Joninės (vasaros saulėgrįžos šventė) – gražiausia, linksmiausia, labiausiai vasariška šventė, kuomet kiekvienas svajoja surasti paparčio žiedą, peršokti per laužą bei paragauti tradicinių vaišių. Vieniems ši šventė tai proga pagerbti protėvių tradicijas ir prisiminti senovinius papročius, kitiems - pamedituoti, dvasiškai apsivalyti, pajausti gamtos ir kosmoso vienovę, o tretiems – tiesiog galimybė iš širdies pasilinksminti, padainuoti, pašokti ar apsilankyti pirtelėje.
Žinoma, jeigu imsime lyginti senovę ir mūsų laikus, tai ir motyvacija ir pats Joninių šventimas tikrai skirsis. Juk žmonija kasdien vis daugiau atitrūksta nuo tradicinio gyvenimo būdo, kuris ją sieja su gamta. Tikriausiai būtent todėl Joninės visur tokios populiarias, o miestelėnų pulkai įvairiose šalyse kasmet mielai plūsta į gamtą. Juk galima teigti, kad būtent per Jonines mes veik fiziškai pajuntame kaip visa kas gyva įgauna jėgų bei pražysta ir suprantame, kad ir patys esame gamtos, dosniai besidalijančios su mumis savo gėrybėmis, vaikai. Vasaros saulėgrįžos šventė, siejama su saulės, ugnies ir derlingumo kultais, pasaulyje buvo švenčiama dar pagoniškais laikais. Atėjus krikščionybei ši šventė susieta su Jono krikštytojo gimimu ir švenčiama birželio 23 – 24 dienomis, nors astronomiškai trumpiausia naktis būna birželio 21 ar 22 dienomis. Mūsų laikais Joninės švenčiamos daugelyje Europos valstybių, o Joninių tradicijos daugelyje šalių panašios, kitaip tariant Joninių laužai dega po visą Europą. Norvegijoje ši šventė senai sukrikščioninta ir vadinama Jonsok – Jono krikštytojo garbei. Lietuvoje Vasaros saulėgrįžos šventė vadinasi Rasos arba Joninės. Rusijoje tai Ivano Kupalos šventė. Danijoje tai švento Hanso naktis, per kurią laužai degami pajūryje, Estai taip pat švenčia šią šventę ir degina laužus prie jūros, bet ne mažiau mėgsta ir Joninių pirtelę.
Nors vasaros saulėgrįžos šventė nuo seno švenčiama daugybėje valstybių visgi, kaip teigia patys latviai, niekur pasaulyje nėra tokio šventinio užmojo, tokio prisirišimo prie nacionalinių tradicijų kaip per Līgo (Lyguo) šventę Latvijoje. Līgoarba Jāni (tos pačios Joninės), latvių teigimu, latviškiausia šventė, mažiausiai įtakota kitų kultūrų dvelksmo ir išlaikiusi savo savitumą vos ne nuo priešistorinių laikų. Dabartinis Līgo – nacionalinė šventė, linksmos iškilmės, lydimos dainų ir šokių kolektyvų, vilkinčių nacionalinius kostiumus, pasirodymais bei kitomis atrakcijomis. Latvijoje birželio 23-oji – Lygos (Līga) vardo diena, o birželio 24-oji – Janio (Jānis). Šių vardų savininkai per Jonines būna dėmesio centre, jie papuošiami vainikais: Janis – ąžuoliniu, o Lyga – gėlių. Jie tampa lyg ir savotiškais šventės šeimininkais ir būtinais jos simboliais, o jeigu atsitinka taip, kad švenčiant žmonių tokiais vardais kompanijoje nėra, tuomet jie išrenkami iš esančių ir „paskiriami“.
Diena prieš Jonines Latvijoje vadinama Zāļu diena (Žolių diena). Ne veltui latviai žoliavimui per Jonines suteikia tokią didelę svarbą – juk per vasaros saulėgrįžą gamta pražysta tiesiogine to žodžio prasme. Šią dieną iš įvairiausių žolių, lauko gėlių bei medžių šakų rišamos puokštės ir pinami vainikai, kurie skirti tikrai ne tik gražiai pasipuošti bet ir apsisaugoti nuo blogio. Nuo neatmenamų laikų teigiama, kad Joninių žolės ir vainikai turi stebuklingų galių.
