Paukščio įvaizdis itin svarbus ir dažnas šiuolaikinių tautodailininkų kūryboje. Statistiškai paukščiai yra gausiausia ir plačiausiai Lietuvoje paplitusi sausumos stuburinių klasė. Paukščiai gyvena visuose natūraliuose ir urbanizuotuose kraštovaizdžiuose. Paukščiai ir jų simbolika itin svarbi lietuvių liaudies mene. Paukštis buvo ir išlieka pagrindinių žmogaus gyvenimo ciklų, virsmų – gimimo, vedybų, vaiko gimimo, mirties – palydovas, ypač archajiniame kaimo žmonių gyvenime XIX a.–XX a. pradžioje-viduryje. Paukštis buvęs kaimo žmogaus darbų palydovas, džiugintojas nuovargio akimirką, neatsiejamas ir papročiuose, šventėse, ypač kalendorinėse.

Paukščiai – dangaus ir žemės tarpininkai. Pranašiškas paukščių giedojimas, gebėjimas skraidyti padangėse, nutūpti ant augalų, ypatingas žmogaus jausmus veikiantis elgesys siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita, kosmoso dinamiškumu, gyvybės nenutrūkstamumu. Paukščiai folklore, religijoje atlieka daugybę funkcijų, susiję su visais žmogaus gyvenimo ciklais (gimimu, vedybomis, mirtimi), virsmais, lydi per visą žmogaus gyvenimą. Paukščiai – tarpininkai tarp dangaus ir žemės, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Pasitelkiau keturis pateikėjus tautodailininkus, kurių kūryboje dažnas paukščių motyvas. Tautodailininkams pateikiau klausimyną, juos apklausdama, ką paukščiai reiškia jų kūryboje ir kuo jie svarbūs.

Pabandysiu išsiaiškinti, ką originalaus pateikia tautodailininkai ir kaip paukštis tampa simboliu, o gal tik dekoracija? Taip pat mėginsiu nustatyti, ar tautodailininkų pasitelkiama raiškos technika (drožyba iš medžio, keramika, audimas, tapyba) daro įtaką paukščio įvaizdžio vaizdinei interpretacijai.

Svarbu išsiaiškinti, ar tautodailininkų liudijimuose (bei kūryboje) paukštis iškyla kaip abstrakcija, ar kaip konkretus vaizdinys, turintis vardą.

Sauliaus Lampicko įžvalgos

Medžio drožėjas Saulius Lampickas štai taip pristato paukščių svarbą savo kūryboje: „Užaugau Rozalimo miestelyje miškų apsuptyje miškininkų šeimoje, tad paukščiai mane lydėjo nuo pat vaikystės. Ir šiandien paukščiai man paslaptingiausi miško gyventojai. O į mano kūrybą jie atėjo pamažu. Jie buvo kaip papildantis elementas skulptūrinėse kompozicijose.“ S. Lampickas liudija ir gyvybės medžio vaizdinio svarbą: „Labai žavėjo išpiešti gyvybės medžiai su lelijomis ir paukščiais ant skrynių, rankšluostinių, tad norėjosi tęsti mūsų senųjų meistrų tradicijas.“
Akivaizdu, kad S. Lampickui labai svarbi senoji, etnologų atskleista tradicija. Paukščiai šiuo atveju yra ne pavienis elementas, o naudojamas šalia kitų, pavyzdžiui, Gyvybės medžio.

Tautodailininko žodžiais, „Dar vienas postūmis ieškoti savo paukščių – Liongino Šepkos kūryba. Pastebėjau kaip jo, kad ir primityvūs, paukščiai pagyvina kompozicijas.“ Šiuo atveju primityvumas traktuotinas kaip vaizdavimo principas, kaip savotiškas tradicijos abstrahavimas.
S. Lampickas teigia, kad jam „Gėlės ir paukščiai suskamba kaip muzika. Dar viena priežastis atsirasti paukščiams mano kūryboje Kaziuko mugė. Niekada mugėse nedalyvavau su pigiais bejausmiais suvenyrais, tačiau šalia smūtkelių, angelų ieškojau kažko naujo, kas patrauktų mugių lankytojus o ir man teiktų džiaugsmą. Drožiau žuvis. Patiko, bet pasirodė nuobodu. Mažokai erdvės improvizacijai. O paukščiai pasirodė prie dūšios. Nuo 2008 m. pradėjau savo skulptūras maliavot, tad ir paukščiai pradėjo gimti spalvoti. Kadangi stebiu ir kolegų kūrybą, pamačiau, kad mano paukščiai šiek tiek kitokie ir jie atpažįstami, todėl ieškojau įdomių, netikėtų sprendimų, nes manau kiekvienas tikras kūrėjas ieško kažko savito originalaus.“ Šiuo atveju kūrėjas sako „mano paukščiai“, tarsi jie identifikuoja jo kaip meistro braižą, atpažįstamumą ir originalumą. Šiuo atveju svarbu ne vien tik paukštis, bet jo vaizdavimo būdas, vaizdinė interpretacija.

