Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Mūsų tautos pirmieji mėginimai valdyti formą siekia neolito laikus. Medžiaga kūrybai buvo akmuo, kaulas, gintaras, medis. Laiko išbandymai išgrynino ir išugdė tradiciją drožti iš liepos, beržo, alksnio, ąžuolo medienos. Vėliau medinėje skulptūroje pradedama naudoti polichromija.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_ŠIuolaikinės_tautodailės_skulptūra_S._Lampickas._Paroda_B._Burao_fotografij_temomis.jpg

Kaip kilo medinės skulptūros tradicija? Kuriuos amžius ji siekia? Kaip siejasi su aisčių būtimi, pasaulėjauta? Tai klausimai, rūpėję daugeliui prie šios temos prisilietusių menininkų. Laikas įvedė savo pataisas, išlikusiam vaizdui pridėjo tikroviškumo. Lietuvių garbintas, šventu laikytas medis, apdainuotas pasakose, sakmėse, raštijoje, keliauja per kuparų raštus, knygų puošybą, baldų ornamentus. Baltų, kaip ir kitų archajiškų tautų, šventovės yra gamtoje. Anot Marcelijaus Martinaičio, „... statydamas sau lygius šventuosius jautėsi ramus, stiprus, galįs susikalbėti su aukščiausiomis galiomis. Lietuviui būdinga eiti į gamtą nusiraminimo, vienybės, susitaikymo, nes šventieji jam buvo tai, kuo gamta mąsto, girdi ir atsako. Susakralintoje gamtos aplinkoje kalba yra prasminga, jaučiama ir suvokiama kitaip nei buityje – už ją atsiteisiama žemės gėrybėmis, ji išklausoma. Šventųjų garbinimo apeigos dažnai turėdavo gana kasdieniškų tikslų, primindavo sutarčių sudarymą su aukštesnėmis galiomis arba reikšdavo abipusį pasikeitimą gėrybėmis. Žmonės savo kiemo ir pakelių šventųjų nelaikė be darbo, jiems užkraudavo savo rūpesčius, todėl jie ir vadinami rūpintojėliais. Praktinės mąstysenos požiūriu viskas tikslinga, vienas su kitu susiję: pjautuvas ir kalendoriniai ciklai, rūbai ir saulės šviesa, derlius ir šventojo palankumas. Pasakojama, kaip „bausdavo“ tinginius šventuosius, kai jie „sulaužydavo“ per metines šventes sudarytas sutartis...“ Supratimas žmogaus kaip gamtos dalies įprasminamas „gyvybės medžio“ simbolyje. Vaidotas Daunys yra pastebėjęs, kad „tradicinis baltų menas – funkcionalus giliausia prasme, nes jungia grožį ir praktiškumą [...] nesivaržydamas su Dievu, atskleidžia tautos dvasinę būklę – santarvę su Visata.“ Laiko tėkmėje pasimetė atskirų prasmių aiškinimas, „tobulėjo“ pasaulio suvokimas, o pagarba medžiui išliko. „Šiandien kuriantieji liaudies meistrai gyva gija jungia dabarties liaudies kūrybą su šimtmečiais puoselėta tradicija, iš kurios talentingiausieji perėmė nacionalinius meninės kalbos bruožus – lakonišką formą, vidinę ekspresiją, improvizacijos momentą kūrybos procese, mokėjimą jautriai susikalbėti su medžiu. Naujos epochos poveikis – socialinės sąlygos, kultūra, nauja visuomenė suformavo ir kitą liaudies menininko tipą,“ – sako Zita Žemaitytė.

Tautodailininkų gretose galime rasti ne vieną, savo kūryba teigiantį pagarbą kūrybinei medžiagai – medžiui. Toks yra skulptorius Stepas Nečiūnas iš Ukmergės. Meistras kūrinį supranta kaip temą, žanrinę sceną. Pasakojimas autoriui yra svarbiausias, todėl nesistengiama apibendrinti, taupyti. Į akis krenta temą pabrėžiančios smulkmenos, proporcijų, masių santykio tikroviškumas. Kuriamas realistiškas vaizdas. Pats autorius turbūt nejaučia, kad jo kuriamo tikroviškumo riba ir yra medienos kaip plastinės medžiagos galimybės. Vertingiausia S. Nečiūno kūrybos dalis – tai skulptūros, vaizduojančios dirbančius žmones, esančius savo charakteringoje aplinkoje. Vaizdas komponuojamas stebint iš tolo. Išlaikoma tikroviška erdvės perspektyva. Nėra fantastinių, sklandančių dėmenų. Dažnai personažai vaizduojami judantys, kažką veikiantys, bet judesys fiksuotas „stabilus“. Pavyzdžiui, kompozicijoje su kieme šokančiomis poromis judesiai parinkti taip, kad kiekviena vertikali skulptūros detalė kalba apie amžinąją žemės trauką. Griežtas komponavimas kūrinius daro statiškus, bet juos perskaitęs supranti vyksmo intensyvumą, svarbą. Toks kūrimo metodas naiviajame mene padeda perteikti intrigą. Stebėtojui kyla klausimai: kam? kas? kodėl meistrui svarbi ta tema? kokia reikšmė, prasmė? Be abejo, kiekvienas žiūrovas pagal savo išprusimą, intelektą, vaizduotę pats atsako į užduotus klausimus. Taip iš meistrystės ir talento auginti vidinį kūrinio turinį sprendžiame apie tautodailininko brandą. Gyvenimiška S. Nečiūno patirtis pasireiškia kompozicijų daryba. Jis atrenka vaizduoti tik svarbiausias detales. Tai temą apibrėžiantys rakandai, baldai, įrankiai. Nevengiama buitiškumo. Komponuodamas autorius nesiekia kurti gilių portretinių, psichologinių scenų. Svarbu žiūrovui aiškiai pateikti siužetą. Pasirinktos raiškos priemonės stebėtojus ir žiūrovus išlaiko autoriaus nustatytu atstumu. Kuriamas konkretus interjeras dažniausiai apibrėžiamas grindų, kambario sienos dalimi, todėl žiūrovas neturi laisvai pasirenkamo stebėjimo taško. Skulptūra dažniausiai galime grožėtis apeidami kūrinį ratu. Gi S. Nečiūno režisūra griežtesnė. Jis lyg tradiciniame teatre nustato žiūrovų ir vaidinimo vietas.

