Mėnulio (lunarinis) kalendorius

Seniausia Lietuvoje, paleolito laikus siekianti laiko skaičiavimo sistema, kurios daug pėdsakų likę kalendoriniame folklore, buvo grindžiama mėnulio fazių stebėjimu. „Pirmykščiam žmogui atrodė, tarsi mėnulis diktuoja gamtai ritmą. Nuo jo fazių kaitos kyla jūros potvyniai, kartojasi žuvų nerštas, žvėrių migracija, devynis jo ciklus trunka galvijų, taip pat moterų nėštumas“, – teigia etnologas Libertas Klimka (Klimka, 1991). Veikiausiai dar iš tų senų dienų mus pasiekė ir Mėnulio kulto likučiai: Mėnulio vadinimas dievaičiu, jo formos amuletai ir papuošalai, Mėnulio atvaizdas stogastulpiuose, pamačius jauną mėnulį sakomos maldelės:

Jaunas jaunikaitis, dievo karalaitis! Tau aukso karūna, o man sveikata (Rimšė, 1935 LTR 3585(198) LT-5 9400) Jaunas mėnuo jaunikaitis, Dangaus žemės karalaitis. Tau aukso ratą, O man sveikatą, Tau sudilt, Man gyvent, Tau ponystą, Man dangaus karalystą. (Kirdeikiai, 1964 LTR 3719(89) LT-5 9396)

Jaunas jaunikaiti, tau pilną ratą, ratą, man sveikatą, nuo neprietelių meilę, o nuo panų dalią (Palūšė, 1964 LTR 3720(54) LT-5 9397).

Mėnulio fazės gerai matyti iš Žemės. Jos turi senus lietuviškus pavadinimus: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia, sengalys, galadelčius. Dienos, kai mėnulis nematomas, vadintos sanvarta, mainomis, tuštimu. Mėnulio fazės beveik nekinta tris paras. Jaunaties fazė nuo pjautuviuko pasirodymo pradžios trunka septynias paras. Mėnulis maždaug dvi savaites kasnakt didėja, paskui dvi mažėja.

Pvz., Mėnulio fazių lietuviški vardai

                                                                   Parengė L. Klimka.

Tautosakoje randame Mėnulio fazes, padalytas į tris fazių ciklus po devynias paras. Manoma, kad tokios trys devyniadienės savaitės kadaise sudarė Mėnulio mėnesį. Beje, pats mėnesio pavadinimas reiškia Mėnulio fazių ciklą. Veikiausiai tokios ritualinės formulės kaip „trejos devynerios“ mena tuos pačius laikus. Mėnulio atmainų ritmas neabejotinai turėjo įtakos mūsų skaičių simbolikai: trys, septyni, šeši, devyni, dvylika, be abejo, susiję su mėnulio fazių trukmių skaičiavimu.

Mėnulio metus sudarė 13 mėnesių, kurie prasidėdavo jaunatimi ir baigdavosi delčia. Kadangi Mėnulio mėnesį (apsisukimo apie Žemę – siderinį periodą) sudarė 27,3 paros, o sugrįžimo į tą pačią padėtį Saulės atžvilgiu periodą – 29,5 paros (sinodinis periodas), iš likusių dienų kas dvejus trejus metai būdavo sudaromas dar vienas papildomas mėnuo.

Mėnulio kalendorius labai tiko trumpiems laiko tarpsniams skaičiuoti, juo ir šiandieną remiasi medžiotojai, gyvulių augintojai. Mėnulio kalendorius su kilnojamąja metų pradžios data visuotinai paplitęs musulmoniškose šalyse. Tačiau skaičiuojant ilgesnius laiko tarpsnius, ypač ten, kur žmonės vertėsi žemdirbyste ir laiką reikėjo matuoti tiksliau, šio kalendoriaus nepakako: skaičiuojant pagal šį kalendorių buvo gaunamos didelės laiko paklaidos, žemdirbiams galėjusios tapti lemtingos. Veikiausiai tai buvo svarbiausia priežastis, paskatinusi atsisakyti Mėnulio kalendoriaus. Tačiau ir šiandien, plačiai naudojantis Saulės kalendoriumi, atsižvelgiama ir į Mėnulio fazes. Svarbiausia pavasario šventė – Velykos švenčiama pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, per mėnulio pilnatį. Pagal Mėnulio kalendorių nustatomas Užgavėnių, Šeštinių, Sekminių, Devintinių švenčių laikas. Jaunam mėnuliui pasirodžius po Naujųjų metų buvo švenčiama Viduržiemio šventė. Žemdirbiai, sėdami javus bei sodindami įvairius augalus, dar ir šiandien atsižvelgia į Mėnulio fazes.