Meistras teigia, kad „Tas teikia kūrybinį džiaugsmą, palaimą. Kurdamas paukščius atradau, kad į juos galima sudėti ir trumpus pasakojimus, pridedant papildomas detales.“ Tad šiuo atveju paukštis iškyla kaip pasakojimas, naratyvas, turintis savo savarankišką prasmę.

S. Lampickas atskleidžia, kad mėgsta drožti „augalinius ornamentus, paukštukus ant paukščio, kaip juos vadino mama, senovinį raktą, sparne langą su langinėmis. O lange gali įterpti kokį pasakojimą ir panašiai. Tad, eidamas kūrybos keliu, šalia dievukų, angelų, kitų skulptūrų, atradau ir paukščius, per daug nenutoldamas nuo lietuviškų tradicijų. Ir dar viena priežastis mediniam paukštukui atsirasti ta, kad nuo didelių skulptūrų atlieka gerų kokybiškų mažų kaladukų. Pridedi jį prie ausies ir išgirsti, kad jame čiulba paukštynas. Belieka išlaisvinti. Beje, dažau paukščius pagal savo fantaziją. Gamtos sukurtų spalvų ir paukščių grožio nepakartosi. Jei kas paprašytų išdrožti tikrovišką zylutę ar sniegeną, net nebandyčiau. Bet paukščių formas pasižiūriu kataloguose, o atkartoju jas minimaliai. Tikroviškai esu išdrožęs volungę, vieversį, juodąją meletą. Du pirmus galite rasti mano facebooke, kur yra paukščiai“.

Svarbu, kad S. Lampickui, kuriant paukščio įvaizdį, svarbu nenutolti nuo lietuviškų tradicijų, liaudiško vaizdavimo, pirmiausia skrynių kompozicijų, kuriose tapomi paukščiai šalia gyvybės medžio (šiuo atveju šis vaizdavimo būdas tik patvirtina nagrinėtų etnologų liudijimus apie paukščio vaizdavimo principus). Visgi drožėjui labai svarbi kūrybiška ir individuali paukščio simbolio traktuotė, vaizdavimas pasitelkiant fantaziją, savotiškų stebuklingų, mitinių paukščių kūrimas.

Artūro Judicko liudijimai

Medžio drožėjas Artūras Judickas liudija: „Na, visų pirma, man labai patinka gamta. Tai – pagrindinis mano įkvėpimo ir atsipalaidavimo šaltinis. Mano nuomone, paukštis yra labai svarbi gamtos dalis. Tai gyvybės ir laisvės (nes gali skrajoti aukštai danguje) simbolis.“ Tautodailininkas jau įvardija simbolinę paukščio prasmę, jis mato paukštį kaip gyvybės ir laisvės simbolį.