b_300_473_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_ŠIuolaikinės_tautodailės_skulptūra_Adolfas_Viluckis._Vai_gantas_h_1_m_1993.jpg

Vaizdo apibendrinimo ar jo smulkmeniško tikslumo pavyzdžiai tradicinėje lietuvių skulptūroje turi plačią amplitudę. Stambių eksterjero kūrinių aptakumas, formų monumentalumas logiškai pagrįstas. Tai tūkstantmetė patirtis, formavusi tautinės skulptūros įvaizdį. Puikus to įrodymas – archeologinių tyrimų Šventojoje metu Rimutės Rimantienės rastas akmens amžiaus medinis dievybės drožinys. Kurdami kamerinę skulptūrą, daugelis meistrų išlaiko monumentalumą tik mažesniu masteliu. Žinomas lietuvių skulptorius Ipolitas Užkurnys yra radęs tikslią monumentalumo ir detalumo pusiausvyrą savo kūryboje. Jo kompozicija „Perkūnas“ (1971 m., h-36 cm, Lietuvos tautodailininkų sąjungos parodinis rinkinys) išdrožta iš vientiso ąžuolo gabalo. Meistrui reikėjo daug pastangų išdrožti erdvėje esančias smulkmenas, detales. Dalies jų dėl pasirinkto techninio sprendimo atsisakyta, todėl iš anksto tikslingai apmąstyta būsima kompozicija. Monumentalumą kamerinėse skulptūrose išlaiko P. Balsys, A. Viluckis, R. Zinkevičius, A. Petrulis ir daugelis kitų žymių meistrų. Kitą požiūrį savo kūryboje demonstruoja L. Šepka, A. Jusevičius, J. Tvardauskas, S. Lampickas, A. Juškevičius. Šiai grupei priklausytų ir S. Nečiūnas. Jis, kaip ir Lionginas Šepka, išdrožia atskiras detales ir iš jų konstruoja kūrinį. L. Šepka nesistengdavo slėpti techninės kūrinio sandaros. Jungčių vietos aiškiai matomos, jomis tarsi didžiuojamasi. Meistras ir pasirašinėdavo ypatingai: „Arkitektas Šepka“. S. Nečiūnas detales sujungia visiškai švariai; plika akimi jungčių nematyti. Baigta forma kruopščiai nušlifuojama, siluetas branginamas. Tai yra vienas iš kuriamos estetikos elementų. Techninės dalies neapčiuopiamumas konstrukcijai suteikia lengvumo. „Švarą“ pabrėžia pasirinkta medienos rūšis, dažniausiai tai yra liepa, eglė, pušis. Išsaugomas šviesumas, natūralus medienos tekstūros grožis. Meistras nenaudoja polichromijos. Jam, kaip ir L. Šepkai, vertingas yra grynas „medinis“ vaizdas. Savitai S. Nečiūno stilistikai nebūdingas darbas su faktūra. Nėra nei natūralaus medienos šerpetojimo, nei įrankiais išryškintos faktūros. Klostės, drabužių raukšlės, plaukų sruogos perteikiamos nedrąsiai ir neturi ryškesnio vaidmens visame raiškos priemonių arsenale. Nugludintos formos išryškina šviesotamsos efektus, siluetą, natūralų medienos grožį. Pranas Gudynas yra rašęs: „...menininkas mums ne tik parodo grožį, kurio kartais patys nė nepastebime, bet per savo kūrinius atveria ir savąjį „aš“, ir savo nuotaikas, ir savo požiūrį į žmones, daiktus, įvykius. Ir juo menininko pasaulis turtingesnis, juo giliau menininko šaknys įaugusios į savo liaudį, juo turtingesnė jo kūryba. Ta kūryba mus ne tik praturtina naujomis vertybėmis, paskatina džiaugtis tuo, kas sukurta, bet ir pačius kviečia veikti ir kurti.“

b_300_449_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_ŠIuolaikinės_tautodailės_skulptūra_R._Zinkevičius._Eglė_žalčių_karalienė_h_15_m__2005.jpg