Saulės (soliarinis) kalendorius

Saulės kalendoriumi, nors ir ne tokiu senu kaip Mėnulio, Lietuvoje buvo naudotasi taip pat ne vieną tūkstantmetį.

Pagarba Saulei matyti ir mūsų tradicinėje kultūroje bei folklore. Baltų moteriškosios giminės Saulė – reta išimtis ir mums itin svarbus archaizmas, veikiausiai menantis matriarchato laikus. Saulė tradicinėje kultūroje antropomorfinė, sužmoginta. Į ją kreipiamasi gražiausiais vardais, kreipiniais „Saulele motule“:

– Saulele, motule, Užtekėk, užtekėk! ČLM 288, Babriškių k., Vrn.

Vaikščiojo tėvulis Pabarėmis, Parugėmis.   Prašinėjo saulelės Be kepurės, Be kepurėlės.   – Eik, saulele motule, Vakaruosna, Vakaruosna.   Ba jau mano dukrelė Tai nuilso, Tai pavargo…

ČLM 269 Ieva Makselienė, Kazimieravo k., Vrn. Užr. T. V. Martinkaitytė, 1937. LTA p. 576(3), t. 1036(21).

Salės atvaizdų Lietuvos teritorijoje išliko iš neolito laikotarpio. Tai gintariniai amuletai. Plg. amuleto pavyzdį iš Daktariškių kapinyno, datuotą III tūkst. pr. Kr. http://www.lad.if.vu.lt/akmens_amzius.htm. Daug pagarbos Saulei girdime sutartinėse, išliko pastabų apie sutartinių giedotojas – rugių pjovėjas, pagarbiai laukiančias patekant saulės ir tik nusilenkus jai pradedančias pjūtį. Dzūkų rugiapjūtės dainose į Saulę kreipiamasi kaip į svarbiausią asmenį – ji piemenėlių ir našlaičių užtarytoja, globėja.

Pvz., Saulės simboliai baltų genčių neolito kapavietėse

(Gaerte, 1929)

Saulės svarbą rodo apskritimo formos koplytstulpių, bažnyčių viršūnių ar vėjarodžių „saulutės“, vaizdžiai liudija gausi Saulės ornamentika ant verpsčių, kultuvių, puodų, muzikos instrumentų bei audinių raštų, juostų puošmenos.

Pvz., Saulės simboliai archeologiniuose radiniuose bei XIX–XX a. verpsčių puošyboje

( Vaiškūnas, 1992)

Astronominė Saulės metų trukmė yra maždaug 365,25 paros (tiksli atogrąžinių metų trukmė – 365,2422 paros). Metai turi 12 mėnesių, mėnesį sudaro 29–31 diena, o kas ketveri metai pridedama dar viena diena.

Stebint saulę buvo galima nustatyti ne tik nakties ir dienos ar paros trukmę, bet ir ilgesnius – 3, 6, 9, 12 mėnesių metų tarpsnius. Tai buvo daroma fiksuojant kulminacinius Saulės judėjimo taškus – saulėgrįžas (solsticijas) bei lygiadienius, kai nakties ir dienos ilgis susilygina. Liaudies dainose retkarčiais pasitaiko tokio Saulės stebėjimo užuominų – „jau saulelė stulpavojo“:

Oi an marių, an mėlynių Da saulałė stulpavojo,   Da saulałė stulpavojo, Da an dzviej trijų stulpelių,   Da an dzviej trijų stulpelių, An devynių strėlalių.   Da ne saulałė stulpavojo, Da brolalis an dvaro,   Da brolalis an dvaro, Da žirgelį muštravojo:   – Oi žirgeli, oi šyvasai, Ar nuneši jis vainełį?   Ar nuneši jis vainełį, Jin turackų žemełį? ČtDM 56, KF 5016 (11)

Kryžiaus ženklas apskritime – tai ne tik Saulės, bet sykiu ir Saulės metų simbolis, žymintis svarbiausias kalendorinių metų šventes.