Joninių vainikas – vienas iš būtiniausių ir populiariausių vasaros saulėgrįžos šventės ritualinių elementų, tai lyg žmogaus ir gamtos vientisumo apraiška, atspindinti dvasinį pakylėjimą ir šventinę nuotaiką. Apskritimas tai viena iš pagrindinių figūrų įvairiuose magijos ritualuose: juo apibrėžiama ritualo vieta, apskritime koncentruojama energija arba jame nuo ko nors atsiribojama ir pan. Senovėje buvo tikima, jog vainikas, kaip magiškas apskritimas, simbolizuoja saulę ir jį dėvintį žmogų apsaugo nuo pikta, o žolynais ir vainikais papuošti namai būsią pašventinti. Vainikai taip pat buvo laikomi vaisingumo, derlingumo simboliu, būtent todėl jais per Jonines mielai puošdavosi jaunos mergužėlės, ketinančios tapti motinomis ir namų šeimininkėmis. Įdomu tai, kad skirtingo amžiaus moterims, anot padavimų, vertėdavo puoštis skirtingais vainikais: mergaitėm vainikus pindavo iš smilgų, suaugusioms merginoms iš gėlių ir žalių žolelių, o ištekėjusioms moterims iš gėlių ir ąžuolo lapų. Vainikai taip pat būdavo uždedami naminiams gyvuliams ir žirgams, siekiant juos apsaugoti nuo ligų.
Gėlių ir žolių puokštėmis, vainikais bei kai kurių medžių šakomis buvo puošiamas namų vidus ir kiemas, svirnai, klėtys, tvartai, netgi bičių aviliai, kadangi tikėta, jog per Jonines surinktos žolės gali apsaugoti namus ir ūkį nuo piktųjų dvasių bei gaisro. Įvairioms žolėms, gėlėms ar medžių šakoms priskiriamos skirtingos galios ir naudojamos jos taip pat būdavo skirtingai. Piktąsias dvasias ir raganas atbaidyti padėdavo erškėčiai, dilgėlės ir dagiai. Jei vaikas buvo išgąsdintas ar „blogos akies“ nužiūrėtas jį reikėjo apgarinti uždegta Joninių dieną nuskintų išdžiuvusių šermukšnių šluotele. Prie vartų ir visų durų per Jonines būtinai reikėdavo pririšti šermukšnio, ąžuolo ar beržo šakų, šių medžių šakos taip pat būdavo užkišamos už lubų sijų tvarte ir klėtyje. Ypač mėgstamos būdavo ąžuolo šakos, o tie namai, kurių kieme augdavo ąžuolas, dar vadinamas Perkūno medžiu ir pasaulio medžiu, senovinėje Latvijoje buvo laikomi palaimintais.
Žolynai ir lauko gėlės naudojamos ne vien tik papuošimui ar piktųjų dvasių atbaidymui. Per Jonines surinktoms žolėms visoje Latvijoje nuo žilos senovės priskiriama ir didžiulė gydomoji galia, jos plačiai naudojamos įvairioms ligoms gydyti. Latvių protėviai intuityviai puikiai žinojo tai, ką mokslas įrodė palyginti ne taip jau seniai: per saulėgrįžą saulė savo energiją dovanoja itin dosniai, taigi galima sakyti, jog Latvių teiginys „geros žolės visos žolės kurios auga per Jonines“ ne taip jau ir toli nuo tiesos. Padavimuose minima, jog svarbu tam tikras žoles skinti tam tikru laiku – vienas vidurdienį, kitas – Joninių vakare, dar kitas Joninių ryte per rasą. Ką ir kada reikia skinti žinojo anaiptol ne kiekvienas, taigi ne veltui žolininkės visais laikais buvo labai gerbiamos. Žoliauti per Jonines patariama patiems, o jeigu tokios galimybės nėra, tuomet jau surištų žolynų puokštelių ar vainikų šiais laikais lengvai galima įsigyti visuose Latvijoje prieš Jonines vykstančiuose turgeliuose.
Latvijoje Joninės artimai siejamos su derliaus kultu. Padavimuose teigiama, kad jos pašvęstos Janiui – vienam iš pagrindinių derlingumo ir vaisingumo dievų. Žemdirbystės kalendoriuje saulėgrįžos šventė žymėjo pavasarinių darbų pabaigą ir vasarinės javapjūtės pradžią, ji buvo skirta magiškam derliaus, kurio gausa, žinoma, priklausė nuo Janio, nuėmimo pasirengimui. Janis visais laikais buvo latvių šlovinamas su daina. Joninės apipintos daugybe ritualų ir tradicijų, bet dainavimas per Jonines (Līgošana) viena iš reikšmingiausių ir gražiausių. Šiose dainose nuolat kartojasi šūksniai Līgo, Līgo todėl dainų dainavimas per Jonines Latvijoje ir vadinamas Līgošana, o dainininkai – līgotāji. Līgo dainos pradedamos dainuoti jau kelias savaites prieš Jonines ir dainuojamos iki pat Petrinių, tačiau kulminacija pasiekiama Joninių išvakarėse, nusileidus sutemoms. Joninių dainos tikrai nėra paprastos, jos per amžius turėjo gilią sakralinę reikšmę. Žodis līgo lyvių kalba reiškė „ lai būna“, taigi kiekviena daina, kurios priedainyje nuolat kartojasi līgo,līgo, tai lyg užkeikimas, skirtas konkrečiam tikslui pasiekti. Tinkamu laiku ir vietoje, nuoširdžiai sudainuota, tokia daina, kaip tikėjo latvių protėviai, galėjo daug ką padaryti. Buvo tikima, kad žmogus, gyvuliai ar augalai apsaugojami nuo to kas apdainuojama dainoje, tai lyg savotiška grįžtamoji magija. Tokiu būdu Līgošana išties labai svarbus Joninių ritualas kuris ne tik suvienija dainininkus bei pakelia nuotaiką, toks dainavimas turi stiprų energetinį užtaisą ir iš senų tikėjimų atkeliavusią gilią prasmę.