Be nežinomų meistrų darbų, dabar esančių muziejuose, šiuolaikinės tautodailės tradicijos formavosi didelės grupės meistrų kūrybinio palikimo vagoje. Iš jų paminėtini Vincas Svirskis (1835–1916), Lionginas Šepka (1907–1985), Stanislovas Riauba (1904–1982), Anicetas Puškorius (1911–1994), Ipolitas Užkurnys (1926–2004), Vytautas Majoras (1930–2006), Juozas Lukauskas (1906–1999 ), Jonas Vizbaras (1888–1976), Balys Dabrukas (1926–2014).

XX a. antroje pusėje susiformavę ir kūrę skulptoriai buvo skirtingo išsilavinimo, o jų pagrindinės specialybės buvo labai plataus spektro. Kai medinės skulptūros amato pagrindus papildo tarnybinė-darbinė veikla (tokio likimo meistrų daug), kūrybos rezultatai būna brandūs. Kitai šiuolaikinių tautodailininkų grupei darbas su medžiu tampa pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, profesija. Tai profesionalai, visa savo būtimi pasinėrę į šiuolaikinės tautodailės procesą, dalyvaujantys parodose, teoriniuose ir kūrybiniuose seminaruose. Kaip ir visame plačiame meno pasaulyje, kiekvienam dalyvaujančiam skirtingai sekasi įgyvendinti užsibrėžtus siekius, įvairiausi veiksniai skatina arba trukdo. Vienų „sėkmės žvaigždė” pakyla iškart, kitus puola likimo bangos. Dauguma primityvistiniu stiliumi kuriančių meistrų gyvena regionuose, toliau nuo civilizacijos centrų, didmiesčių. Šis bruožas būdingas ne tik Lietuvos kultūrai. XX a. antroje pusėje monumentalių eksterjerinių skulptūrų kūrėjai paprastai dirbdavo nuvykę į užsakymo vietą. XXI a. mobilumas lemia kur kas didesnes galimybes keliauti. Jei viduramžiais kūrėjo ar amatininko „pasižmonėjimas“ – tolima kelionė po patyrusių meistrų dirbtuves padirbėti pameistriu, ugdyti meistrystę – prilygo žygdarbiui, tai dabar išvykos į seminarus, kūrybinius simpoziumus, užsakymo vietas daugeliui tapo kasdienybe.

Mobilumu, aktyviu dalyvavimu kūrybiniuose renginiuose šalyje ir už jos ribų, pavyzdiniais rezultatais pasižymi alytiškio Sauliaus Lampicko veikla. Jo interpretuotas monumentalumas kartais atitinka tradicinį, o kartais tampa „šepkišku“. Tada kūrinys konstruojamas pasikliaujant intuicija, jausmu, pasakojamos temos plėtojimu: paukščio skrydžio ir lengvumo iliuziją kuria prijungti išskleisti sparnai, medžio lapija nusagstoma žiedais, piliarožė skulptūroje „Laiminantis Kristus“ tampa žiedų vėriniu... „Pasakojime apie kitų gyvenimą“ meistras tiesiog pasakoja dėdamas detalę prie detalės: stogą aplipdydamas lapais, tvorą kaukėmis, patvorį augmenija. Skulptūra virsta teatro scenografija. Už pastogės, langelių, pamatinės dalies atsiveriančios tolimesnio plano erdvės, detalių rakursų ekspresija, dinamiškas kraigo angelo, kaukių, žmonių, giltinės vaizdavimas sudaro visuotinio šurmulio vaizdą. Įprasto romaus monumentalumo nelieka nė pėdsako. Ekspresyvūs vaizdiniai sąmoningai konstruojami kompozicijose: „Kaip tautiečiai laimės siekia“, „Kaip dzūkai su gamta bendrauja“, „Kaip tautiečiai svajoja“. Šiuolaikinėje lietuvių tautodailėje yra ir daugiau autorių, ypač primityvistų, mėgstančių vaizduoti siužetines scenas. Tai kamerinio formato, įvairaus sudėtingumo laipsnio ir dydžio sustingę „performansai“ (vaidinimai). Kurdami išplėtoto vaizdo kūrinius, S. Nečiūnas (Ukmergė), I. Užkurnys (Vilnius), Justinas Jonušas (Kretinga), Alfonsas Skiesgilas (Kretinga), A. Jusevičius (Kaunas), Robertas Žaliūkas (Panevėžys) ir kiti vartoja skirtingas stilistikas, technologijas ir puikiai išlaiko vientisumą, sugeba išvengti eklektikos. Polichromiją naudojantys autoriai labiau komplikuoja „žaidimo“ sąlygas. Juos gelbsti pasirenkamos spalvų gamos nuoseklumas. Geri meistrai sąmoningai ar intuityviai išreiškia darną, ryšį tarp skulptūrinės formos, detalių, siluetų ritmikos ir spalvų pulsavimo. Atsiradusią formos raiškos pauzę A. Skiesgilas suvirpina teptuku brūkštelėjęs kontrastingą spalvą. S. Lampickas žanrinių kompozicijų nemargina. Dažniausiai tai dažyta mediena, o šviesotamsos efektai sužadinami faktūra, ornamentais, aktyviais siluetais. Meistrišką monumentalios visumos valdymą S. Lampickas demonstruoja kurdamas 3–6 metrų aukščio eksterjerines skulptūras. Svarbiausias simbolinę prasmę turinčias detales išdrožia raiškiai, bet nepažeisdamas masės monolitiškumo, faktūra ir ornamentai griežtai tvarkomi pagal pagrindinį, lengvai suprantamą piešinį. Tik profesionalus, metodiškas skulptoriaus darbas gali lemti tokį didelės meninės vertės rezultatą. Svarbu ir reikšminga yra tai, kad savitą braižą išsiugdęs tautodailininkas, šiuolaikiškumą derindamas su technikos ir mąstymo naujoviškumu, išlaiko ryšį su lietuvių skulptūros tradicijomis.