Mūsų dienų kalendoriuje likusios dvi svarbiausios kalendorinių metų šventės – Kalėdos ir Joninės (Kupolės), sutampančios su žiemos (gruodžio mėn. 22 d.) bei vasaros (birželio mėn. 22 d.) saulėgrįžomis. Istoriniai šaltiniai liudija, jog būta tikslią datą turėjusių pavasario bei rudens lygiadienio švenčių – sambarių, kurias vėliau pakeitė kilnojamosios šventės bei rudens darbų pabaigtuvės.

Žvaigždžių kalendorius

Žvaigždžių stebėjimas nuo seniausių laikų taip pat teikė daug žinių ir leido orientuotis erdvėje. Pagal žvaigždes į tolimiausius kraštus plaukdavo jūreiviai, pagal žvaigždžių ir žvaigždynų padėtį mūsų protėviai tiksliai galėdavo nustatyti sėjos arba pjūties metą.

Stebimas Saulės kelias buvo gretinamas su žvaigždynais. Kasmet, judėdama ekliptika, Saulė kerta 13 žvaigždynų, tad pagal jos padėtį žvaigždynų atžvilgiu taip pat buvo galima matuoti laiką. Saulės kelio stebėjimą liudija XVI a. Rotundo kronika. Deja, šios kronikos rankraščio neišliko: manoma, jog jis sudegė per gaisrą. Tačiau esama šios kronikos nuorašų, padarytų vokiečių istoriko Johanneso Rivijaus. Jis mini, kad Neries ir Vilijos santakoje stovėjusi Perkūno šventykla, turėjusi dvylikos pakopų altorių. „Kiekviena pakopa buvo skirta vienam Zodiako ženklui. Ant jo būdavo deginamos aukos – kiekvieną mėnesį, tą dieną, kai saulė, pasiekusi savo aukštį, įžengdavo į ženklą. Tad aukščiausioji pakopa priklausiusi Vėžiui, o žemiausioji – Ožiaragiui. Ant šitų pakopų jokios tikros aukos (taip galvota) nedegindavo, o tik vaškinį atvaizdą, pavyzdžiui, Liūto, Mergelės ir kt.“ (Laurinkienė, 1996). Tokius stebėjimus ir matavimus galėjo atlikti tik pašvęstieji asmenys, veikiausiai – žyniai. Tačiau ir paprasti žemdirbiai galėjo rasti danguje aiškių orientyrų bei gairių.

Pvz., Vilniaus katedros požemių Zodiako laiptų fragmento nuotrauka

( Kitkauskas, 1963)

Žemdirbiams itin daug naudingos informacijos teikė Sietyno stebėjimas. Sietynas (liaudies terminologija Sietas, Sietelis, Sytas, Sėtas, Sietinys) – tai žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, tarptautinėje literatūroje vadinamas Plejadomis. Žmogaus akis paprastai mato septynias žvaigždes, nors turintys gerą regą gali įžvelgti dvylika ar net penkiolika žvaigždžių. Sietyno žvaigždės sudaro netaisyklingą keturkampį, primenantį vežimą:

Pvz., Sietyno žvaigždyno nuotrauka

Nufotografuota Molėtų observatorijos teleskopu

Sietynas juda dangumi beveik tuo pačiu keliu kaip Saulė ar Mėnulis. Pagal jo padėtį dangaus skliaute rudens ir žiemos naktimis žemdirbiai galėjo beveik tiksliai spėti laiką. Balandžio mėn. pabaigoje jis prapuola vakaro žarose, o rugsėjo mėn. pabaigoje matomas sutemus rytuose. Žemdirbiams buvo ypač svarbus pavasarinis Sietyno pasirodymas Saulei nusileidus vakaruose, maždaug sutampantis su Jurginėmis (balandžio mėn. 23 d.) ir žymintis laukų darbų bei ganymo sezono pradžią:

„Jei dar Žvaigždžių sietas aukštai, tai dar toli pavasaris“ LTA 2319(13).

„Pakol žvaigždžių sietas neleidžias į žarą, žirgo neleisi į balą ėsti“ LTA 1480(22).

„Sietynas žarõ, jautis vagõ“ ( Vaiškūnas, 1993).

Buvo stebimas rytinis Sietyno patekėjimas liepos mėn. 10–15 dienomis, reiškiantis lietingojo vasaros laikotarpio pradžią („Septynis miegančius brolius“), kulminacinė žvaigždyno padėtis reiškė atėjus rugių sėjos metą (rugsėjo mėn. antrąją dekadą), o Sietyno nusileidimas rytą (lapkričio mėn. 30–gruodžio mėn. 1 d.) žymėjo Advento pradžią. Tad nenuostabu, kad Sietynas dainose gretinamas su Saule ir Mėnuliu.

