Remigijus Venckus
Menotyrininkas, Vytauto Didžiojo universiteto
Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros lektorius
FORMA, ATVAIZDAS IR LIETIMAS JUSTINOS ADOMAVIČIENĖS TAPYBOJE
Vilniuje gyvenanti tapytoja Justina Adomavičienė yra dešimties parodų – Vilniuje, Nidoje, Palangoje, Raseiniuose, Kaune, Kelmėje - dalyvė. Šiuo metu studijuoja Lietuvos Edukologijos Universiteto vizualiųjų menų magistrantūros studijų programoje. J. Adomavičienė yra ryžtinai nusiteikusi savo gyvenimą sieti su meno kūryba, plačiai gilintis į kūrybinių problemų lauką, kuris tampriai susijęs su tapybos raiška. Tad šioje, glaustoje recenzijoje aptarsiu dailininkės kūrybos braižą; atkreipsiu dėmesį į nepaliaujamai tobulinamą raišką; išskirsiu temų įvairovę.
Peizažo motyvas pagal Platono filosofiją.
Žvelgiant į dailininkės tapybos kūrinius pirmiausia mano dėmesį patraukia peizažai. Beveik visi plokštumoje atgulantys landšaftų atvaizdai yra konstruojami pakankamai ekspresyvia maniera. Pasitelkiamas drąsus potėpis. Tapyboje dominuoja Palangos, Nidos, Trakų ir kt. vietovių motyvas. Šiuo atveju drąsiai galima pasiduoti vizualioje formoje grindžiamoms asociacijoms ir teigti, kad į plokštumą perkelti miško ir / arba parko vaizdai - tai savotiškas šviesos pluoštų studijavimas. Čia (šviesoje) gamta pasirodo besidabinanti nuostabos šydu. Ji dailininko akivaizdoje iškyla visiškai kitokia, nei save demonstruoja kasdienio, rutinos verpete įsisupusio, paprasto žmogaus žiūroje.
Nors potėpiai (bei pati tapybos prigimtis) privilegiją teikia regai, tačiau spalvinis žaismas (išgaunantis kintančias formas) kompensuoja skonio, kvapo ir netgi (prisi) lietimo trūkumą. Per tapybos žaismą autorė pačią gamtą ištraukia iš kažkokio efemeriško tikrovės šešėlio. Gamta ir jos savastis parodoma nepastoviame ir tik saviesiems dėsniams paklūstančiame judėjime. Per potėpius ir spalvinius niuansus J. Adomavičienė vienu metu rodo peizažą kaip savaiminių ir intencionalių formų atidengimą, ir kaip neišvengiamą destruktyvų nykimą. Šioje recenzijoje, tikrovės nykimas ir atidengimas gali būti suvokiamas ir kaip gamtos tragizmas, ir kaip jos (gamtos) gaivališka džiaugsmo odė. Gamta - tai gyvenimo ir mirties skambėjimas, kuris J. Adomavičienės meno scenoje pasirodo tik per organišką spalvos ir potėpio aranžuotę.
Galima pastebėti, kad per mirgesį (konstruojamą spalvomis) yra sukuriamas medžių ir žolynų pasaulis. Palikdama potėpį, kaip savo pačios buvimo pėdsaką, J. Adomavičienė skverbiasi tikrovės, neatsietos nuo judėjimo, link. Ne užmaskuotų, bet atvirų teptuko pėdsakų žaismė leidžia suformuoti ir akiai malonų kraštovaizdžio atspindį, ir šio atspindžio tikrovišką apimtį.
J. Adomavičienės peizažų tapyba taip pat verčia prisiminti tikrovę aiškinančią Platono filosofiją. Antikos mąstytojo veikaluose gana drąsiai deklaruojamas požiūris apie atvaizdų pasaulį. Šis požiūris taip pat aktualus aptariant dabarties meno kūrėjų formuojamą bei tobulinamą vizualią raišką. Platono filosofijoje yra teiginių, kuriais pažymima, kad per atvaizdus žmogus pažįsta ne tikrą materialųjį pasaulį, bet tik jo idėjų išraišką. Tačiau menininkai visais laikais siekė nusipurtyti paprasto kopijuotojo titulo. Norėdami išreikšti neišreiškiamą, jie drąsiai atsisakydavo (ir vis dar atsisako) kurti daugkartines kopijų kopijas. Dailininkai siekia atrasti tikruosius pasaulio daiktus savyje.