b_530_817_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_ŠIuolaikinės_tautodailės_skulptūra_S._Lampickas._ydintis_angelas_h_1_m_2001.jpg

Kitas pavyzdys šiuolaikinės tautodailės panoramoje – panašiai veiklus skulptorius iš Suvalkijos Antanas Lastauskas. Menininko kelią jis pradėjo brandžioje jaunystėje. Trisdešimties metų išdrožė pirmąjį išbaigtą darbelį. Ieškodamas savojo kelio, Kalvarijos maisto pramonės technikume įgijo mechaniko specialybę. Būdamas keturiasdešimt dvejų, rimtai apsisprendė būti medžio skulptorius. Kita vertus, kūrybingą asmenybę žavėjo ir molio plastikos galimybės. Taip dažnai atsitinka tautodailininkams: kol neįsitikina, kas yra tikrasis pašaukimas, pereina išbandymų vingius. Kūrybos žavesį Antanui padėjo atrasti skulptorius tautodailininkas S. Lisauskas, rimtai domėjęsis pagonybe, tradicine skulptūra, keramika. Jis atvėrė langą į nekomercinės, nekonjunktūrinės kūrybos erdves, dvasinės būties karaliją. Vėlesnei A. Lastausko kūrybos raidai įtakos turėjo pažintis su skulptoriais Juozu Videika, Pranu Labučiu. Aktyviai dalyvaudamas bendruose kūrybiniuose renginiuose, meistras stebi ir bendrauja su kolegomis skulptoriais, stengiasi tobulėti, perimti gerąją patirtį. Pasirinktas tradicinis mokymosi kelias duoda rezultatų. Iš pradžių ėmęsis mažų kamerinių skulptūrinių formatų, vėliau perėjo prie monumentalių eksterjerinių parametrų. Tai liudija kūrėjo imlumą informacijai, sugebėjimus ją analizuoti, priimti teisingus sprendimus. Antanui iš pat pradžių nebuvo keblu interpretuoti ir išreikšti monumentalumą. Panašus didelių ir mažų kūrinių vienalytiškumas būdingas B. Dabruko, I. Užkurnio, Antano Česnulio ir kitų gabių vyresnės kartos meistrų kūrybai. Kuriant siužetines scenas, Antanui puikiai pavyksta išspręsti erdvinės kompozicijos uždavinį. Skulptūra „Grybautojai“ (2008 m.) yra įdomi žiūrėti iš visų apžvalgos taškų. Toks rezultatas nėra lengvai pasiekiamas drožiant iš vientiso ąžuolo gabalo. Nepavykusios formos neištaisysi. Skirstydamas daiktų mases, ne tik šiame darbe, bet ir kituose Antanas virtuoziškai naudojasi stilizacijos priemonėmis. Stilizacija tampa lyg burtų lazdele – išeitimi iš sunkiausių padėčių. Čia meistras suvalkietiškai gudrus, nes tuo pačiu išsprendžia kitą esminį uždavinį – formuoja savitą stilistiką. „Grybautojų“ skulptūroje kelmas, žiedas, o ypač paparčiai atlieka svarbų, intriguojantį vaidmenį. Kamerinei erdvei, parodoms skirta skulptūra nedrąsiai liudijamas ypatingas jautrumas paviršiams, faktūrai. Mažos segmentų masės neleidžia smarkiau pasidarbuoti kaltukais. Dėl atlikimo technikos kai kurios detalės nurodo prėską realistiškumą (veidai, grybų pintinė), bet proporcijos ir bendras vaizdas grąžina prie tautodailės pradų. Vaizdas virsta nerealia pasaka, literatūrine iliustracija. Daugeliui A. Lastausko siužetinių kompozicijų būdingas iliustratyvumas („Šv. Jurgis“, 2008 m., „Artojas“, 2003 m.). Kartais vaizdas meistriškai suvedamas į uždarą žiedą („Aludariai“, 2008 m., „Mirtis“, 2009 m., „Beržas“, 2006 m.). Ąžuolinės autoriaus skulptūros skoningai dera prie akmeninio pjedestalo – girnapusės. Toks junginys nėra naujiena tautodailėje, bet santūrus meistro braižas šiuo atveju vykusiai pabrėžia vidinį turinį. Daugelyje skulptūrų Antanas Lastauskas vaizduoja vieną žmogaus figūrą, tarsi užsispyręs išsemti visas plastines galimybes. Kai kurios prasmingos tik „statistiškai“. Gilesnės vidinės minties užuominų neatsiranda, o gal autoriaus tik tiek ir tenorėta („Malkautojai“, 2004 m., „Bičiuliai“, 2011 m.). Bet štai 2003 m. ciklas „Duonos kelias“ yra brandus. Sumanymas išplėtotas sukūrus dešimtį atskirų darbų, jungiamų vienos temos. Figūros vaizduojamos lyg ir judančios, bet dinamikos neįgyja. Naiviajame mene taip būna dažnai. Pavyzdžiui, Stepo Nečiūno (Ukmergė), Vasil Sidak (Ukraina), Ryszard Rebeszko (Lenkija) skulptūrose. Ciklo darbai įdomesni todėl, kad jų architektonika aiškiau pabrėžia vertikalių ir horizontalių ritmiką, aštriau įrėžtos masių ribos lemia kontrastingesnius tonus, išraiškingesnis bendras siluetas. Visa tai sukelia žiūrovo jausmų įtampą. Skulptūras jungia panašaus aukščio apskritas pagrindas – labai tradicinė lietuvių tautodailės šiuolaikinės skulptūros detalė. Ji naudojama kamerinėse ir eksterjerinėse skulptūrose, o jos dydis priklauso nuo medžio ruošinio skersmens. Į vaizduojamąją plastiką ją meistriškai įjungia ukmergiškis skulptorius Rimantas Zinkevičius – derina su šriftu, ornamentu, siaurėjančiu ar platėjančiu siluetu. Plastinių sprendimų išmonė dažnai derinama su pragmatiškais, praktiškais tikslais. ,,Primityvusis menas ištirpina savyje atsitiktines aplinkybes ir akcentuoja atlikimo būdą ir paskirtį…“, – yra pasakęs Claude’as Levi-Straussas.