Ne mažiau svarbi laikui suvokti buvo Venera, vakare vadinta Vakare žvaigžde, o ryte – Aušrine. Aušrinė, drauge su Saule ir Mėnuliu, dažnai aptinkama kosmologinėje mitologijoje. Vakarinė žvaigždelė – dažna rugiapjūtės giesmių dalyvė, išlaisvinanti, atleidžianti nuo sunkių dienos darbų, paguodžianti ir patarianti:

Oi, teka bėga Vakarinė žvaigžde(lė),   Visų žvaigždelių Pasikviesda(ma),   Oi, tik ji nekvietė Tamsiojo mėnu(lio).   Oi, sustok palauk, Vakarine žvaigžde(le),   Ką aš tau sakysiu, Daugel(į) sugodo(siu).   Pirma godelė – Tamsioji nakte(lė), Antroji godelė – Margi debesė(liai),   Treč(ioji) godelė – Šviesioji saule(lė)   Oi, eina bėga Martelė per dva(rą).   Oi, sustok palauk, Jaunoji marte(le),   Ką aš tau pasakysiu, Daugelį sugodo(siu),   Daugelį per daugį, Daugelį gode(lių).   Pirmoji godelė – Senasai šešurė(lis),   Antroji godelė – Sena anytė(lė),   Trečioji godelė – Jaunas dieverė(lis),   Ketvirta godelė – Jaunoji moše(lė),   Penkta godelė – Mažas piemenė(lis).   Šešurui tėveliui – Ploni marškinė(liai),   Anytai motulei – Tankioji drobe(lė),   Dieveriui broleliui – Margas abrūsė(lis),   Mošelei sesulei – Šilkinė skuste(lė),   Mažam piemenėliui – Margoji juoste(lė).

ČLM 264 L. Padegimienė, Dubravų k., Seirijų vlsč., Lzd. Užr. J. Bielionis 1937. LTA 1256(55)

Buvo stebimos ir kitos žvaigždės, planetos bei žvaigždynai. Žvaigždžių stebėjimo svarbą rodo gausūs ir saviti žvaigždynų vardai, turtinga astralinė mitologija. Kalendorinėse, ir ypač našlaičių, dainose dažnai randame visą „dangišką šeimą“ – Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir Sietyną: jie našlaitei atstoja močiutę ir tėvelį, seselę ir brolelį. Panašius dangaus kūnų derinius matome kulto pastatų ir kryžių viršūnėse, randame iškaltus ant mitologinių akmenų, nupieštus ant skrynių, išaustus audimo raštuose ir juostų ornamentuose. Žr. www.tradicija.lt Tai kosminė simbolika, kupina stipraus jausmo ir didingo, iškilmingo skambesio:

Lėkė sakalas, Lėkė sakalas, Lėkė sakalas Per Dunojė(lį).   Tame Dunojuj, Tame Dunojuj, Tame Dunojuj Laivelis plū(ko).   Tame laively, Tame laively, Tame laively Mergelė sė(di).   Mergelė sėdi, Mergelė sėdi, Mergelė sėdi, Galvą šukuo(ja).   Galvą šukuoja, Galvą šukuoja,  Galvą šukuoja, Sunkiai dūsuo(ja).   Nėr man motulės, Nėr man motulės, Nėr man motulės Šarveliui krau(ti).   Nėr man tėvelio, Nėr man tėvelio, Nėr man tėvelio Rangelės reng(ti).   Nėr man sesulės, Nėr man sesulės, Nėr man sesulės Prieg šal‘ sėdė(ti).   Nėr man brolelio, Nėr man brolelio,  Nėr man brolelio Kelio lydė(ti).   Saulė motulė, Saulė motulė, Saulė motulė Šarveliui krau(ti).   Mėnuo tėvelis, Mėnuo tėvelis, Mėnuo tėvelis Rangelei reng(ti).   Žvaigždė seselė, Žvaigždė seselė,  Žvaigždė seselė Prieg šal‘ sėdė(ti).   Sytas brolelis, Sytas brolelis, Sytas brolelis Keliu lydė(ti).