Šiuo ( J. Adomavičienės) atveju taip pat galima pastebėti, kad kūriniuose yra steigiama nauja tikrovė. Atviri potėpiai ir potėpių ribose akylai žaidžiančios spalvos vis tik išduoda pasaulį esant kitu arba kito pasauliu. Naujasis pasaulis, kuris regimas tapytojo akimis, kuris yra individualiai įforminamas plokštumoje, nevisada sukuriamas, kaip intencionalus siekinys. Pasaulio atvaizduose vienu metu yra ir tikrovės iškreipimo ir jos (tikrovės) gaivališko išradimo. Šiuo atveju, tapyboje pasirodantis pasaulio atvaizdas - tai kitas pasaulis. Jis labiau jaučiamas ne racionalizuotai, bet intuityviai. Per J. Adomavičienės paveikslus dažniausiai krypstama neįvardijamų pajautų link. Tad meninės kūrybos lauke nepastebimai vyksta naujos realybės kvestionavimas ir steigimas. Per kūrinį gamta atsigręžia į žiūrovo ir kūrėjo patirčių diskursą. Tapyba steigia tikrovių dialogą, bet ne jų (tikrovių) spontanišką susinaikinimą. Tad šiuo atveju galima teigti, kad meno užduotis - sukurti intuityviai patiriamą tikrovę ir taip pamažu artėti kitos kalbinės realybės link. Kiekvienas meno kūrinys - tai savotiškas grįžimas į ikiverbalinį kalbėjimą, kur siaučia individuali patirtis, kur meno vartotojus žavi ekspresyvi kito (t.y. dailininko) išraiška.
Architektūrinio peizažo motyvų analizė.
Kitas, jau aptartiems dailininkės peizažams antrinantis tapybos motyvas yra architektūrinis - urbanistinis. Šiuose architektūriniuose peizažuose nėra (arba beveik nepasirodo) žmogaus vaizdas. Tai miestų vaizdai kurie leidžia žiūrovui įsivaizduoti, kad už jų, tarsi už pėdsakų, yra žmogaus buveinė. Nepasirodantis žmogus yra stebintis subjektas. Jis per neįvardintą ir neįvaizdintą savo stebėjimą dalyvauja kūrinio atmosferoje. Ši kūrinio atmosfera nebėra sutinkama natūralioje tikrovėje... Kūrinys rodo, kad ji (atmosfera) pakito, iširo ir pasitraukė į atminties (o gal net ir užmaršties) pliuralistinę ir fluidinę substanciją. J. Adomavičienės konstruojami miesto motyvai labiau artimi praeitį menančio senamiesčio atvaizdams ir vaizdiniams. Šis miestas pasirodo kaip pėdsakas to, kuris buvo iki paveikslo; arba to, kuris iki savo paties atvaizdo išgyveno mirtį. Tapyboje formuojama urbanistinė atmosfera prieštarauja dabarties miestui, kuriame veikia žiūrovas.