Monumentaliosios medinės skulptūros raidai svarbūs yra 1972 metai. Lietuvos liaudies meno draugija (dabar Lietuvos tautodailininkų sąjunga) sukviečia trisdešimt meistrų į Ablingą bendram skulptūrų kompleksui kurti. Tokio masto sumanymo nėra buvę. Idėjos autorius – tautodailininkas Vytautas Majoras. Tai pirmoji kūrybinė stovykla, atvėrusi kelius kūrybos, organizavimo metodikos, skulptorių švietimo plėtrai. Ablingos memoriale susilydė tradicija ir modernybė. Memorialas tradicinis dėl pagrindinių plastinių koncepcijų, medžiagos, organiško ryšio su vietove, gamta, aplinka, herojais“, – pastebi prof. Vytenis Rimkus. Tokio formato renginiuose nauja buvo tai, kad kūrybos tikslams susijungė menotyrininkų, dailininkų, architektų, vietos bendruomenės pajėgos. Vėliau, lanksčiai naudojantis patirtimi, tobulinant organizacinę metodiką, buvo sukurti Raganų kalno, „Čiurlionio kelio“, „Žalgirio parko“ ansambliai ir daugelis kitų skulptūrų kompleksų, pakeitusių Lietuvos įvaizdį ir iki šiol garsinančių Lietuvą.

