas, kurio ilgiesi, tau artimas ir brangus. Triptikas „Proveržis", sumaišęs visas spalvas ir jausmus, įsuko į audringą verpetą. Ir vėl tarsi netikėtos liepsnelės sušildyta sugrįžo „Žydėjimo" ramybė, darbams, kūrybai, gyvenimui viliojo šviesūs „Skrydžiai". Nors autorius to ir neįvardijo, jautei, kad parodą jis skiria šviesiam labai labai mylėtos Mamos atminimui. Ekspozicijos pradžią ženklino išraiškinga skulptūrėlė „Motinystė", užbaigė skausminga drobė „Rex", simbolizavusi ir pradžią, ir pabaigą. Uždaroje salės erdvėje atsivėrė visas Viktoro pasaulis – ir ramybė, ir audra. Medyje, drobėse įprasminta kiekviena linija, kiekvienas potėpis.
Jau ta 2014-ųjų vasaros liepa: svilino karščiais, trankėsi perkūnais, pliaupė lietumis, siautėjo viesulais. Negana to – skambėjo ir „Debesų klavyrais". Taip Viktoras Žilinskas pavadino savo naują Joniškio kultūros centre eksponuotą parodą. Dvidešimt trijų pastelių, dar papildyta tapytu autoportretu, ekspozicija skirta Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Pristatymas iliustruotas paties autoriaus ir Vidutės Petraitienės skaitomais eilėraščiais. Staigmeną pateikė Klaipėdos universitete Menų fakultete renginių režisūrą studijuojanti jau minėta Violeta Lisovaitė, skambant M. K. Čiurlionio simfoninei poemai „Jūra", sušokusi baleto etiudą. Šokio pradmenis mergina gavo iš šalies ilgametės baleto primadonos Loretos Bartusevičiūtės, kai aktorystės mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Anot šiaulietės menotyrininkės, docentės Michalinos Adomavičienės, V. Žilinskas ne šiaip sau kuria, o subtiliomis muzikaliomis pastelėmis perfrazuoja brandaus, išlaisvėjusio žmogaus mintis, požiūrį, dvasią. Ekspozicija – tarsi linijų ir spalvų žaismės jūra. Pastelėje „Dedikacija M. K. Čiurlioniui" įžvelgiamas ir paties autoriaus siluetas, su baltu pavydu stebintis plačiai išskleistus laisvos, su niekuo nepalyginamos, fantastiškos čiurlioniškos kūrybos sparnus, ir begalinį tos laisvės troškulį. Skambėte skambantis ciklas „Muzikos pojūtis" įsuka į stebuklingą užburtą ratą, aštriomis adatėlėmis sminga į pasąmonę, vedžioja po fantazijų pasaulį, galų gale išsiveržia tarsi galinga Liudviko van Bethoveno devintoji simfonija. Tik reikia pamatyti, išgirsti, pajausti.
Galvoju, kodėl Viktorui toks artimas M. K. Čiurlionis? Pasirodo, Arklio metais gimęs Dvynys jau vaikystėje kaip danų princas sprendė dilemą: būti muzikantu ar būti dailininku. Šešerių gavęs nepaprastą dovaną – armoniką. Nugirs kokią kaimo muzikanto Jono grojamą melodiją, ir jis tempia dumples. Su armonika dar ir neišsiskyrė.
Imasi medžio, užsideda ant molberto drobę, įsijungia ir muziką: klasikinę, meditacinę, džiazo improvizacijas.
Meno suvokimo pamatus paklojo šviesaus atminimo mokytojos Eugenija Rudytė Bivainių pradinėje ir Anastazija Bakutienė Joniškio antrojoje vidurinėje (dabar „Saulės" pagrindinėje) mokyklose. Meninio medžio apdirbimo mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume. Dirbdamas Joniškio kultūros rūmuose kelerius metus globojo tautodailę: rankiojo eksponatus, rengė parodas. Kūrė pats.
1986 m. priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. 2009-aisiais jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Plačiai – Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kanadoje, JAV, kitur – pasklidusi Viktoro Žilinsko kūryba. Pastaraisiais metais savo darbais atstovauja Joniškiui. Skulptūra „Simonas Daukantas" kartu su kitų joniškiečių kūryba eksponuota Lietuvos Respublikos Seime. Pernai Šiaulių krašto tautodailės parodoje už ant medžio tapytų paveikslų ciklą pripažintas įdomiausiu autoriumi ir vaizduojamosios tautodailės srityje nominuotas „Aukso vainikui". Jo tapyta lenta „Šv. Kazimieras ant Audruvės tilto" atstovavo Joniškiui ir Šiaulių kraštui respublikinėje liaudies meno parodoje „Pasaulis – namuose". Šalia, ant Vilnelės kranto, sruveno ir mūsų mažo upeliuko bangelės, šventojo karalaičio rankoje baltų lelijų šakelė, gyvybės medžio viršūnėje – sakralinė paukštė.