Nors vos ne prie kiekvieno laužo per Jonines išgirsime līgo, līgo, dainas traukti priimta ne tik sustojus aplink laužą. Lyguotojai apdainuodami draugus bei kaimynus senovėje eidavo iš namų į namus. Kiekvienuose namuose vykdavo „Jonų“ arba, kitaip tariant šeimininko ir šeimininkės pagerbimo ritualas, jie būdavo papuošiami vainikais. Namų šeimininkui buvo dedamas ąžuolo lapų vainikas, tuo tarpu šeimininkė pasidabindavo gėlių vainiku. Vėliau, traukiant līgo dainas, būtinai būdavo apeinamos ir apdainuojamos visos žemės valdos: laukai ir ganyklos, sodai, daržai, bitynai, visur Janio garbei dedant žolynų puokštes, medžių šakas ir taip, būtinai su daina, prašant derlingumo dievo malonės bei palaiminimo. Dainomis būdavo ne vien tiktai linkima gerovės ir prašoma palaiminimo – netikę, tingūs šeimininkai ar šiaip veltėdžiai juos apdainuojant būdavo su kandžiu sarkazmu išjuokiami, pasmerkiami. Līgotāji namas po namo, ūkis po ūkio, apeidavo visą kaimą ar gyvenvietę ir visur jie būdavo svetingai priimami ir vaišinami, nes senoliai tikėjo, jog žmonės, į Tavo namus atėję su līgo daina, namams atneša palaiminimą, o juose gyvenantiems žmonėms – sveikatą; palaiminimo susilaukia ir patys dainininkai.
Žodis Līgo, Līgo, dainų priedainiuose matyt taip dažnai kartojasi ne veltui. Anot kai kurių šaltinių, vasaros saulėgrįžos šventėje linksmybių dievas Līgo (Lyguo), kuris senoviniame latvių panteone buvo dainų dievu, užėmė ne mažiau svarbią vietą nei Janis ir buvo itin šlovinamas. Nenuostabu, kad Joninės nuo senovės iki šiolei švenčiamos su daugybe priedainių ir dainų. Su daina latviai išplauna iš sielos savo bėdas ir rūpesčius bei pasineria į harmoniją. Iki šiol daina tai viena iš pagrindinių, svarbiausių Joninių šventės sudedamųjų dalių, be kurios nei vienas tikras Latvis neįsivaizduoja Joninių.
Kiekvienai senovinei šventei būdingi tam tikri šventiniai patiekalai: štai kūčių vakarą Latvijoje šeimininkė tradiciškai turi pateikti rūkytą kiaulės galvą su pilkaisiais žirniais ir pyragėlių su lašinukais. Ne išimtis ir Joninių šventė. Prie tradicinių šios šventės patiekalų priskiriami: varškės sūris su kmynais (būtinai apvalus), ragaišiai ir, be abejonės, Janio alus. Be šių vaišių Latvijoje Joninės – ne Joninės. Sūris su kmynais ir miežinis alus turi būti kiekvienuose namuose, juo būtinai vaišinami su daina atėję svečiai (Līgotāji). Padavimuose sakoma, kad jei šeimininkė per Jonines neriš sūrio- jos karvės apsirgs ir duos mažai pieno, o jeigu šeimininkas neraugs alaus – tai rudeniop sulauks prasto miežių derliaus. Įdomu tai, kad pagal senus papročius Joninių alaus pirmasis būtinai turi paragauti pats namų šeimininkas – taip jis, anot protėvių tikėjimo, apsaugos savo namus ir šeimą nuo nelaimių, o štai apvalaus sūrio su kmynais būtinai turi paskanauti kiekvienas, nes šis sūris simbolizuoja saulę, nešančią sėkmę ir sveikatą. Beje, kai valgant sūrį į burną patenka kmyno sėkla ją būtinai reikia gerai pakramtyti – taip nuo savęs galima „atbaidyti“ bėdas ir bloga linkinčius ar pavydžius žmones. Galima teigti, kad amžių bėgyje pagrindiniai Joninių patiekalai išliko tie patys, pasikeitė tik tai, jog dabar šeimininkei nebūtina rišti sūrio, o šeimininkui raugti alaus patiems – jie gali juos nusipirkti!