Dabartis, vykstanti po tapybos, pulsuoja ir nesustoja. Mieste, esančiame dabarties įtampoje, prieglobstį randa nomadiškas, susvetimėjusios šiandienos žmogus. Stiklo, mūro ir metalo konstrukcijos, elektros tinklai ir dirbtinės šviesos srautai sugestijuoja miestą esant dabartine žmogaus kalbos, rašto ir muzikos, filmo ir tapybos įtampų konflikte. Miestas kaip atvaizdas pasirodo lyg slankiojanti akustinė ir grafinė kalbos išraiška, kuri reaguoja ir kinta pagal visą žmogaus kultūrą, susilieja su naujomis žmogaus kūrybos formomis ir sugestijuoja mintį, kad medijų evoliucija veikia dekonstruktyviame ir destruktyviame, nuolatiniame tarpusavio susijungimo ir dalinimosi akte. Tačiau J. Adomavičienė kviečia žiūrovą grįžt (bent per atvaizdą) į praeities miestą ir atvėrus savosios fantazijos galias miestą užpildyti savimi (t.y. žmogumi). Vis tik turiu konstatuoti, kad mane sudomino potėpiais išgaunamas architektūros formų virpesys, per kurį formuojamas kvietimas grįžti į praeities miestą, kaip į save patį.
Balerinų motyvo analizė pagal Jacques Derrida filosofiją.
Dailininkės J. Adomavičienės kūryboje taip pat plėtojamas įdomus ir tikriausiai natūraliai į Edgar'o Dega tapybą nurodantis balerinų motyvas. Tačiau šioje recenzijoje aš sąmoningai atsiriboju nuo E. Dega kūrybos pėdsakų iškylančių dailininkės kūriniuose. Man įdomu, kokias asociacijas, kokias vizualias sugestijas skleidžia balerinos motyvas. Paveikslo vaizdas kviečia pasinerti į vizualųjį nuotykį. Remiantis prancūzų filosofo J. Derrida koncepcijomis galima teigti, kad šį pasinėrimą įmanoma vadinti betaktiline liečiančio žvilgsnio praktika. Potėpiais formuojami ir perteikiami grakštūs balerinų judesiai patį balerinos kūną paverčia savotišku žavėjimosi objektu - stabu. Nors paveiksluose balerina ir yra tik fantomas (tikrovėje neegzistuojantis kūnas), tačiau žiūrovas dievindamas teptuku perteiktą judesį ir kūno linijas jam (balerinos fantomui) tarsi suteikia kūną. Kūrinio forma provokuoja mintį, kad balerinos fantomas turi net autonominę sąmonę. Šiuo atveju balerinos fantomas beveik išlydo dirbtinio (tapybos) ir tikrojo pasaulio ribas; sudaro palankias sąlygas efemeriškai, taktilinei praktikai be pačios taktilikos atsirasti. T.y. meno kūrybos dėka atsiranda savotiškas pasaulio lietimas vykstantis tik per žvilgsnį.
Tai lietimo geismas stiprinantis abipusį balerinos fantomo ir žiūrovo ryšį. Šis keistas kontaktas nutinka tuo metu, kai žiūrovo žvilgsnis persipina su paveiksle vaizduojamu kito žvilgsniu. Anot Derrida šis žiūrovo žvilgsnis t. y. žvilgsnio bučinys. Tai pasimatymo su fantomu išorė, tai žvilgsnis, kuris save regi kito žvilgsnyje. <...> Įvykstantis savęs - lietimo - kito ryšys atstoja glamones ir bučinius. Tad liečiantis žvilgsnis, net Adovavičienės kūrybos atveju, yra tik mirties bučinys, kompensuojantis tikrosios realybės pajautimo trūkumą; tikrosios dabarties nebuvimą. Liečiančio žvilgsnio dėka aš persikeliu į paveikslą, kur man leidžiama tarsi būti savimi be savęs. Patirdamas liečiantį žvilgsnį aš negaliu grįžti į save, bet galiu būti tariamu subjektu savyje, apie kurį, kaip apie centrą formuojama pasaulio iliuzija. Tačiau balerinos fantomas niekada negali būti paliestas fiziškai. Paveiksluose įprasminta atpažįstama forma ne tik sąlygoja lietimo žvilgsniu galimybę, bet ir leidžia įsijausti į detektyvo vaidmenį. Aš tarsi detektyvas, sekdamas pėdsakus, per tam tikrą laiką taip pat susidraugauju ir su balerinos fantomu ir su tapybos sugestijuojama visa mirgančia ir kintančia atmosfera.
