Lietuvių tautodailės medinės skulptūros srityje Užgavėnių kaukių kūrimas yra savitas reiškinys. Apibrėžtas paskirties, regiono, turinio mitologijos, funkcionalumo, tautodailininkų asmeninių galimybių-gebėjimų, skulptūrinių technologijų pažanga... Bendrąja prasme tradicijos puoselėjimui pagrindinį vaidmenį atliko Žemaitijos etnokultūrinių savitumų išsaugojimas. XX a. šeštojo dešimtmečio Užgavėnių šventimo atgimimas sąlygojo kaukių įvairovės poreikį. Tuo pačiu metu pastebimas visų lietuvių tautodailės žanrų kokybiškai naujas, spartus vystymosi šuolis. Tai tautinių tradicijų puoselėjimo tarpukariu rezultatas. Lietuvoje tautodailininkus tampriau pradėjo vienyti Lietuvos tautodailininkų sąjungos veikla. Šalyje kūrėsi dailės kombinatų infrastruktūra, kurioje taip pat dirbo tautodailininkai. Susidarė sąlygos ne tik miestuose, bet ir regionuose meistram kelti savo amato kvalifikaciją. Organizuojama daug įvairiausio lygio parodų, konkursų, kūrybinių ir teorinių seminarų.
Nuo XX a. vidurio Žemaitijos medžio drožėjų kūrybiniame akiratyje Užgavėnių kaukių kūryba vyko įvairiu intensyvumu, priklausomai nuo kiekvieno tautodailininko asmeninių sugebėjimų, darbštumo. Aktyviausi, ryškiausi tautodailininkai eksponavo kaukes parodose, mugėse, etnografiniuose renginiuose. Tos kartos meistrus dabar galima būtų vadinti žanro ,,klasikais“. Vienas ryškiausių, įtakojusių vėlesnę raidą, yra Kretingiškis Anicetas Puškorius. Jis dažnai pats užsidėdavo savos kūrybos kaukę, todėl garsėjo kaip geras pasakorius-vaidintojas. Jo kūrybiniam braižui būdingas santykinai ramus koloritas, saikingos proporcijos, formų paviršius virpinančios faktūros.
Kitas tautodailininkas palikęs gilų pėdsaką, ryškų autorinį stilių buvo Stanislovas Riauba. Meistro iš Plungės krašto kūryba tapo tiek reikšminga, kad tarptautinės meno tarybos buvo atrinkta atstovauti Lietuvą Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje išleistoje Londone 1984 m. Autoriaus skulptūriniam braižui būdingas formų išbaigtumas, medienos paviršių nuglūdinimas, nevartojimas kitų medžiagų, tikslus spalvinimas pasteliniais tonais, pasakiška vaizduotė.
Iš to pačio Plungės krašte Godelių kaimo kilęs kitas ryškus kaukių drožėjas Justinas Jonušas. Meistro drožtoms kaukėms būdinga laki nevaržoma vaizduotė, nešveičiamas pašiauštas formų paviršius dažomas ekspresyviai, tinkantis linksmai Užgavėnių nuotaikai. Kaukių dekoras turi monumentalumo užuominų, todėl parodose, švenčių eisenose įsimintinos, gerai matomos. Žemaitiškų kaukių tradicijas sėkmingai puoselėja meistras iš Telšių rajono Nevarėnų kaimo Silvijus Rimvydas Tendziagolskis. Jo drožtos kaukės lengvos, patogios, spalvintos ir puošiamos klijuotais kailiais.
Vyto Jaugėlos iš Gintališkių kaimo Plungės rajone drožtoms kaukėms būdingi ekspresyvūs siluetai, nedidelis mastelis, saikingas dažymas neslepiantis medienos faktūrų. Dažniausiai klijuojami kailiniai dekorai. Meistras svarbus Užgavėnių kaukių kūrybos srities raidai kaip aktyvus pedagogas dirbantis edukacinį darbą. 2021 metų nacionalinio tautodailės konkurso ,,Aukso vainikas“ laureatas. Panašios svarbos ir aktyvumo yra Telšiškio Adomo Kvaso kūrybinis kelias.
Meistras parodose pradėjo dalyvauti nuo 1956 metų. Droždavo vieną-kitą kaukę užsakovams, o nuo 1971metų tekdavo per metus kartais sumeistrauti ir virš trisdešimties. Tradiciškai mėgsta jungti liepos medieną su kailiu, pakulomis, spalvinti švelniomis nekontrastingomis spalvomis. Ne kartą yra buvęs Telšiuose Užgavėnių persirengėlių eitynių organizatoriumi, todėl aktyviai kūrė didesnių proporcijų valdomas marionetes papje-maše technika. Skirtingai nei medines kaukes marionetes dažydavo ryškiomis, kontrastingomis spalvomis. 2004 metais apdovanotas LR kultūros ministerijos premija už tautodailės tradicijų išsaugojimą ir perdavimą.
Parodose kaukių kūrimo estetika išsiskiria Radviliškietis Eugenijus Arbušauskas. Vykdydamas nuostatą, kad kaukė turi tarnauti tik metus, jis medienos sluoksnį išdrožia iki trijų milimetrų storio. Taigi ją liečiant, imant, rengiantis ji ima lūžinėti, trupėti ir sunyksta…Meistras nedažo medienos, naudoja tik šviesaus tono avikailius.