Kokia gi Joninių naktis be burtų ir magiškų ateities spėjimo ritualų?, - paklaus Jūsų kiekvienas latvis, paprašytas išvardinti be ko neapsieina tradicinės Joninės. Latvijoje tikima, kad burti geriausia Joninių išvakarėse, nes saulėgrįža tai metas, kuomet žemės ir kosmoso energija persipina, o žmogus ypač priartėja prie energetinio gamtos šaltinio. Nuo seno išliko iš ties nemažai įvairių būrimo ritualų ir ateities spėjimo aiškinimų, todėl tikriausiai patogiausia būtų pasitikėti liaudies padavimais ir vadovaujantis jais atrasti atsakymą į dominančius klausimus.
Ne veltui sakoma, kad Joninių naktį stipriausia yra meilės magija, juk per saulėgrįžą žmogus ypač priartėja prie pražydusios gamtos, susilieja su ja, pasiduoda pirminiams instinktams. Labiausiai Joninių nakties magijai, burtams, ateities spėjimui senovėje atsiduodavo jaunos, dar netekėjusios merginos. Aktualiausiais klausimais joms būdavo: kada ir už ko teks ištekėti. Tai sužinoti buvo bandoma įvairiais būdais, kad ir,pavyzdžiui, naudojant Joninių vainikus. Vainiką mergina mesdavo į medžio šakas – kiek kartų jis nukrisdavo prieš pakibdamas ant šakos - tiek metų dar teks laukti vestuvių. Dar keli būdai: nupynus du vainikus juos mesdavo į vandenį - į upę ar ežerą, jeigu vainikų pora laikydavosi kartu, vadinasi tais metais turi būti vestuvės. Galima į vandenį mesti tris vainikus, vieną simbolizuojantį pačią merginą ir du kitus, simbolizuojančius jos išrinktuosius: prie kurio iš tų dviejų merginos vainikas priplauks – su tuo ir vestuvės bus. Buvo toks prietaras, kad mergina Joninių naktį žvelgdama į vandenį gali jame įžiūrėti būsimo vyro veidą. Sakoma, kad jeigu nueisi miegoti su vainiku, nupintu iš devynių skirtingų žolių, ant galvos tai išsipildys tai ką regėsi sapnuose.
Vainikas, kaip magiškas simbolis, buvo naudojamas ne tik siekiant sužinoti už ko teks ištekėti: jeigu į vandenį įmestas vainikas nenuskęs – vadinasi tikrai tais metais dar nemirsi. Beje, kad vainikas turėtu kuo didesnę magišką galią, jį pinant reikia laikytis tam tikrų sąlygų: pinti iš devynių arba septynių skirtingų žolių ir gėlių, tas žoles surinkti trijuose skirtinguose laukuose ir pan. Anot padavimų, stebuklingų galių turėjo ir jonvabalis – jis nešdavo turtus ir meilę. Tam, kad prisivilioti mylimąjį, Joninių naktį sugautą jonvabalį reikia jam įdėti į kišenę. Vaikinai irgi burdavosi, nors ir ne taip dažnai kaip merginos. Vaikinas Joninių naktį eidavo į rugių lauką ir supindavo dvi saujas ten augančių varpų – jeigu jos pačios iki ryto atsirišdavo, reiškia tais metais turi būti vestuvės.