ČLM 291, Antokė Bielinienė, Gudonių k., Seirijų vlsč., Lzd. LTA 373(18), p. 49(6)

Fenologinis kalendorius

Kad ir kaip tiksliai skaičiuotume laiką, gyvoji gamta turi „savo“ neklystamą „laikrodį“. Kiekvienas augalas geriau nei tiksliausias kalendorius jaučia, žino, kada laikas dygti, kada žydėti. Pastabūs žemdirbiai iš tam tikrų augalų raidos galėjo tiksliai nustatyti, kada sėti ar pjauti, nuspėti būsimą orą, jo kaitą. Augalų, paukščių, žuvų, gyvūnų biologinės raidos stebėsena, arba gyvosios gamtos fenologinis „kalendorius“, teikė daug naudingos informacijos.

Fenologinis (gr. phainō – „rodau“ + logos – „žodis, sąvoka, mokslas“) organinės gamtos reiškinių sezoninio periodiškumo stebėjimas visada buvo svarbus nustatant ir koreguojant tikrąjį astronominį laiką, sėjant ir sodinant augalus. Ir šiandien seni žemdirbiai, paklausti, kada geriausias laikas sėti vienų ar kitų augalų sėklas, veikiausiai, užuot nurodę tikslų astronominį laiką, pasakys: „Kai sužįsta šalpusnis“, „Kai žydi ievos ar alyvos“, ir panašiai. Dažniausiai jie bus teisūs, mat kasmet metais šie augalai pražįsta kiek kitu metu – gavę tam tikrą šilumos ir drėgmės kiekį, patyrę vieną ar kelias šalnas ir pan.

Astronominio kalendoriaus raidos bruožai Lietuvoje

Savitą lietuvių ir kitų baltų genčių astronomijos žinių lygį rodo išvystyta dangaus kūnų mitologija. Ją patvirtina archeologiniai kasinėjimai ir istoriniai šaltiniai, paleoastronomų Liberto Klimkos, Vytauto Straižio, etnografės Pranės Dundulienės, archeologų Vlado Žulkaus, Vytauto Urbanavičiaus, Napoleono Kitkausko, Algirdo Lisankos, Sigito Lasavicko ir kitų darbai.

1418 m. Lietuvoje apsilankęs kardinolas d’Ailis teigė, kad lietuviai turėję savo astronomus ir kalendorių (Dundulienė, 1981). Visoje Lietuvoje išliko ratais išdėstytų riedulių, fiksavusių įvairias astronomines kryptis, Saulės solsticijas. Ant Birutės kalno Palangoje atrasta sena kuršių genčių observatorija, kurią sudarė pasagos formos smėlio pylimas ir jame įkasti stulpeliai. Kiekviena stulpelių pora žymėjo Saulės ir Mėnulio azimutus laidos metu. Šitaip buvo galima stebėti ir fiksuoti saulėgrįžas, Mėnulio metonų ciklą (18,6 metų ciklas, kai Saulės ir Mėnulio padėtis dangaus skliaute pasikartoja), pagal kurį buvo derinami Mėnulio ir Saulės kalendoriai (Klimka, 1991).

Pvz.: Saulės ir Mėnulio kraštinių azimutų stebėjimas Birutės alke

Parengė L. Klimka

Lietuvoje išliko du runomis žymėti mediniai kalendoriai. Vienas jų – 1680 m. Trakuose rasta keturbriaunė lazda, vadinama Gedimino krivule (skeptru), kitas – medinių runomis raižytų lentelių rinkinys, pagamintas 1638 m. Šių archeologinių paminklų tyrimas atskleidė, kad XIV a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo naudojamas Saulės ir Mėnulio kalendorius. Metai prasidėdavo balandžio mėnesį. Jie turėjo dvylika mėnesių, mėnesį sudarė 29–31 diena. Mėnuo prasidėdavo esant jaunam mėnuliui. Visi mėnesiai turėjo lietuviškus pavadinimus. Pavasarį prasidėdavę metai atitiko gamtos ritmus.

Pvz., Gedimino krivulės nuotrauka

M. Gusevo brėžinys

Romos imperijoje, nuo 46 m. pr. Kr. įsigaliojus Julijaus kalendoriui, kurį Julijaus Cezario įsakymu sudarė Aleksandrijos astronomas Sozigenas, metų pradžia būdavo švenčiama kovo mėn. 1 d. Iš tų laikų kai kuriose kalbose išliko rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesių prieštaringi pavadinimai (pvz., anglų k. September – „rugsėjis“ reiškia septintą, o ne devintą mėnesį). Sausio mėn. 1 d. tapo Naujųjų metų pradžia tik nuo 1691 m., kai popiežius Inocentas XII išleido specialią bulę. Tačiau popiežiaus valdžia nebuvo visuotinai gerbiama, tad Anglijoje kovo 1-oji kaip metų pradžia buvo švenčiama net iki 1752 m.

