Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

 Sporto salėse geriausiu tapti tiesiogine prasme nėra lengva. Fiziniai krūviai treniruotėse, maksimalios pastangos rungtynėse ir čempionatuose. Vėliau trenerio pedagoginis darbas ugdant ne vieną Lietuvos žvaigždžių jaunąją kartą. Sportinė veikla vyksta salėje, ringe stebima pažystamų, žiūrovų, artimųjų. Visi pažino asmenybę, sportininką–intelektualą, o kad likusį kasdienybės laiką Vladas skiria tapybai žinojo tik šeimos nariai. Kūryba visuomenei ir parodinių salių žiūrovams atsiskleidė netikėtai. Tai buvo apsisprendusio meistro paraiška ne tik tapyti savo rato žmonėms, bet ir eksponuoti kūrinius viešai. Pirmuosiuose paveiksluose aliejiniais dažais spalva nėra pagrindinis elementas. Idėja pirmiausia gimsta iš realaus vaizdo siekio. Tapoma lyg akvareliniais skystais dažais. Pirmosiose miniatiūrose akvarele daugiau dėmesio skiriama spalvinei paveikslo sandarai. Pradeda formuotis atskiri savito braižo požymiai; kada potėpiu nepavyksta perteikti atpažįstamo daikto, pataisos atliekamos linijiniu piešiniu. Rankai išlavėjus, piešinys darosi šmaikštus, lengvas, lakus. Intensyviai, kūrybingai darbuojantis atrandamas savitas braižas, susiformuoja tautodailininko galimybių ir nuotaikų nevaržantis stilius.

b_530_426_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Vladas_Ščeponas_Improvizacija.jpg

Lietuvių tautodailininkai meilę tėvynei, jos grožiui išreiškia kurdami peizažus. Toks kūrybos prasmės suvokimas kloja pamatus ir tam tikrai mokyklai. Juk impresionistai sakydavo, kad „gamta – amžinas mokytojas“. V. Ščeponas pratinosi stebėti spalvą, tapytojo akimis analizuoti vaizdą lankydamas parodas Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvaudamas kūrybiniuose seminaruose ir pleneruose. Sparti meistro pažanga visus stebino. Ne kartą buvo kviečiamas dalyvauti konkursų vertinimo komisijose. Intuicija, tolerancija, skonis tapo orientyrais ir kūryboje. Peizažas tapytojui – tai priemonė nuotaikai perteikti. Kartais tapomas monochrominis vaizdas, pabrėžiantis tamsią audrą arba balzganą jūros begalybės erdvę („Jūroje“, „Kaimas prieblandoje“, „Audra“, „Vidurnaktis“). Tačiau vienspalviškumas nevirsta grafika. Aliejiniais dažais tapytuose paveiksluose potėpių kaita švelnesnė, sudėtingi spalvų mišiniai geriau „sulimpa“. Minkštas pustonių bangavimas formato erdvę užpildo šiltų ir šaltų impulsų virpesiais. Akrilo dažais tapytų gamtovaizdžių spalvinė struktūra konkretesnė, potėpiai turi aiškesnes ribas, kitokią faktūrą, jų įtaigą lemia paviršiaus struktūros konstruktyvumas. Tapytojui nebūdinga tapyti gamtos vaizdus vien kaip etiudus, neturinčius minties, motyvo. Akstinu susidomėti tampa ypatinga nuotaika, akimirkos žavesys, slypinti tema. Mintis išskleidžiama įtraukiant kaip simbolius gyvas būtybes: paukščius, gyvulius, žmones ir pan. Toks kūrybos metodas ištirpdo ribas tarp peizažų ir teminių kompozicijų. V. Ščepono kūryboje peizažo kategorijai dar būtų galima priskirti vaizdą, kuriame „pasislėpusios“ kelios mažytės žmonių figūrėlės („Pasimatymas“). Jei gamtovaizdyje esama svarbaus, autoriaus pabrėžiamo veiksmo, veikiantys elementai išryškinami spalva, tonu, masteliu („Prie ežero“), kartais kiek įmanoma labiau išnaudojant formatą („Nidoje“). Meistro kūryboje dominuoja kaimo, regiono gamtovaizdis su grytelėmis, ūkiais, keliukų labirintais. Primityvistinei raiškai būdinga vienu metu matyti „iš paukščio skrydžio“ visus perspektyvinius planus. Toks požiūris dažnas Monikos Bičiūnienės, Elenos Adomaitienės, Valerijono Vogėlos, Kazio Lapino, Brunono Subačio, Zofijos Bartašienės, Reginos Juodžbalienės ir kitų primityvistų tapyboje. Jis leidžia pasakoti kūrinio temą, sustiprinti dinamiką. Urbanistinius peizažus galima pavadinti „retenybėmis“ V. Ščepono kūryboje. Jei ir atpažįstame sostinę, tai ji tėra scenografija nenutrūkstamam miestelėnų gyvenimo srautui vaizduoti („Vilnius“). Tai ryškus tautodailininko kūrybos bruožas, išskiriantis jo darbus iš komercinių „miestovaizdžių“, šiais laikais užplūdusių meno salonus ir galerijas. Atpažįstami miesto simboliai komponuojami laisvai, nekopijuojant tikrovės – toks kūrybos metodas būdingas monumentaliajai, taikomajai dailei.