Vienas iš seniausių, įdomiausių Joninių ritualų daugelyje šalių nuo senų laikų yra paparčio žiedo, pražįstančio tiktai Joninių naktį, ieškojimas. Latvijoje šis ritualas taip pat plačiai paplitęs. Joninių magijos apgaubto žiedo nuo neatmenamų laikų duodavosi ieškoti ir jaunuolių poros ir pavieniai žmonės. Tai nenuostabu, juk padavimai paparčio žiedui priskiria tiek daug stebuklingų galių. Sakoma, kad paparčio žiedą radęs žmogus įgys gebėjimą regėti praeitį ir nuspėti ateitį bei galės susikalbėti su gyvūnais. Taip pat teigiama, kad paparčio žiedas jį suradusiam atneša laimę, turtus ir išpildo visus norus. Latvijoje gyvuoja ir toks įdomus senovinis prietaras: jeigu paparčio žiedą įdėsi į apavą kuriuo avi – tapsi nematomas, kad ir kur beeitum niekas tavęs nematys ir negirdės. Taigi žydinčio (kaip pasakojama ir sidabriniais ir auksiniais ir net deimantiniais žiedais) paparčio tikrai verta ieškoti, nors jį ir saugo miško žvėrys, mašalai, raganos ir piktos dvasios, o ir rasti jį tikrai nelengva. Latviai siūlo keletą būdų kaip šį žiedą surasti. Vienas iš būdų būtu toks: Joninių naktį ant šluotkočio aštuonis kartus apšokinėti ant žemės nubrėžtą aštuonetą, tai darant jokiu būdu negalima kalbėtis ar juoktis. Tada ant šluotkočio nušuoliuoti (būtinai vienam) į artimiausią papartyną ir tenai jau galima bandyti rasti paparčio žiedą. Kitas būdas būtu toks: reikia iš anksto išsirinkti papartį – jis turi būti bent poros metų senumo. Joninių naktį aplink tą papartį geležine lazda reikia apibrėžti magišką apskritimą, po paparčiu patiesti lininę nosinaitę ir atsisėdus laukti – lygiai vidurnaktį papartis pražys aukso arba sidabro žiedais. Vietoje laikrodžio į mišką patariama pasiimti gaidį kuris, kaip sakoma, apsaugo nuo piktųjų dvasių. Latvijoje yra žinoma ir kitų, ne mažiau įdomių būdų kaip rasti stebuklingąjį žiedą. Latvių padavimuose bei mituose ir pats papartis, kaip nežydintis augalas, yra svarbus. Teigiama, jog papartis turi daug saulės galios, kad jis spinduliuoja šviesą ir meilę bei išsklaido melą ir iliuzijas, o senovėje buvo tikima, kad tie namai, kuriuose auga papartis, yra apsaugoti nuo blogio.
Joninių ugnis – neatsiejama vasaros saulėgrįžos šventinės misterijos dalis, jos tikslas – atstoti saulę, kai ši nusileidžia, tam, kad iki saulėtekio žmogus nė vienos akimirkos nebūtu tamsoje. Būtent todėl Joninių ugnis, įvairiais pavidalais,uždegama ateinant sutemoms ir palaikoma visą naktį, iki pat aušros. Šis ritualas buvo ir yra plačiai paplitęs po visą Europą, jis atėjo iš gilios senovės, tai laikų, kuomet dar nebuvo krikščionybės, paveldas. Vasaros saulėgrįžos naktį laužai dega nuo Skandinavijos žemių iki Italijos, Ispanijos, Prancūzijos bei po visą rytų Europą. Latvių religijoje Jāņuguns (Joninių ugnis) taip pat labai sena ir iškilminga ir prasminga tradicija. Šis ritualas tai savotiška gamtos ir dievų pagerbimo išraiška. Ugnis – tai auka dievams ir todėl, kaip teigia latvių padavimai, jokiu būdu negalima uždeginėti sakuotų malkų ( juo labiau dervuotų statinių ar senų padangų.), vienintelė išimtis, pasenę sakai – gintaras. Ir, žinoma, tokia ritualinė ugnis nėra skirta šašlyko ar bulvių kepimui – maisto gaminimas nėra susijęs su Joninių laužais, kurie turi gilią sakralinę prasmę kaip sako tikri senųjų latvių tradicijų išpažinėjai.