Du kartus dalyvavo Respublikinėje parodoje Liongino Šepkos premijai laimėti Rokiškyje. Kūryba įvertinta diplomu „Už istorijos ir kultūros asmenybių įamžinimą". Pernai su kitais joniškiečiais medžio meistrais – Sauliumi Alejūnu, Edmundu Vaičiuliu, tautodailininku Daliumi Udrakiu – dalyvavo Pasaulio meškų drožimo čempionate Ilomantsi mieste, Suomijoje. Jame per skirtas dvidešimt penkias valandas rungėsi trisdešimt trys medžio meistrai iš Suomijos, Estijos, Rusijos, Vengrijos, Italijos, Benino (Afrika).
Su Viktoru Žilinsku šiek tiek susipažinome, tad jau pats laikas būtų aplankyti jo „Šventuosius ir deives". „Šv. Antaną" autorius pristato kaip mokytoją ir švento rašto skleidėją su knyga ir lelija, šventumo simboliu, rankose. „Šv. Pranciškus", vienuolis, gyvūnėlių globėjas, priima Dievo palaimą ir energiją iš dangaus. Iš delnuose atsivėrusių stigmų nulašėjęs kraujas pražydo aguonomis. Jį supa balandžiai, pievelėje po sunkių dienos darbų rupšnoja arklys. Palikęs žemiškus vargus, gaudžiančius bažnyčių varpus, Viktoro „Šv. Petras" tarsi pats beldžiasi į dangaus vartus. Kitoks, negu įprasta, ir „Šv. Izidorius". Jis valdo arklą, o angelai vedžioja jaučius ir sėja.
„Šv. Klarą Asyžietę", žemiškąją meilę iškeitusią į vienuolės drabužį, autorius pavaizdavo su katinu, švelnumo, jaukumo simboliu. Į diptiką sudėjo krikščionybės šviesą, taiką skleidusias šventąsias Oną ir Barborą. Pastarosios rankoje laikoma taurė su ostija primena senolių patarlę, kad šv. Barbora naktį pravaro. „Apaštalą Motiejų" autorius tarsi sulydo su pirmąja pavasario švente Vieversio diena. Įsiklausykime, gal paukštelis šventojo rankose jau tikrai skelbia: „Čiru viru, pavasaris...". Daug žemiškų kančių patyrę šventieji Rokas ir Rozalija įrėminti tarsi koplytstulpyje. Juos saugo tradicinė saulutė, Dievo akies simbolinis trikampis. Šventųjų ciklą papildo paveikslai „Šventoji šeimyna" ir „Marija su kūdikiu".
Leiskimės gilyn į senovę, kur rūstauja galingasis dievas „Perkūnas", šį kartą ne vežimu dundantis, o pasibalnojęs žaibus skeliantį ugninį sparnuotą žirgą. Gėlių vainiku pasipuošusi, pasėlius apglėbusi jo žmona deivė „Žemyna". Žiedų skraiste autorius pridengė ir „Mildos", lietuvių meilės, piršlybų deivės, krūtinę. Šalia krykščia draugo laukianti gervė. Tarsi liepsnelių drabužiu apvilkta ugnies deivė „Gabija", dar globojanti ir amatininkų triūsą, rankose laiko simbolinę saulutėmis išdrožinėtą prieverpstę.
Viktoro kūryba dabar visur atstovauja Joniškiui. Joniškiečiai tautodailininkai jo darbus pristatė vilniečiams ir sostinės svečiams. Lietuvių liaudies dainomis autorių pasveikino dvi mūsų operos primadonos Joana Gedmintaitė ir kraštietė Sofija Jonaitytė. Vilniuje gyvenančių joniškiečių sveikinimus perdavė kraštiečių draugijos prezidentė dr. Giedrė Lastauskienė ir padovanojo dar dažais kvepiančią knygą apie žymų pedagogą, pirmąjį Joniškio tautodailininką Juozą Vainauską „Juozas ir Jonas Vainauskai". Joniškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė Liucija Bertulienė perdavė autoriui rajono mero Gedimino Čepulio padėkos raštą.
Kada grįžtama? Gal, kai prasmingomis drobėmis, drožiniais tarsi visu savo gyvenimu gali nukloti kelią nuo ten iki čia?