Skaičiuojant metus pagal Julijaus kalendorių ilgainiui susidarė kelių dienų paklaidos ir kalendorinis laikas ėmė atsilikti nuo astronominio. Siekdamas pašalinti neatitikimą popiežius Grigalius XIII 1582 m. kalendorių reformavo ir pavadino savąjį kalendorių „naujuoju“; Julijaus kalendorius imtas vadinti „senojo stiliaus kalendoriumi“. Lietuvoje „naujasis“ kalendorius buvo įvestas 1586 m. Carinėje Rusijoje „senasis“ kalendorius gyvavo iki 1917 m. Per tą laiką skirtumas tarp pagal „naująjį“ ir pagal „senąjį“ kalendorių skaičiuojamo laiko išaugo iki trylikos dienų. 1795 m. Rusijai okupavus Lietuvą, 1799 m. Lietuvoje buvo grąžintas „senasis“ kalendorius. 1812 m. „naująjį“ kalendorių Lietuvoje pakartotinai įvedė Napoleonas, tačiau šįkart toks laiko skaičiavimas tvėrė tik metus – 1813 m. Rusijos caras Aleksandras vėl grąžino senąjį laiką. Grigaliaus kalendorius visąlaik nekintamai galiojo tik Suvalkijoje. Pagal Julijaus kalendorių ir šiandien gyvena Stačiatikių Bažnyčia, švenčianti bažnytines šventes dviejų savaičių skirtumu nuo mūsų.

Kalendoriaus kaita Lietuvoje neigiamai paveikė kai kurias griežtai fiksuotu laiku švęstas kalendorines šventes. Tarkime, Jurginės pagal „senąjį“ stilių švęstos dviem savaitėmis vėliau. Tuo metu jau suželdavo daug žolės. Paankstintas Jurgines švęsti tapo netikslinga, mat nebūdavo pakankamai šilumos ir žolės. Daugelį senųjų kalendorinių švenčių geriau suprasime atmindami, jog seniau jos „gyvavo“ pagal „senąjį“ kalendorių.

Literatūra

Balys, Jonas, Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, 2 papild. leid., ats. red. V. Čiubrinskas, Vilnius: Mintis, 1993.

Buračas, Balys, Lietuvos kaimo papročiai, parengė A. Degutis, V. Jankauskas, V. Milius, Vilnius: Mintis, 1993.

Dundulienė, Pranė, Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979.

Dundulienė, Pranė, Saulė močiutė, mėnuo tėvelis... Lietuvos astronomija, sudarytoja Z. Sviderskienė, Vilnius: Mokslas, 1981, p. 7–36.

Greimas, Algirdas Julius, Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago, 1990.

Kitkauskas N., Lisanka A., Lasavickas S. Perkūno šventyklos liekanos Vilniaus Žemutinėje pilyje. In: Kultūros barai. 1986, Nr. 12; 1987, Nr. 1, 2.

Klimka, Libertas, „Etnokosmologija: objektas ir problemos“, in: Liaudies kultūra, Nr. 2, 1991, p. 34–35.

Klimka, Libertas, „Mėnulis etnožinijoje“, in: Darbai ir dienos, Nr. 11 (20), 1999, p. 121–130.

Klimka, Libertas, Tradicinių kalendorinių švenčių semantika, Vilnius: Pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

Laurinkienė, Nijolė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

Razauskas, Dainius, „Ryto rato ritmai. Senosios išminties pėdsakai“, in: Liaudies kultūra, Nr. 3, 1998, p. 1–5.

Vaitkevičienė, Daiva ir Vaitkevičius, Vykintas. Naujojo Daugėliškio padavimai, In Tautosakos darbai V (XII). V.: LLTI, 1996. P.173.

Vaiškūnas, Jonas, „Ar pažino senoliai žvaigždes? Sietynas. Jo išvaizda, vardas, judėjimas“, in: Liaudies kultūra, Nr. 2, 1993, p.19–23.

Vėlius, Norbertas, Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius, 1983.

Vyšniauskaitė, Angelė, Mūsų metai ir šventės, Kaunas: Šviesa, 1993.