Latvijoje Līgo naktį įvairiose vietovėse be tradicinio ir, žinoma, labiausiai paplitusio Joninių laužo galima pamatyti skirtingų Jāņuguns išraiškų. Jei šalia yra ežeras ar upė tai latviai tikrai pasistengs į vandenį nuleisti degantį plaustą ar bent nedidelę plausto tipo konstrukciją, o štai prie jūros, siekiant pagerbti dievus, be pajūryje degančių laužų, į vandenį taip pat leidžiamos smaluotos, dervuotos padegtos bačkos ar net senos valtys. Tikrai gražus reginys kai nuo kalno ritinamas uždegtas „saulės ratas“ – tai paprastas medinis vežimo ratas, apipintas šiaudais bei sausomis žolėmis ir padegtas. Labai populiarios ir vadinamosios pūdeles ar pundeles, paprasčiau vadinamos Joninių lempomis arba Joninių žvakėmis. Tai ant ilgos karties pamauta sena bačkutė pripildyta sakuotų malkų, ąžuolo šakų ir panašių smilkstančių dalykų. Pati kartis dažnai apvyniojama Joninių žolių ir gėlių pynėmis, taigi tokia „lempa“ atrodo iš ties įspūdingai. Tokios konstrukcijos ant ilgų karčių būdavo daromos ne tik dėl grožio ar įdomumo. Šaltiniuose, pasakojančiuose apie senovines Latvijos tradicijas, teigiama, jogJoninių ugnis turi apšviesti kuo daugiau, kadangi tai kas šios ugnies apšviesta – namų kiemas, sodai, laukai ar gyvuliai,bus palaiminta ištisus metus. Taip pat buvo tikima, kad žmogui tokia ugnis neša sielos apvalymą bei apsaugo nuo ligų. Tuo pačiu tikslu: kad kuo didesnė aplinkos dalis būtu apšviesta šventinančios ugnies, Joninių laužus latvių senoliai deginti stengdavosi kuo aukštesnėje vietoje – pageidautina ant kalnelio, o į laužą pridėdavo įvairių dūmus sukeliančių šakų ar žolių, dūmų pagalba siekdami atbaidyti piktąsias dvasias, vilkolakius ir raganas. Tam kad sustiprinti stebuklingą ugnies poveikį aplinkui laužą senovėje būdavo braižomi specialūs ženklai bei skaitomos tam tikros mantros. Dabar tokios tradicijos Latvijoje ne itin laikomasi, už tad labai mėgstamas kitas ritualas – šokimas per laužą. Tai ne tik linksma, anot padavimų tai ir naudinga, nes Joninių naktį per laužą peršokęs žmogus apsivalys nuo prakeikimų ir blogų minčių, o per laužą peršokusi įsimylėjusių jaunuolių pora bus kartu visus metus, svarbu tik kad jie šokdami laikytųsi už rankų.
Nuo neatmenamų laikų Joninių ugnis (Jāņuguns) vasaros saulėgrįžos šventėmis kiekvienais metais dega „nuo kalno link kalno“ po visą Latviją, pavaduodama saulę jos trumpos nebūties laikotarpiu ir taip bent kartą per metus užtikrindama visišką šviesos pergalę prieš tamsą.
Visame pasaulyje tikima, kad vanduo turi daug magiškų galių: teigiama jog vanduo kaupia ir perteikia energija, ar net mintis, jis žmonių ir namų šventinimo ritualo dalis, užkalbėtas vanduo nuo seno naudojamas gydant ligas ir pan. Pas latvius maudynės stebuklingą Joninių naktį tokia pat svarbi šventinio ritualo sudedamoji dalis kaip šventinės ugnies uždegimas. Līgo naktį Latvijoje dažnas reginys prie vandens telkinių išsimaudyti traukiančių žmonių, nešinų uždegtais deglais, būreliai. Pagal paprotį deglai turi būti uždegami nuo Joninių laužo, o su savimi jie imami tam, kad žmogus pastoviai būtu šventintos, saugančios Joninių ugnies apsuptas ir neklaidžiotu tamsoje ir perkeltine ir tiesiogine prasme. Maudytis vasaros saulėgrįžos naktį senais laikais buvo priimta bėgti nuogiems, tik taip, anot padavimų, iš vandens žmogus gaudavo jėgos ir sveikatos. Dabar šio papročio laikomasi ne taipjau ir energingai, tačiau kai kur Latvijoje paskutiniu metu ši linksma tradicija vėl atgaivinama. Štai Kuldygoje (Kuldīga), jau daugiau nei dešimt metų iš eilės Joninių naktį vykdoma nuogų žmonių bėgimo (pliko skrējiens) per senąjį Ventos tiltą, kurio ilgis 164 metrai, akcija. Dalyvaujantiem leidžiama užsidėti tik pirties kepuraitę arba Joninių vainiką ir apsiauti. Panašios akcijos palaipsniui plinta ir kitose Latvijos vietovėse.
Maudytis latviai siūlo ne tik tokiose įprastai tam skirtose vietose kaip ežeras ar upė. Tikima, kad ypač didelę magiją turi Joninių rytą iškritusi rasa, juk ji pasisavina ją apšviečiančių dangaus šviesulių ir augalų ant kurių ji iškrenta energiją. Tam, kad stebuklingas poveikis būtu stipresnis, rasa patariama ne tik veidą nuprausti, bet ir visam joje „išsimaudyti“. Padavimuose pasakojama, kad geriausia maudytis miško pievoje iškritusioje rasoje, tokia rasa suteiks jėgų, sveikatos ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu bei išsklaidys depresiją ir melancholiją. Moterims patariama praustis rasa iškritusia žydinčių gėlių pievoje – būtent taip jos išlaikys savo grožį, o jeigu kas nors tiki kad jis yra prakeiktas ar nužiūrėtas tai jam vertėtu susirasti pievelę kurioje auga daug pelynų ar verbenų.