Godelių kaime „faifoklius“ bedrožiančiam Stanislovui Riaubai tokia organizacinė sistema davė galimybę „Čiurlionio kelyje“ tarp Varėnos ir Druskininkų sukurti monumentalią eksterjerinę skulptūrą. Apie savo kūrybinę kasdienybę namuose S. Riauba yra sakęs: „... turėjau velnišką užsispyrimą: dirbau vieną ir tą patį darbą dešimt kartų, kol pavykdavo“. Gi stovykloje gavęs ąžuolinį rastą meistras negali klysti ar kartoti, o turi tiksliai įgyvendinti sumanymą. Aldona Ulevičienė pastebi, kad „vyresnės kartos, pokario meto tautodailininkai domėjosi miesto kultūra, socialiniais ir estetiniais reiškiniais. Be to, respublikines tautodailės parodas organizavę Liaudies meno rūmai, vėliau Lietuvos liaudies kultūros centras prieš respublikines parodas siųsdavo meistrams raštus, kuriuose kvietė dalyvauti parodose ir rekomendavo pristatyti ideologinio pobūdžio darbus. Šitaip atsirado, viena vertus, valstietiškos vidinės patirties motyvuotos skulptūros ir, kita vertus, eklektiška drožyba, kilusi ne iš savo tautos giluminės patirties klodų, bet susijusi su vienadiene laikraštine informacija.“ Plungės kultūros centras, siekdamas skatinti tautodailės tradicijas, nuo 2000 metų Žemaitijos etnografiniame regione organizuoja jaunųjų talentų parodą-konkursą. Nors reglamentas apima visus kūrybos žanrus, konkursas vadinamas S. Riaubos vardu, ir pagrindiniu laureatu tampa jaunasis medžio skulptorius. Konkursas ir pretendentų iš visos Žemaitijos paroda tapo vienu didžiausiu, medinę skulptūrą puoselėjančiu tautodailės renginiu regione. S. Riaubos kūryboje svarbią vietą užima Užgavėnių kaukės. Jos daugiaprasmės, susijusios su persikūnijimu, išjuokimu ir pravardėmis, grimasomis. Pagrindas dažniausiai išdrožiamas iš tuopos ar liepos medienos. Plaukai, ūsai, barzda, ausys, kepurės kartais daromos iš įvairiausių medžiagų ir spalvingai dažomos. Kaukė skiriama konkrečiam vaidmeniui Užgavėnių karnavale. Seniausia Kretingos muziejuje saugoma kaukė drožta 1880 m. Pasaulio tautų kultūrų tradicijose kaukių funkcijos labai įvairios, tiek jų turinys, tiek forma ilgainiui kinta. Kaukes pagal paskirtį galima suskirstyti į ritualines, apeigines, pomirtines, teatrines, dekoratyvias suvenyrines. Egipto kultūroje kaukės žymėdavo asmens didybę, jos turtingumas turėjo rodyti aukštą vietą socialinėje hierarchijoje. Pirmaeilis vaidmuo teko medžiagai, spalvingumui. Ypač svarbių žmonių pomirtinės kaukės daromos iš aukso, spalvinamos emaliu. Medinės kaukės paauksuojamos, nudažomos ryškiomis spalvomis. Gamybos technika tiek ištobulinta, kad pirminis žavesys išliko iki šiol. Pomirtinės kaukės taip pat daromos siekiant įamžinti ypač reikšmingą asmenybę. Svarbiausia – išgauti portreto autentiškumą. Kaukės liejamos iš gipso atsisakant imitacijų ar dekoravimo. Tokios kaukės įgyja didelę reikšmę brėžiant ribą tarp romantinės išmonės ir istorinio tikslumo. Gipse sustingę autentiški žymių asmenybių portretai tampa tyrinėjimo objektu. Dažnai mistikai jas pasirenka kaip veiklos atributą, ieškodami ryšio tarp anapusinės ir šiapusinės tikrovės. Jų manymu, nulieti savo veido kaukę dar gyvam esant yra kažką negera lemiantis veiksmas.

Menotyrinės medžiagos apie lietuvių tradicines kaukes nėra daug. Atskiri straipsniai skelbiami periodinėje spaudoje tradicinių švenčių progomis. Moderniojoje kultūroje populiariausios šventės, kuriose naudojamos kaukės, yra Užgavėnės ir Vėlinės. Atskirų personažų būna per Pelenų dieną. Svarbų tradicinių kaukių populiarinimo darbą atlieka Šiaulių „Aušros“ muziejus, Nacionalinis dailės muziejus, Žemaitijos nacionalinis parkas. Tautodailininkų sąjungos parodiniame rinkinyje yra medžio skulptūrų kompozicijų, tapybos kūrinių, vaizduojančių kaukėtas Užgavėnių scenas, bet pačių kaukių kolekcijos nėra. XX a. savo indėlį įnešė rinkinius sukaupę tautodailininkai ir kolekcionieriai. 1907–1911 m. apžvalginėse dailės parodose viešai eksponuojami tautodailės kūriniai, o susikūrus Lietuvos tautodailininkų sąjungai regioninėse, respublikinėse parodose visada eksponuojamos įvairių autorių padirbtos funkcinės ar dekoratyvinės kaukės. Dekoratyvinės kaukės yra XX a. antros pusės reiškinys. Suklestėjus suvenyrų pramonei, sąmoningai buvo gaivinami atskiri nykstantys tautodailės žanrai, taip stengiantis puoselėti bent dekoracinį tęstinumą.

