Su liaudies išmintim nepasiginčysi. Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip nutiko ir šį sykį. Lietuvos nacionalinis kultūros centras prieš penkiolika metų įsteigė „Aukso vainiko“ apdovanojimą, skiriamą liaudies meistrams už vaizduojamąją (skulptūra, tapyba, karpiniai, grafika), taikomąją (keramika, kalvystė, pynimas, tekstilė, juvelyrika, margučiai ir kt.) dailę, po keleto metų dar ir kryždirbystę (kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės). Regionuose pirmas vietas laimėjusių autorių darbai patenka į respublikinę parodą, kur jau išrenkami vainikuotieji laureatai.
Solidi vertinimo komisija konkursinius darbus paprastai išrinkdavo tradicinėse kovo mėnesį vykstančiose Šiaulių krašto tautodailės parodose. Šiemet dėl visiems žinomų priežasčių kovą parodus nebuvo, bet organizatoriai, kad jau gerokai įsibėgėjusi tradicija neimtų skilinėti, nenuleido rankų, – Šiaulių dailės galerijoje surengta speciali paroda „Aukso vainikas“. Keturiasdešimt vienas autorius iš Šiaulių miesto ir rajono, Akmenės, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio rajonų atvežė 248 darbus. Sklinda gandeliai su šiokio tokio pavydo gaidele, kad šiauliečių tautodailės parodos itin estetiškos, turi savitą braižą, savą vertybių skalę. Nieko nuostabaus. Skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė be didelės patirties dar turi ir šaunų kūrybingų talkininkų būrį: tekstilės sekcijos vadovę Zitą Lukytę, Onutę Lažinskienę, Vandą Budraitienę, Sigitą Milvidienę, Jūratę Nekrašaitę, Joną Vasauską, Robertą Tumyną, Marijų Stošių, kitus. Negaliu pamiršti ir daugelį metų talkinusio drožėjų sekcijos vadovo šviesaus atminimo Alekso Steponavičiaus. Ankstesnėse, bendrose, parodose konkursiniai kūriniai gausybėje darbų tarsi paskęsdavo. Dabar ekpozicija sušvito visomis vaivorykštės spalvomis.
Menotyrininkė Michalina Adomavičienė džiaugiasi neatsidžiaugia kasmet vis brandesne krašto tautodailininkų kūryba. Kruopščiai, kantriai dirba drožėjas Raimondas Baškys. Aptakios, ryškios Jono Vasausko skulptūros. Kryždirbys šiaulietis žemaitis Jonas Dzvėga, kilęs nuo Rasenių, menininko takelį minti pradėjo dar senojoje „Minijoje“. Kryžiai ėmė „dygti“ „Šiluvos kelyje“. Koks Sauliaus Tamulio, kuris geriausius savo darbus, matyt, jau išdovanojo, ir Eugenijaus Arbušausko užgavėnių kaukių šmaikštumas! Eugenijus, anot Michalinos, senas vilkas, girnų nenuleidžia, dirba profesionaliai. Dievuliuko patepimą meistras, sakosi, pajutęs dar vaikystėje. Draugus aprūpindavęs medine ginkluote – pistoletais, šautuvais, kardais. Paskui atėjo spalvinga plačiakelnių „Bitlų“ figūrėlių era. Lankė Radviliškio 2-osios vidurinės mokyklos drožėjų būrelį. Rimti drožybos mokslai prasidėjo Telšiuose. O kada pasirodė kaukės? Kai įsiliejo į Radviliškio kultūros centro folkloro kolektyvą „Aidija“. Lengvučiai, vos ne permatomi medinukai ožiai, arklai, ubagai, žydai, raganos, dar ir natūraliais kailiais, ašutais, pakulomis aptaisyti – linksmiausios žiemos-pavasario šventės svarbiausi veikėjai. Žagarietis Dalius Udrakis (Joniškio r.), šį sykį parodai pristatęs kryžių, koplytstulpių, pastatytų Joniškio ir Kretingos rajonuose, nuotraukas, šmaikštavo, kad jo apdovanojimų kolekcijoje trūksta tik antros vietos diplomo.