Dar vienas nepaprastai gražus iš praeities atkeliavęs ir su vandeniu susijęs latvių paprotys yra Šaltinių ir šulinių papuošimas per Jonines. Jie puošiami įvairias vainikais, tradicinėmis Joninių gėlėmis ir žolėmis, ąžuolo šakomis - aplink vandenį sukuriamas savotiškas altorėlis gamtoje. Nieko nuostabaus, juk iš vandens kaip ir iš saulės gamta semiasi energijos ir jėgų, be vandens viskas nyksta ir miršta.
Kai kuriose šalyse, kalbant apie Vasaros saulėgrįžos tradicijas, kaip vienas iš pagrindinių šios misterijos dalių minimas Joninių Pirties ritualas. Nors dabar, deja, ne toks reikšmingas kaip protėvių laikais, visgi šis paprotys Latvijoje plačiai paplitęs visose regionuose ir labai mėgstamas po šiai dienai. Senovėje pirtis ir su ja susiję papročiai buvo labai svarbūs ir turėjo gilią reikšmę. Apsilankymas pirtyje tikrai nebuvo vien tik paprastas „higienos normų“ laikymasis. Ne veltui iki šių dienų išliko posakis, kad „pirtis šventesnė vietai nei bažnyčia“. Taigi latvių protėviai į pirties tradiciją žiūrėjo iš ties rimtai. Pirtis per Jonines gali būti traktuojama dvejopai: kaip šios šventės sudedamoji dalis - tuomet pėrimąsi pirtyje lydi šokiai aplink laužą, maudynės rasoje ir līgo dainos, arba kaip įvadas į Joninių šventę, tam tikras pasirengimas per naktį vyksiančiai misterijai. Bet kurio atveju pirties ritualas skirtas tam kad žmogus fiziškai ir dvasiškai apsivalytu, susilietu su pražydusia gamta, pajustu vasaros saulėgrįžos jėgą ir įsisavintu jos energiją. Padavimuose teigiama, kad tik pirties pagalba galima pilnai pajusti Joninių naktį aplinkui tvyrančią stebuklingą harmoniją ir įsijausti į šios nakties ritmą.
Latvijoje nuo neatmenamų laikų tikima, kad per Līgo šventę į pirtį negalima eiti taip kaip kokią nors eilinę dieną.Žmogus turi tam morališkai pasiruošti – susitaikyti su artimaisiais ir kaimynais, atsikratyti blogų užmačių, susikaupti meditacijai. Anot padavimų pirtį Joninių šventei taip pat reikia specialiai paruošti. Iš išorės pirtis turėtu būti papuošta įvairiais spalvingais Joninių vainikais bei apdainuota līgo dainomis, o ir viduje vertėtu nepamiršti išdėlioti įvairių iš Joninių žolių surištų puokščių bei ąžuolo ir beržo šakelių, o gultus iškloti žydinčiomis gėlėmis ir žolynais. Kadangi per vasaros saulėgrįžą gamta yra pačiame žydėjime, tai labai svarbią vietą Joninių pirties rituale užima įvairios plakimui skirtos šluotelės ir vantos, jų reikšmė ne tik sakralinė bet ir praktinė. Anksčiau buvo tikima kad pirtyje per Jonines naudojamos skirtingos žolių, medžių šakų ar krūmų šluotelės turi dvejopą paskirtį: jos gydo visokias ligas ir išvaro piktąsias jėgas ar apsaugo nuo blogio. Dabar jau moksliškai įrodyta kad įvairiose, pirties vantoms naudojamose, žolėse ar medžių lapuose susikaupę eteriniai aliejai duoda žmogaus organizmui realią naudą. Praktiškai latviai Joninių pirtyje pataria naudoti kuo daugiau skirtingų šluotelių. Teigiama, kad:
- Ąžuolo šakų šluotelė padeda išvalyti žmogaus energetinį-informacinį kanalą, suteikia mintims aiškumą bei leidžia pasisavinti energiją iš aplinkos,
- Šluotelė iš Juodųjų serbentų šakelių padeda atgauti jėgas, be to, dėl savo malonaus kvapo ji taip pat naudojama kaip oro gaiviklis,
- Melisos nuramina psichiką, padeda atpalaiduoti raumenis bei atsikratyti blogų minčių,
- Kraujažolės stiprina intuiciją, harmonizuoja žmogaus energetinius centrus, suteikia jėgų,
- Jazminų šakelių šluotelė atpalaiduoja kūną ir skatina nusiteikti dvasiškai,
- Alyvų šakelių šluotelė sustiprina meilės energetiką ir skatina apsivalymo procesą ,
- Gluosnio šakų šluotelė skirta moterims - moteriškų magiškų galių įgijimui, o guobos šakų šluotelė skirta vyrams – jų vyriškų galių sustiprinimui,
- Kadagiai padeda atpalaiduoti nervų sistemą ir apvalo nuo negatyvios įtakos,
- Ramunėlių šluotelė padeda nusiteikti kūrybiškai, skatina vaizduotę,
- Klevo šakų šluotelė harmonizuoja emocijas ir suteikia žmogui dvasinės pusiausvyros pojūtį,
- Uosio šakų šluotelė suaktyvina mąstymo procesą, leidžia pažvelgti į situaciją iš kitos pusės, o taip pat padeda žmogui atsikratyti vidinių kompleksų,
- Beržinių šakų šluotelė – viena iš populiariausių, ji paskatina relaksacijos procesą ir padeda organizmui įsisavinti energiją ir atgauti sveikatą,
- Pušies šakelės sustiprina energetinius procesus bei sumažina įtampą.
