Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Tautinė juosta  buvo neatskiriama ir vyriško, ir moteriško lietuvių tautinio kostiumo dalis. Tai – pats seniausias liaudies tekstilės audinys, pralenkiantis kitus raštų įvairumu ir ornamentų archajiškumu. Iki XIX a. pabaigos juostomis moterys ir vyrai juosėsi drabužius, plačiai naudojo buityje ir papročiuose, dovanojo, taip pat aukojo. Kraičiui merginos prisiausdavo po keliasdešimt juostų, kad per vestuves turėtų kuo apdovanoti ne tik vyro gimines, bet ir vestuvių dalyvius.

Juosta. Apie 1896 m. KEM GEK 240. Gauta 1944 m. Čiuladų k. Kupiškio sen. Kupiškio raj. iš J. Kukenytės. Seserų Glemžaičių rinkinys
Juosta. Apie 1896 m. KEM GEK 240. Gauta 1944 m. Čiuladų k. Kupiškio sen. Kupiškio raj. iš J. Kukenytės. Seserų Glemžaičių rinkinys

Nemažos tautinių juostų kolekcijos yra saugomos pagrindinių Lietuvos muziejų: Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose. Taip pat unikalios juostų kolekcijos saugomos ir mažesniuose rajonų muziejuose (pvz., Alytaus kraštotyros muziejaus, Kupiškio etnografijos muziejaus, kitų muziejų rinkiniai). 

Atskirai dera pristatyti juostų specifiką. Kaip žinia, tautinė juosta buvo raištis, skirtas sujuosti ar susijuosti (sermėgai, delmonai, sijonui), surišti (šimtaraščiai rištuvai – prievytai; rišamos juostos – kaklajuostės – vyrų dėvimos ant marškinių apykaklės; o suvystytam kūdikiui surišti skirtos juostos vadintos pavijočiais), parišti (pakelės, pakelaitės – juostelės batų aulams ir kojinėms parišti). Juostos būdavo austos (rinktinės, kaišytinės, diminės), pintos (pintinės), vytos (vytinės) iš vilnonių, lininių ar medvilninių siūlų, buvo įvairaus ilgio ir pločio raštuotos, kartais vienspalvės.

Kaišytinė juosta iš Šiaulių AUŠROS muziejaus. ŠAM E–O 229 (šaltinis - www.limis.lt)
Kaišytinė juosta iš Šiaulių AUŠROS muziejaus. ŠAM E–O 229  (šaltinis - www.limis.lt)

Pasirodo, kad tautinius drabužius aukštaitės moterys susijuosdavo siaura pintine, rečiau – rinktine, o vyrai – įvairaus pločio rinktine, ripsine arba vytine juosta su kutais galuose. Ryškiaspalvės pusvilnonės ar vilnonės juostos austos skirtingais būdais ir spalvų deriniais ritmingai atkartojant eglučių, krypučių, rombų motyvus.

Nė vienas kitas Lietuvos etnografinis regionas negali pasigirti tokia juostų gausybe ir įvairove kaip dzūkai. Dzūkijoje ir Suvalkijoje paplitusios kaišytinės juostos, kurių pagrinde įvairiaspalviais vilnoniais siūlais ar skaistgijomis būdavo iškaišyti geometriniai ar augaliniai raštai. Juostų raštas aprėminamas pakraščiuose išaudžiant keleto spalvų dryželius. Juostų galai puošti kutais. Plačiausios ir įvairiausios juostos buvo audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus r. Eišiškių, o štai Šalčininkų r. juostos paprastesnės.

Pintinė juosta. Aukštaitija. LDM LA 2395 (šaltinis - www.limis.lt)
Pintinė juosta. Aukštaitija. LDM LA 2395  (šaltinis - www.limis.lt)

Pintinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus LDM LA 3060 (šaltinis - www.limis.lt)
Pintinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus LDM LA 3060  (šaltinis - www.limis.lt)

Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaistgijų siūlų; spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis, kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose – įvairiaspalvių siūlų kuteliai. Beje, Teresės Jurkuvienės teigimu, būtent etnologė Marija Znamierovska-Pruferova (1898–1990), trečiajame XX a. dešimtmetyje tyrinėjusi dzūkų juostas Druskininkų apylinkėse ir surinkusi ten nemažai lietuviškų raštų pavadinimų, pirmoji bandė juos sisteminti ir paaiškinti pavadinimų kilmę. Dalis pavadinimų, anot jos, susiję su ornamento panašumu į įvairius daiktus, augalus ir gyvūnus.