Derindamos pastelines ir ryškesnes, šviesias ir tamsias spalvas, smulkius ir stambius raštus, Olė Plungienė iš Radviliškio, šiaulietės Rasa Daukšienė, Janina Kildušienė, Sigita Milvidienė, Dalia Danilaitienė, joniškietės parodų veteranė Felicija Bogvilienė ir debiutantė Zelma Krupelienė, kitos Šiaulių krašto moterys primezgė gausybę riešinių ir pirštinių. Žiūri neatsižiūri – akys raibsta. Visą sieną nušviečia daugianyčiai, nėriniuoti Reginos Vaišnorienės austi rankšluosčiai, Vitalijos Monkienės rinktinės juostos. Nustebino kruopščiai smulkiais žiedeliais, vainikėliais, širdelėmis, miniatiūrinių gyvybės medžių šakelėse čirškaujančiais paukštukais siuvinėti Galinos Beniušienės spalvingi delmonai. Prie Alinos Meškienės karoliukais puoštų delmonų stambesnių raštų labiau derėjo ir dulksvesnės spalvos. Tokius spalvingus krepšelius – delmonus, kaip ir išpopuliarėjusias riešines, galėtume ryšėti ir prie kasdienių drabužių. Pabandyk, kad gudrus, nenusišypsoti stabtelėjęs prie Astos Liaudanskienės „Ropės“ rovėjų šeimynėlės, kitų pasakų motyvais sukurtų lėlių. Jos ir dekoratyvios, ir funkcionalios. Jos tokios mielos ir gražios.
Kuršėniškis Vydmantas Vertelis, keramikų Vertelių dinastijos trečios kartos atstovas, juokauja esąs gimęs ant molio. Jis puikiai išmano visas molio subtilybes. Šiaulių pusėje, kur daugiau aliuminio, jis gelsvas, link Palangos, su geležies priemaišomis – rusvesnis. Gelsva, rusva ir jo savita kolekcija: puodynės, ąsočiai, lėkštės, dubenys. Grakščios formos, lengvas saulučių, vingelių, taškelių, kvadratukų, šakelių dekoras – su niekuo nesupainiosi.
„Aukso vainiko“ parodoje debiutuoja joniškietis odininkas Kęstutis Cibulis. Rankines, kuprines, portfelius, knygų viršelius iš augalinio rauginimo galvijų ar itin prabangios, „Odų karaliene“ tituluojamos, arklio sprando odos dygsnelis prie dygsnelio siuva rankomis. Raižo, kalinėja, kniedija, vaškuoja, tonuoja. Puošia liaudiškais motyvais, senųjų baltų simboliais. Knygos viršelis, kuprinė „Knygnešiui“ dekoruoti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ (1599) prakalbų fragmentais.
Joniškietės tapytojos Virginijos Kutkienės drobėse – krašto tradicijų („Rasos šventė) ir sakralinės temos – „Rūpintojėlis“, „Sopulingoji“, „Akmenėlių takas“ su Paberžės motyvais, skirtas šviesiam Tėvo Stanislovo atminimui. Skulptorius, tapytojas, poetas Viktoras Žilinskas, kaip sakoma, iki kaulų smegenų žiemgalis, vis ieško ir ieško ko nors naujo. Pastaruoju metu paviliojo grafika. Linoraižinių lakštuose Lietuvos globėjas šv. Kazimieras, jaučius pasikinkęs aria šv. Izidorius, šlovinami senieji dievai Žemyna ir Perkūnas, dėmesio susilaukė nelengvas amatininkų – kryždirbio, verpėjos, puodžiaus, kalvio – triūsas („Keturi amatai“).
Vertinimo komisija – Asta Valiukevičienė iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro (pirmininkė), Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografė Elvyda Lazauskaitė, šiaulietė menotyrininkė Michalina Adomavičienė, skyriaus tekstilės sekcijos vadovė Zita Lukytė – turėjo gražaus darbelio. „Aukso vainiko“ nominantais pripažinti drožėjas Eugenijus Arbušauskas, kryždirbys Jonas Dzvėga ir grafikas Viktoras Žilinskas. Tradicija tokia: į Raudondvarį Kauno rajone (šventė kasmet rengiama vis kitoje vietoje) iki Trijų Karalių sugužės visų regionų nominantų kūryba. Tada ir paaiškės, kas ta šiemetinė vainikuotoji trijulė.
Antrų vietų diplomus pelnė odos meistras Kęstutis Cibulis, juostų audėja Vitalija Monkienė, kryždirbys Dalius Udrakis ir drožėjas Jonas Vasauskas. Treti – tapytoja Ona Girdvainienė, mezgėja Olė Plungienė, audėja Regina Vaišnorienė, keramikas Vydmantas Vertelis. Paskatinamaisiais diplomais apdovanotos tekstilininkės Galina Beniušienė, Asta Liaudanskienė, kelmiškė Alma Meškienė.
Tautodailininkus sveikino Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, LR seimo narys Stasys Tumėnas, LTS pirmininkas Jonas Rudzinskas, kiti svečiai. Prie spalvingos ekspozicijos, susirinkusiųjų šventinės nuotaikos labai tiko Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos kanklininkės Emilijos padovanotos liaudiškos melodijos.