Karolio Cieminio (1943–2014) kaip kūrėjo pasirodymas šiuolaikinėje lietuvių tautodailėje draugams ir aplinkiniams atskleidė tarsi antrąją jo asmenybės pusę. Kasdieniame gyvenime kūrybinius sugebėjimus autorius realizavo kaip habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Iš pradžių, nuo 1990 metų, kūrė skulptūrines kompozicijas iš metalo biologijos, genetikos tematika. Vėliau prasiveržė giliai slypėjusi formos pajauta, vizualinis mąstymas, įsikūnijęs egzotiškose Užgavėnių kaukėse. Anot autoriaus, „... kaukes drožti lengva. Be to, kiekviena kaukė turi mistikos... O medis man visuomet patiko, ypač senas.“ Turbūt tai siejasi su mitologijos, tradicinės dailės pažinimu. Po atgimimo buvo palanku pradėti kurti kaukes. Lietuvos kultūriniame gyvenime atsirado daug informacijos apie lietuvių etninę kultūrą. Ėmė klestėti anksčiau šešėlyje buvę žanrai. Užgavėnių kaukės parūpo folkloro ansambliams, regioniniams etninės kultūros centrams, folkloro teatrams. Jų poreikis lėmė populiarumą, skatino meistrus kurti funkcionalias, originalias, įspūdingas, ne tik dekoratyvias suvenyrines kaukes. K. Cieminis pasirinko vieną iš sudėtingesnių kūrybos kelių. Jo plastikos savitumas pagrįstas skulptūrinėmis formomis. Autorius preciziškai ištobulina įsivaizduojamo charakterio portretą. Toks kūrimo kelias reikalauja skulptoriaus įgūdžių, kurie išugdomi naudojant profesionalius įrankius ir priemones. Drožėjo kaukėms būdinga kolorito vienovė. Tam daug įtakos turi geras skonis, saiko jausmas. Dažniausiai liepos mediena spalvinama lyg šimtmečius naudoto daikto tonu, organiškai suaugančiu su daugybe autentiškų detalių. Antakius, barzdas, gaurus ar ūsus menininkas daro iš arklio karčių. Tvirtinimo detalėms, apvadams ir kitiems piešinio lygmens akcentams meistras imdavo natūralią naudotą odą ar tikras vadžias. Kuriamo personažo jėgą ar galybę padėdavo pabrėžti metalo detalės: įvairiausių formų ir dydžių juodųjų metalų ar žalvario vinys, žalvario skardos iškarpos, vario skardos juostos, prikniedytos ypatingomis vinimis, gauruose įpinti metaliniai, žalvariniai pakabučiai. Išskirtinis K. Cieminio kūrinių bruožas – detalių iš kaulo panaudojimas, jų dermė su kuriamų personažų bendru vaizdu. Jei kaulo tonas yra skaidresnis, šviesus, meistras medienos nenujuodindavo, dažydavo lengvesniu atspalviu. Pasirinkęs gamtines detales, medžio skulptūrinį pagrindą K. Cieminis droždavo gerai jausdamas piešinio vienovę. Jei išilgintos vertikalės, tai personažo forma ištęsta, pailga, o jei horizontalės, išsaugomi formos apvalumai. Daugumos kaukių viršugalvyje įkomponuoti natūralūs ragai. Jų formos ir dydžiai labai įvairūs. Kadangi tvirtinimo vieta atsidurdavo vizualiniame objekto centre, jai skirdavo daug dėmesio ir išradingumo. Atsižvelgdamas į ragų mastelį, siluetą ir faktūrą, meistras suleisdavo juos tiesiai į medį arba suleidimo vietoje klijais sušiaušdavo faktūrą, ribojimosi vietą kaustydavo žalvario juosta arba aprišdavo stora dažyta oda. Kaukių funkcionalumas ir tradicija reikalauja komponuoti gobtuvą pakaušyje. Čia vėl pasireikšdavo tautodailininko išmonė. Jei gobtuvą darydavo iš odos, jį tvirtindavo odine juostele, o jei iš maišinės medžiagos, tai tvirtindavo grubia ašutine virve. Toks sujungimo būdas pasirinktas neatsitiktinai. Jis pagrįstas funkcionaliai. Dėl pynime susidariusios ertmės kaukę dėvintis žmogus gauna daugiau oro, laisviau gali judėti, kalbėti, matyti. Mažas įprastas kaukes autorius kūrė retai. Jo pasirinktas išdidintas mastelis keičia kaukę dėvinčiojo proporcijas. Tai K. Cieminiui turbūt buvo svarbu, nes taip pasiekiamas kuriamo personažo nežemiškumas. Autorius klausė savęs, „kodėl žmonės kadaise slėpdavosi po kaukėmis? Nes taip jie galėdavo pasijusti kitokie – laimingesni, geresni.“ K. Cieminis sukūrė daugiau nei 500 kaukių. Tai svarus indėlis stengiantis, kad pasaulis būtų geresnis. Kaukės, kurių meistras per vienus metus išdroždavo kartais tris, o kartais šimtą, atsidūrė daugelyje pasaulio šalių, privačiose kolekcijose – nuo Australijos iki JAV. Svarbus jų vertingumo įrodymas – tai, kad jų įsigijęs Lietuvos nacionalinis muziejus, Žemaičių „Alkos“ muziejus, A. Žmuidzinavičiaus muziejus, Lietuvos tautodailininkų sąjungos fondai. Šiuo metu Užgavėnių kaukes drožia visų etnografinių regionų skulptoriai. Žanras tapo visos Lietuvos šiuolaikinės tautodailės dalimi.