Tiesiogiai priešinga Karolio Cieminio kūrybos estetika ir filosofija. Tautodailininkui svarbu parodyti temos archaiškumą, mitologiškumą. Komponuoja iš senų, vartotų medžiagų: odos, vario-žalvario juostos, pasagų kaustymo vynys. Tikri arklio šeriai, įvairūs ragai. Medienos nespalvina, įvairiais būdais sendina. Masyvumas sunkina dėvėjimą, bet vaizdo išskirtinumas to vertas. Apie 500 meistro sukurtų kaukių pasklidę pasaulyje.
Kretingiškis Adolfas Viluckis dalyvauja parodose, kaukes kuria nuo 1956 metų. Jo kūrinių stilius priskirtinas ,,riaubiškajam“: tikslios nuglūdintos formos, spalvinimas saikingas, klijuoja kailius, pakulas, dėvėtus daiktus. 2009 m. įvertintas LR kultūros ministerijos premija. Išrinktas LTKA-LTS metų geriau-siu tautodailininku.
Kazimieras Striaupa iš Dovainių kaimo Plungės rajone kaukes drožia iš tuopos medienos. Kontrastingai dažo nešlifuotą paviršių. Įklijuoja kailių nuoraižas kad styrotų tvirtai šeriai. Naudoja pakulas, išlaiko tradicinį, įprastą mastelį. 2006, 2011 metų nacionalinio konkurso ,,Aukso vainikas“ laureatas.
Štai pavyzdys jau sekančios, vidutinės meistrų kartos, Užgavėnių kaukių kūrimo plėtros į kitus Lietuvos etnografinius regionus. Algirdas yra dzūkas varėniškis. Jo kaukėms būdinga tiksli išraiškinga forma, nekontrastingas, saikingas spalvinimas, karčių, ašutų, pakulų klijavimas. Dalyvaudamas etnokultūriniuose renginiuose šalyje ir užsienyje demonstruoja drožybos įgūdžius. Savo studijoje būrelyje ,,Kadagys” moko jaunimą drožybos. 2016 m. apdovanotas LR KM premija.
Šiaulietis Saulius Tamulis kaukes drožia jau 27 metus. Pats aktyviai dalyvauja persirengėlių šventėse, parodose. Per metus kartais sukuria apie 30 kaukių. Didesnių mastelių kaukes lipdo papje-maše technika. Kontrastingai spalvina, klijuoja kailius, pakulas, audinius, odą. Kasmet dalyvauja Užgavėnių šventėse organizuojamose Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Renginys tapęs tradiciniu yra puiki proga susitikti tautodailininkams-kaukių kūrėjams iš visos šalies, dalintis patirtimi, eksponuoti savo pasiekimus.
Šiaulių krašte, Kuršėnuose Raimondas Baškys įsteigęs savo kūrybos muziejų, kuriame eksponuoja ir savo drožtas Užgavėnių kaukes.
Meistras kuria tik medines, jų nespalvina, dažniausiai tonuoja rudais atspalviais, formos raiškios, skulptūriškai valdomos paviršių faktūros. Būtina pastebėti asmeninio kūrybos muziejaus fenomeną. Skirtingomis sąlygomis ir skirtingų formatų dažnas Lietuvos Užgavėnių kaukes drožiantis meistras juos turi.
Šiuolaikinio tautodailininko būtis gerokai skiriasi nuo mums įprastai vaizduojamo praeities meistro, triūsiančio dirbtuvėje ar ūkinėse patalpose vienišoje sodyboje. Šiuolaikinis tautodailininkas yra mobilus. Dauguma skulptorių turi įrankių komplektą ir mašinos bagažinėje, vyksta į kūrybines stovyklas Europoje. Pasiekia ir kitus kontinentus. Visos šios aplinkybės įtakoja Užgavėnių kaukių kūrimo tradiciją Lietuvoje.
Pastaruoju metu tautodailės parodose ryškų, savitą stilių demonstruoja Antanas Viskantas iš Mažeikių apdovanotas nacionaline ,,Aukso vainiko“ premija, Antanas Lastauskas iš Sūduvos, Jonas Vaicekauskas iš Ginkūnų Šiaulių rajone.
Jaunųjų parodose matome brandžius rezultatus turbūt dėl to , kad jų mokytojai įtraukia Užgavėnių kaukių kūrimo temą į savo programas:
LTS savo veikloje deramą dėmesį skiria Užgavėnių kaukių kūrimo tradicijos puoselėjimui , refleksijai,“Tautodailės metraštyje”, leidžiamose monografijose , portale www.lietuvostautodaile.lt ,bendradarbiaudama su Kretingos, Plungės, Platelių, Telšių ,,Alkos”, Šiaulių ,,Aušros” muziejais, kultūros centrais.
IŠVADOS:
1. Užgavėnių kaukių kūrimo tradicija gyvybinga
2. Jaunoji karta perima žanro tęstinumą
3. Žanras plinta kituose etnoregionuose regionuose
4. Kūrybingai reiškiasi autorinių braižų įvairovė