Siužetinės kompozicijos yra vienas iš pagrindinių V. Ščepono raiškos barų. Pasirinkimą lemia ne atsitiktinumai, bet autoriaus temperamentas, audringa, šmaikšti, netikėtumų ir prasmingo humoro kupina, šėliojanti vaizduotė. Andre Malraux („Les voix du silence“), nagrinėdamas Cimabue ir Giotto kūrybą, pastebi: „... kad ir kokia gili būtų tiesa, kurią nori išreikšti menininkas, ji liks nebyli, jei bus pagrįsta tik tikrove“. Kūrybai būtinas polėkis ir vaizduotė. Norėdamas patikslinti vaizduojamos temos mintį, autorius kartais imasi ir poezijos, sukuria paveikslui posmą, eilėraštį. Tokios kūrybinės „paletės“ tautodailininkų nėra daug. Kambario interjerą vaizduojančių kūrinių forma turėtų būti įprastinė sukomponuoto paveikslo forma. Tokie paveikslai ypač konstruktyvūs dėl spalvinės struktūros ir piešinio sandaros. Juose stengiamasi išlaikyti išdėstytų objektų svarumą, bet linijinės perspektyvos prasme jie dažnai „skraido“, nors galiausiai žiūrovui nesukelia chaoso įspūdžio. Tautodailininko nuojauta padeda meistriškai derinti spalvų dėmes ir ornamentus jose. Dažniausiai tokiose kompozicijose aukojama forma, mastelis. Pastebimas siluetas, judesys, reikšmė, siužetinis elementų tarpusavio ryšys. Tapytojui svarbu, kad objekto reikšmė būtų įskaitoma nesigriebiant šešėlių, spalvų kaitos erdvėje („Namų aplinkoje“, „Namų šiluma“, „Namiškiai“, „Kiekvienam savo“, „Bitininkas“, „Belaukiant namiškių“). Perteikti tikrovės pojūtį svarbu ir kuriant eksterjero kompozicijas. Autorius gvildena įvairias temas: kaimo gyvenimą ir darbus, gyvenimą pajūryje, laivybą, baltiškos mitologijos vaizdus, žiemą, Užgavėnes, istorinius paminklus ir įvykius. Stebėjimo taškas, kaip įprasta, pasirenkamas aukščiau horizonto. Gyvenimu drauge su žiūrovu džiaugiasi po vieną ir virtinėmis erdvėje nardantys paukščiai. Jie matyti ant kaminų, medžių, šokantys pievose. Pranė Dundulienė knygoje „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ pažymi, kad lietuvių kosmogoniniuose mituose „vieni pirmųjų pasaulio kūrėjų buvę paukščiai“. Paukščio įvaizdis – vienas reikšmingiausių V. Ščepono kūryboje. Paukštis nėra pranašas ar ženklas, kaip antai simbolistams, tai aktyviai veikiantis, temą atskleisti padedantis personažas, kartu į mūšį skrendantis žmogaus draugas, nešantis ąsočius, gėles, vaišes. Paukščiai tapomi neaktyviomis spalvomis, todėl neįgyja svarios plastinės funkcijos. Ekspresijos siekiama toniniais, spalviniais kontrastais, dėmių siluetais, ritmika, o kontūrinis piešinys nenaudojamas.