 

Būdinga XIX–XXI a. dailės ir tautodailės skulptorių veiklos sritis yra antkapių skulptūros-paminklai. Tautodailininkai yra sukūrę įvairiausių medinių, marmurinių, granitinių, metalinių skulptūrinių antkapinių paminklų. Tai lyg nuolatinė paroda po atviru dangumi. Šio žanro skulptūra pašvęsta amžinybės ir laikinumo, gyvenimo ir mirties temoms. Šalia tradicinės medinės mažosios architektūros statinių paplito kūriniai, išlaikantys lietuviškos tradicinės skulptūros formas. Paminklinės skulptūros srityje reikšmingas vaidmuo tenka užsakovui. Kūrybinis rezultatas visada sėkmingesnis, kada autorius nėra varžomas nei techniniu, nei idėjiniu atžvilgiu. Stilių, estetinių sprendimų įvairovę lemia naudojamų impregnavimo priemonių, detalėms naudojamų medžiagų gausa. Šiuolaikinių technologijų pažanga, veiklos intensyvumas ateityje spartins vizualinius pokyčius, todėl šioje srityje svarbi profesionali menotyrininkų stebėsena ir analizė. Raidos apibūdinimas, perspektyvų įvardijimas svarbus ne tik visuomenei, bet ir patiems kūrėjams, jų kūrybiniams siekiams formuoti.

b_300_391_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_ŠIuolaikinės_tautodailės_skulptūra_A.Jusevi_ius.__enklas_h_1_m_1994.jpg

Dar vienas svarbus veiksnys, turintis įtakos lietuviškos tradicinės medinės skulptūros raidai, yra nuo 1994 m. Rokiškio krašto muziejuje pradėtos rengti medinės skulptūros respublikinės parodos-konkursai. Iniciatyva jungia kelis svarbius tikslus: 1) garsinti L. Šepkos, kaip nacionalinio masto kūrėjo vardą, 2) renginių dalyviams sudaryti galimybę susipažinti su muziejuje sukaupta tautodailininko kūrinių kolekcija, 3) vystyti veiklą Rokiškio mieste, kaip valstybinės svarbos kultūros židinyje, 4) skatinti lietuvių tautinėmis tradicijomis pagrįstą visų etnografinių Lietuvos regionų medinės skulptūros raidą, 5) įvardyti ryškiausius, aktyviausius šiuolaikinės tautodailės skulptorius, skatinti juos premijomis. Renginio organizatorių profesionalumas, sugebėjimas įžvelgti visų tradicinėje kultūroje dalyvaujančių pusių lūkesčius pasiekė puikų rezultatą – kalbant apie šiuolaikinę lietuvių tautodailę, tai yra reikšmingiausias renginys medinės skulptūros srityje. Galime stebėti, kas vyksta šiuose baruose, nes monumentaliosios skulptūros kūrėjai prisitaikė prie dalyvavimo konkurse sąlygų ir sugeba pateikti kamerinio formato kolekcijas. Konkursas susilaukė pagarbos iš Tautos pusės, ir tai liudija meistrų požiūris – jie dalyvauja jau ne vieną kartą. Renginys skatina kamerinės skulptūros žanro vystymąsi, atspindi šiuolaikinės raidos tendencijas.

Tradicinė medžio skulptūra, kaip ir visa lietuvių tautodailė, įvairiais istoriniais laikotarpiais susidurdavo su trukdžiais, sunkumais, nepageidautinomis įtakomis, iššūkiais. Perėję konceptualios kultūros kubizmo, estetizmo, minimalizmo… ir kitokių meno apraiškų sroves nūdienos meistrai-tautodailininkai turi „sugyventi“ su postmoderniosios kultūros „audromis“. Likimas atplukdo ir dovanų – didesnės Tautos dalies vidinė tvirtybė, prigimtinis inertiškumas didina atstumą nuo avangardo, atskleisdamas iracionalumą ir klaidas. Rimčiausi skulptoriai kantriai stebi procesus ir sėkmingai kuria, taip užtikrindami tradicijų tęstinumą.

Literatūra

A. Kuklys, „Juozo Lukausko lobiai“, 2007.

A. Kuklys, „Medžio baladės“, 2009.

Užgavėnių kaukės: katalogas. Kretingos muziejus, 2011.

XVI respublikinė medžio drožėjų darbų konkursinė paroda Liongino Šepkos premijai laimėti: katalogas. Rokiškio krašto muziejus, 2010.

„Senoji lietuvių skulptūra“, Vilnius: R. Paknio leidykla, 1994.

Antanas Bagdonas: parodos katalogas. Lietuvos TSR dailės muziejus, 1970.

P. Blaževičius. Rokiškio krašto tautodailės istorija, 2006.

Lenkijos tautodailininkų skulptūra

„Rimantas Zinkevičius“, VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas, 2013.

„Stanislovas Riauba“, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, 2004.

„Tautodailės metraštis. Nr. 18: Vilniaus kraštas“, VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas, 2010.

„Tautodailės metraštis. Nr. 13: Telšių kraštas“, VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas, 2007.

„Antanas Česnulis“. ,,Lututė“, 2008.

Nuotraukos iš LTS archyvo

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019