A. Judickas tęsia: „Paukščiai pažadina gamtą savo giesmėmis, taip pat ir žmogui gali suteikti sielos ramybę, tik reikia mokėt atsipalaiduot. Man labai įdomu pažint ir susipažint su paukščiais. Jie spalvingi, paslaptingi. Gal todėl ir paukštis, ir spalva artimi mano kūryboje. Drožinėdamas tikrai nesirenku pagal paukščio rūšį. Mano formos gan paprastos, panašios. Daugiau skiriu dėmesį ornamentams ir spalvai. Vat dėl spalvų, tai kartais pasižiūriu, kokios spalvos tikrovėj, bet nieko nebandau atkartot. Tikrai ateityje pamėginsiu parinkti bent spalvas, kad kažkuo primintų paukštį realybėje. Na, su ornamentais taip pat stengiuosi nenutolti nuo lietuvių liaudies meno. Dar tikrai yra kur tobulėti ir pritaikyti daugiau liaudiškų ornamentų. Panaudoju ir saulutės, ir augalo motyvus. Sparnelius dažnai padarau medžio lapo formos. Visi taškeliai, brūkšneliai taip pat prideda jaukumo. Drožiu ir sakralinėmis temomis. Mane gamta įkvepia kuriant ir šventuosius. Manau, paukštis dera su sakralumu. Paukščiai tai dangaus kūnai. Gal jie ir Dievo kūnai...“

Apibendrinant svarbu paminėti, kad A. Judickui, kaip ir S. Lampickui, svarbi lietuvių liaudies meno tradicija, pastanga per daug nenutolti nuo kompozicijų liaudies meno principų, taip pat liaudiškos ornamentikos. Šiuo atveju paukštis iškyla ir kaip vienas liaudiško vaizdavimo elementų, ir kaip šventumo, taip pat gyvybės ir laisvės simbolis. Galima sakyti, kad šiuo aspektu tautodailininko pozicija susisieja ir su M. Gimbutienės bei P. Dundulienės teiginiais apie šventuosius paukščius. Taip pat svarbu akcentuoti, kad panašiai kaip ir S. Lampickui, be liaudies tradicijos jam svarbi ir individuali paukščio įvaizdžio traktuotė.

 

Keramikės Genutės Švalkutės-Vaičikauskienės įžvalgos

Tautodailininkė, keramikė Genutė Švalkutė-Vaičikauskienė taip liudija apie paukščių svarbą: „Žaviuosi paukščiais, kurie turi galią skristi, čiulbėti, žavėti spalvomis, kūno formomis, gyvenimo būdu. Smagu juos stebėti, mėgstu fotografuoti. Darau švilpukus, švilpynes iš molio, todėl paukščio įvaizdis suteikia minčių įvairovės formai. Pagal dydį, formą galima šiek tiek paderinti ir suteikti švilpukui atitinkamą garsą. Darau lino raižinius, šioje mano kūryboje paukščių begalybė. Kiekviename darbe figūruoja paukštis, kaip jungtis tarp žemės ir dangaus, gyvena augaluose, bendrauja su mitinėmis būtybėmis, žmonėmis. Paukščiai visada mano kieme ir mano kūryboje...“

G. Švalkutė-Vaičikauskienė paukščio motyvą pasitelkia ir kaip įvaizdį minčių įvairovei atskleisti, ir kaip savotišką simboliką, nusakantį jungti tarp kelių sferų, tarp žemės ir dangaus, kaip savotišką ryšio su žmonėmis ir mitinėmis būtybėmis tarpininką. Paukštis jos kūryboje iškyla kaip laisvės, pirmiausia kūrybinės, simbolis.

Tautodailininkės Danutės Katkuvienės įžvalgos

Muziejininkė ir tautodailininkė Danutė Katkuvienė štai taip kalba apie paukščių svarbą kūryboje, konkrečiai – riešinių puošyboje: „Dėl paukščių tai kažkada pabandžiau ir labai man prilipo. Mėgstu būti laukuos, miškuos, matyt, ir tai turi įtakos. Mąstymu ir sava filosofija artima pagonybei. Man ji nėra svetima.“

D. Katkuvienė iš tiesų labai lakoniškai aprašo paukščių svarbą savo kūryboje, ryšį su gamta ir pagoniška pasaulėjauta. Verta paminėti, kad D. Katkuvienė, megzdama riešines, panaudoja pasaulio medžio ir abipus jo tupinčių paukščių motyvą.

Akivaizdu, kad paukščiai tautodailininkams, nesvarbu, kokia jų meninės raiškos specifika, panašiai interpretuoja paukščio svarbą.
Kita vertus, matome, kad drožėjams iš medžio paukščio vaizdinys itin svarbus. Jiems paukštis iškyla kaip konkretus vaizdinys, o ne kaip abstrakcija, kaip sudėtinė kitų motyvų, pavyzdžiui, Gyvybės, Kosmoso medžio dalis.