Tam, kad organizmas galėtu gerai pasisavinti visų šių „gėrybių“ teikiamą naudą, į pirtį būtinai reikia eiti nuogiems. Dabar į pirtį vyrai ir moterys dažnai eina atskirai, o jeigu jau einama kartu tai dažniausiai „šiek tiek“ apsirengus, o juk senovėje tikrai nebuvo jokių maudymosi kostiumėlių. Nuogumas pirtyje buvo priimamas kaip visiškai natūralus dalykas, vyrai ir moterys į pirtį traukdavo kartu, visa šeima, gimine ar namų ūkyje gyvenančia bendruomene. Latviai įsitikinę, kad pirties vantos (ar kokios nors kitos pirties procedūroms skirtos šluotelės) visiems metams turėtu būti surišamos ir išdžiovinamos iki Joninių priskintomis šakomis ar žolėmis, nes būtent tada jos turi daugiausia naudingų gydomųjų ir kosmetinių medžiagų. Tokios pat nuomonės, beje, laikosi ir estai bei kai kurios kitos tautos.
Latvijoje iki šiol gyvuoja toks įdomus ir gražus su pirtimi susijęs paprotys: einant į pirtį reikia su ja pasisveikinti ir jai nusilenkti, o per Jonines ir to negana – pirtelės reikia paprašyti kad „apvalytu ir palaimintu“. Taigi pirtis tai ne vien galimybė atsipalaiduoti fiziškai ir juo labiau ne tik būdas nusiprausti, tai prasmingas ir turiningas, iš gilios senovės atkeliavęs ritualas, procesas turintis savo reikšmę ir tradicijas, o Joninių pirtis - kaip ir visa kita per Jonines, itin stebuklinga ir ypatinga.
Latvijoje birželio 23- oji ir 24-oji dienos – dvi oficialios išeiginės, taigi Līgo arba Joninės turi valstybinės šventės statusą. Tai viena iš labiausiai mėgstamų latvių švenčių, turinčių pagoniškas šaknis, kurią pagal populiarumą galima būtu palyginti nebent su Naujaisiais metais. Līgo– nepaprastai graži, spalvinga, ryški latvių šventė, švenčiama visur ir mylima visų be išimties. Šią šventę mėgsta ne tik patys latviai, turistų sąmonėje ji palieka tokį stiprų įspūdį, kad daugelis iš jų vėl atvažiuoja į Latviją specialiai tam, kad pasiklausytu nacionalinių Joninių dainų, pažiūrėtų kaip vyksta tradicinės apeigos, paragautų nacionalinių vaišių ir patys peršoktu per Joninių laužą. Tam, kad įsijausti į Joninių iškilmes anaiptol nebūtina vykti į šalies gilumą, puikiai Joninių dvasią galima pajusti pačioje Latvijos sostinėje – Rygoje. Jau kelias dienas prieš šventę Rygoje vyksta didelis Zāļu tirgus (žolių turgus), kuriame parduodamos įvairios gydomosios žolelės, ąžuolų ir gėlių vainikai bei puokštės, Joninių sūris ir alus, taip pat įvairūs liaudies amatininkų dirbiniai ir daug kas kita. Visa tai lydi skambios Joninių dainos su tradiciniu priedainių līgo, līgo kadangi į sostinę atvykstadaugybė folkloro kolektyvų iš įvairių Latvijos vietų. Joninių vakare visi, kas neišvyksta giliau į gamtą, kviečiami prie didelio šventinio laužo, uždegamo Daugavos pakrantėje.
Taigi jeigu Jus dar nebuvote Latvijoje, bet ketinate ten apsilankyti, paplanuokite savo kelionę taip, kad nuvyktumėte ten birželio pabaigoje ir sudalyvautumėte fantastiškose nacionalinėse iškilmėse.