Tapyti – reiškia kurti grožį. Stebint parodose Vytauto Mackevičiaus sukurtus paveikslus galima atrasti ir išsiaiškinti meistro grožio sampratą. Aiškiai suvokdamas pagrindinį tikslą jis ,,išvalo" erdvėje rūkus, neaiškumus. Stengiasi tiksliai perteikti erdvę. O tai nelengvas uždavinys. Akis ,,turi būti kaip šaulio". Ranka turi valdyti teptuką kantriai, nesišvaistyti kaip abstrakčiuose tapiniuose. Klausantis sąmonės ir širdies jausti ir perteikti spalvų kaitą ir pustonius. Įsijautus, besižavint neišklysti iš realistinio, smulkmeniško piešinio. Sekti, kad daiktų siluetai ir forma atitiktų realybę. Tikroviškos erdvės supratimas turbūt padėjo autoriui pasireikšti teatro mene kaip scenografui.
Pačiam dar ir vaidinant Ukmergės mėgėjų teatre sukurtos dekoracijos spektakliams ,,Trys mylimos", ,,Gieda gaideliai", ,,Kuprotas oželis", ,,Paskubėjo". Apdovanotas erdvės pajautimu, plėtojant scenoje temą, meistras geba apibendrinti, monumentaliai aprėpti visumą. Tradicinis būdas tai daryti yra žvilgsnis į sceną iš žiūrovų pusės ,,en face" (iš priekio). Tai būtina pastebėti, nes tautodailininkas ir tapyboje mėgsta naudoti tą patį principą komponuojant. Daiktai išdėstomi nekomplikuojant situacijos, ypatingu žiūrėjimo kampu. Tautodailininkai primityvistai dažnai paveiksluose sudeda daiktus taip kaip būtina meistrui, nežiūrint į dėsnius ir logiką. Linijinės perspektyvos dėsnių supratimas gerai matomas urbanistiniuose peizažuose. Vytauto Mackevičiaus pasaulis kuriamas tvirtai jaučiant visuotinę žemės trauką. Aiški plokštuma ant kurios supilti kalnai, auga medžiai ir miškai, pastatyti namukai ir praminti takai, vingiuoja upeliai ar tyvuliuoja skaidrūs kaip stiklas ežerai, kurie nepasvirę ir neišsipils. Tapytojui viena iš įtikinamo vaizdo konstravimo priemonių yra apšvietimas. Esant šoninei šviesai jis lengvai susitvarko su ištysusiais šešėliais, formų apšvietimu. Sunkesnis uždavinys kai tapoma apniukusi žiema ar debesuotas vasardienis. Tapyboje vartojama spalvų gama praskaidrinta, pustoniu užkelta. Intuityvumas, patirtis leidžia išvengti klaidų. Gelbsti dar viena gudrybė – stengiamasi įžiūrėti mažiausią saulės spindulėlį. O tada autorius parodo ką moka. Ir moka pavyzdingai nes paveikslų yra įsigijęs Ukmergės kraštotyros muziejus. Apsnigtuose peizažuose šaltis perteikiamas modeliuojant baltu dažu – įprastas sprendimas, bet meistras kilsteli siekių kartelę. Danguje pažeria geltonas vakaro žaras. Vaizdui suteikiama unikalesnė prasmė.
Vytautas Mackevičius apdovanotas saiko jausmu, kuris saugo tokiuose sprendimuose nuo miesčioniško ,,saldumo". Puikiai sekasi perteikti saulės šviesą rudens medžių karūnose, miško paunksnėje, pamiškių lapijoje. Techniškai šviesą pavyksta tapyti todėl, kad naudojami šviesių, skaidrių spalvinių dėmių plotai be netyčia susiveliančio pilkumo ar ,,purvelio". Jie atsiranda pas nepatyrusius menininkus nuo daugiasluoksnio tapymo arba kai norima parodyti kiek vargo ir darbo įdėta. Šiuolaikiniai konceptualūs menininkai tokius ,,efektus" daro tyčia. Norima pabėgti nuo realybės, pasinerti į kančių ir depresijų miglą. Vytautas Mackevičius šiltų spalvų pagalba ir natiurmortuose siekia šventinės, optimistinės nuotaikos. Natiurmortuose atsiskleidžia savitas daiktų tapymo stilius: ištirpinami ir suminkštinami šešėliai, visiškai nenaudojamas kontūrinis piešinys, daiktai piešiami juvelyriškai tiksliai dedant spalvą. Tai bruožai primenantys XVI a. olandų tapytojų P. Klaso, V. Heda natiurmortų tapybą. Tie natiurmortai, kuriuose išvengta trafaretiškumo, kuriuose sugrupuoti natūraliai esantys kasdieniai daiktai, pavykę geriausiai.
Natiurmortuose naudojamos išbalansuotos, pusiausvira pagrįstos schemos su abstrakčiais fonais. Šiuolaikinėje tautodailėje dalis tapytojų ,,pertvarko" gamtą. Tikroviškai tapomus daiktus komponuoja laisvai, siekdami ,,novatoriškumo", ieškodami savito braižo. Puikus tapytojas realistas Vytautas Laisonas (Panevėžys) keičia daiktų proporcijas, pagal savo literatūrinę mintį surenka žiūrovą stebinančius komplektus kaip nerealų natiurmortą. Dalia Urbanavičienė (Vilnius) realistinį vaizdą tapo ant reljefiniu ornamentu padengtos plokštumos. Arūnas Miliukas (Vilnius), Alfreda Petrulienė (Panevėžys) mėgsta vaizdą gaubti rūko uždanga išryškinant esmines vaizdo dalis. Tokiu būdu suteikiamas tikroviškam vaizdui dviprasmiškumas. Vytautas Mackevičius nesileidžia į kompromisus. Jis gamtą stebi kaip per padidinamą stiklą. Žavisi kiekviena bangele ar pievos žiedeliu. Laimingas jis yra čia ir dabar, gyvendamas gimtojoje Ukmergėje, aktyviai dalyvaudamas kūrybiniuose pleneruose ir seminaruose. Išnaudodamas kiekvieną progą patapyti gamtoje, draugų tarpe pasidalinti kūrybinių gudrybių patirtim, atgaivinti spalvinę klausą tapant peizažus, mokytis kurti grožį. Apie tai šneka tapytojas savo drobėse ir dalį gėrio, optimizmo neša kiekvienam žiūrovui.