b_530_422_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Vladas_Ščeponas__so_i__gerb_jos.jpg

Turėdamas lakią vaizduotę, užimdamas aktyvią pilietinę ir tautinę poziciją, tapytojas kuria Lietuvos istorijos vaizdus, mitologines scenas. Retas tautodailininkas imasi komponuoti kautynių panoramas ar naktinių apeigų misterijas prie laužų. Daugelis nedrįsta spręsti uždavinio su keliomis apšvietimo kryptimis, didelio formato daugiafigūrėmis kompozicijomis. O V. Ščeponas tiek įvaldęs karo vaizdų tapymą, kad jo nevaržo net rūkas ar lietus („Kautynės per lietų“). Paveiksle „Mūšio įkarštyje“ vaizdas komponuojamas tarsi pasakoje, legendoje ar dainoje: paveikslo viduryje fronto linija, darniai išsirikiavusios „mūsiškių“ gretos, jų vadas apipintas žydinčiomis gėlėmis ant balto žirgo lyg svajonių jaunikaitis, o miškas – neperžengiama aklina giria, virš kurios ir paukščiai padeda kariauti. Priešai kryžeiviai netvarkingai sukritę pakalnėje, be plevėsuojančios vėliavos, kančių ir dejonių pakrantė, už kurios reti medžiai, lyg garuojant kokiam tvaikui kylantys debesys, o gėlės ties fronto linija išnyksta ir nepuošia priešų pusės. Autoriaus pozicija akivaizdi. Paveikslas itin margas, bet konstravimo schema suprantama, plotai ritmiškai paskirstyti lyg teminiai eilėraščio posmai. Paveikslo „Sutriuškinimas“ formatas ir kūrybinės priemonės panašios, o jas sustiprina išraiškinga raudona vėliavos su Vytimi dėmė intensyvios žalios miško spalvos fone. Panašus būdas įtampai sukurti naudojamas paveiksle „Skerdynės Kražiuose“. Žalsvai marga kautynių sumaištis vaizduojama iki horizonto besidriekiančiomis juostomis, o dangų žymi raudona juosta su atskrendančiais paukščiais ir raiteliais. Literatūrinio pasakojimo originalumu išsiskiria kitas „Kražių skerdynių“ vaizdas į kambarį, pro langą. Dėmesį atkreipia keistai intensyvaus raudonumo grindys, ant kurių vyksta pagrindinė drama – slepiasi vaikai. Istorinių, karo temų paveikslų kūrimas ryškiai išskiria tautodailininką bendroje šiuolaikinės lietuvių tautodailės panoramoje. Išskirtinė tapytojo drąsa, ryžtas, o rezultato kokybė pasiekta dėl ypatingos raiškos, atskleidžiančios tautos savitumą.

Jau pirmieji tapybos bandymai liudija domėjimąsi portretu. Vėliau, susiformavus primityvistiniam stiliui, portretas įgyja iliustratyvumo bruožų. Optimizmo, humoro, dekoratyvumo šydas slepia gilesnį turinį, bet autoriaus tai netrikdo. Siekis spręsti tapysenos ir kolorito uždavinius dominuoja didelio formato kompozicijose – kūriniuose „Išsiilgę gamtos“, „Nerimas“, „Rūpestis“, „Svajotojai“. Perėjimas prie tapybos akrilo dažais padeda išlaikyti spalvų kontrastus. Pritrūkus potėpio galios, naudojamos mentelės, raižoma teptuko kotu. Didelio formato kūriniuose pavyksta sukelti faktūrų žaismą. Tai ne tik reali dažų masė, bet ir sukurtas sluoksnio įspūdis. Portretinės kompozicijos, kuriose mažiau veiksmo, tik keli veikiantys personažai, fonas nesureikšmintas, įgyja rimties, statikos, psichologinio krūvio („Atostogos“, „Adomas ir Ieva“, „Draugės šešėlyje“, „Sanitarės“). Geriausiais psichologinį turinį atskleidžiančiais pavyzdžiais laikytini portretai „Susikaupimas“, „Viltis“, „Gražuolė“. Charakteringi veidai tapomi paprastomis, minimalistinėmis priemonėmis, lakoniškai taiklūs apibendrinimai maksimaliai įtaigūs. Akcentai paveiksluose nėra vien subjektyvūs, bet dažnai apibendrinantys, simboliški, filosofiški, kartais pretenduojantys į mintis apie gyvenimą, būtį. Tikimybę, kad tokio pobūdžio temas pavyks perteikti, didina estetinių-vizualinių nuostatų laisvė. Vaizduotės nevaržo tikrovės dėsniai ir kiti „prietarai“. Tada paveikslai tampa tarsi alegorinių tekstų iliustracijomis („Ambicijos“, „Gyvybės medis“, „Kaimo mąstytojai“, „Nerimas“, „Nesutarimai“, „Pamokslautojai“, „Bičiulis“).

Noras pateikti apibendrintą vaizdą veda tapytoją prie abstrakčių paveikslų kūrimo. Kuo silpnesnis ryšys su realiu vaizdu, tuo labiau vientisas, ne toks eklektiškas yra abstraktus kūrinys („Ateities laivas“, „Abstrakcija“, „Atspindys“, „Gyvenimas už lango“, „Improvizacija 33-A“, „Kareiviai“, „Kilimas“, „Laiptai į sceną“, „Marga improvizacija“, „Mąstytojas“). Tokiuose kūriniuose be piešinio tapytojas laisvai „kalba“ spalvomis, dažniausiai kontrastingomis, jausdamas aiškiai pasirinktą gamą.

V. Ščepono kūryboje ryškiausia etnokultūrinė tema yra Užgavėnės. Tautodailininkas įsijaučia į vaidinimo žaismę. Anot prancūzų menotyrininko Jeano Cassou („Situation de l’art moderne“), menininkas kurdamas „atranda ne tik savą estetiką, savitą įtaigą, savitą plastinį ir dvasinį pasaulį, bet ir savo ypatingą techniką“. Ypatumai –įvairūs figūrų masteliai, ryškios spalvos, potėpių plotų jungimas į dėmes, tarp kurių prasišviečia drobė, būdingiausių scenų atranka. Tapybiškumu pasižymi dėliojamos Užgavėnių kaukių kolekcijos. Vaizdas įgyja dviprasmiškumo, gyvybės, nes jose „įdėtos“ akys („Penkios Užgavėnių kaukės“, „Užgavėnių kaukės III“, „Užgavėnių veidai“). O juk kaukėto žmogaus akutės prasmenga šešėlio gilumoje. Meistras įtapo fantastiškas akis, pažymi bliką, ir kaukės atgyja. Kompozicijos originalumu, spalvinės konstrukcijos tobulumu, tvirtumu išsiskiria „Užgavėnių tango“. Scena pateikta lyg Renesanso laikų „gyvenimo šokio su mirtimi“ apoteozė. Veidai su kvadratinėmis, trikampėmis akimis humorą paverčia sarkazmu, o pasišiaušę plaukai, baltiškos kultūros ženklai po kojomis sako, kad tai daugiau nei žaidimas. Šokis mėnesienoje, spindint kvadratinėms šypsenoms su dantų eilėmis anaiptol nekelia džiugesio.

Laikmetis, kuriame likimas V. Ščeponui lėmė gyventi ir kurti, komplikuotas. Išsiskleidusi kūrybinė laisvė įkvepia, o kartu ir įpareigoja. Visais laikais menininkas privalėjo sugebėti vertinti, pasverti, apsispręsti. Tautodailininkai renkasi gėrį, viltį, optimizmą, pagarbą kaip kriterijus. Šios vertybės glūdi ir prancūzų kalbos sąvokoje l’art naïf, naivusis (primityvusis) menas. Tai yra atviros širdies menas, autentiškas, nuoširdus. Vlado Ščepono asmenybėje toks vertybių rinkinys lyg priešingybė jėgos sportininko būdui. Tai paviršutinis įspūdis. Pasirinktoje sporto šakoje būtinas skvarbus mąstymas, susikaupimas, meistrystė. Tautodailininkas yra vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriems pavyko atrasti savitą, turiningą, prasmingą gyvenimo kelią.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019