Mažojoje Lietuvoje austos šimtaraštės juostos su keliomis dešimtimis (iki 30) skirtingų rašto motyvų, kartais dainų posmais, linkėjimais. Mažojoje Lietuvoje sermėga buvo susijuosiama rinktine 8–10 cm pločio juosta. Jos pagrindas šviesus, gelsvas ar dvispalvis, o jame išrinktas stambus geometrinis raudonos, vyšninės, tamsiai mėlynos ar juodos spalvos raštas; galai puošti vešliais kutais. Sijonui susirišti, delmonui prisijuosti ar kojinėms parišti naudoti šimtaraščiai rištuvai – siauros 1–2,5 cm pločio rinktinės juostelės su daugybe skirtingų motyvų. Visgi dažniausias Mažosios Lietuvos juostų raštų motyvas – rombas, rombas su ataugėlėmis, tam tikras „žvaigždučių“ tipo ornamentas.

Rinktinė juosta iš Alytaus kraštotyros muziejaus AKM E 810 (šaltinis - www.limis.lt)
Rinktinė juosta iš Alytaus kraštotyros muziejaus AKM E 810  (šaltinis - www.limis.lt)

Rinktinė juosta iš Alytaus kraštotyros muziejaus AKM E 1164 (šaltinis - www.limis.lt)
Rinktinė juosta iš Alytaus kraštotyros muziejaus AKM E 1164  (šaltinis - www.limis.lt)

 

Lietuvių tautinių rinktinių juostų simbolika

Šiame straipsnyje bus daugiau aptariama lietuvių rinktinių juostų simbolika. Bene išsamiausiai lietuvių liaudies juostų, pirmiausia rinktinių, simboliką aptarė menotyrininkas, etnologas dr. Vytautas Tumėnas[1]. Būtent jo pateikiama rinktinių juostų simbolikos klasifikacija ir remsimės šiame straipsnyje. Bus pasitelkiama ir Valdo Celmso studija „Baltų raštai ir ženklai“. Pasak V. Tumėno, „Tradicinė juostų ornamentika (jos kanonai ir ženklų konstrukcijos schemos) gyvuoja baltų kraštuose daugiau kaip devynis šimtmečius (Volkaitė-Kulikauskienė 1997; Zarina 1999; Tumėnas 2002: 56-66). Ji turi bendrybių su Neolito Senosios Europos civilizacijos raštu, ženklais bei ornamentu (Tumėnas 2002: 73, 156, 168, 198, 205).[2]

Lietuvių tautinių juostų, šiuo atveju – austinių-rinktinių – ornamentus galima išskirstyti į šias grupes:

  • augalijos pasaulio įvaizdžiai,
  • gyvūnijos pasaulio įvaizdžiai,
  • artefaktų ir kosmoso objektų įvaizdžiai,
  • geometrinių figūrų įvaizdžiai.

Rinktinių juostų raštai-ornamentai būdavę labai įvairūs: katpėdėlės, grėbliukai, agurkėliai, eglutės, akutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, žalčiukai, žirgeliai, meškučiai, ožkanagučiai, varlytės arba vėžleliai, vėžiukai, gromatėlės ir kt.

Augalijos pasaulio įvaizdžiai

Augalijos pasaulio įvaizdžiai (roželė, eglutė, gėlytė, katės pėdutė, kt.) buvo svarbūs tautinių juostų, ypač rinktinių, simbolikoje.

 roželė

Pasak V. Tumėno, lietuvių rinktinėse juostose gana dažnas rombo su ataugėlėmis raštas lietuvių vadinamas Rožele, Erškėtėliu, Snaige, Žvaigždute, Sauluke, Gėlyte, Katės pėduke. Beje, įdomu pastebėti, kad pavadinimai Saulukė, Katės pėdukė atstovauja Dzūkijos etnografiniam regionui – dzūkų tarmei.

Beje, o latviai šį raštą juostose ir pirštinėse vadina Saulīte ʻsaulutėʼ, Roze ʻrožėʼ, Ozoliņš ʻąžuolėlisʼ, Ozolzaru raksts ʻąžuolo lapų raštasʼ, Kaķpediņi ʻkatpėdėlėsʼ. Baltarusiai jį vadina Рожа ʻrožėʼ, Сонца ʻsaulėʼ, Жыцень ʻjavų dvasia?ʼ, Рэдзька ʻridikasʼ, Вядзьмедзь ʻmeškaʼ, Кветки ʻžiedeliai, gėlytėsʼ, Звёздачкi ʻžvaigždelėsʼ.

Rusai šį ornamentą vadina Цветок ʻžiedelisʼ, Репей ʻvarnalėšos žiedasʼ, Гребенки ʻgrėbliukaiʼ.

Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus. LDM LA 1912 (šaltinis - www.limis.lt)
Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus. LDM LA 1912  (šaltinis - www.limis.lt)

Taigi, baltų ir slavų tradicijoje rombo su ataugėlėmis raštų (juostose) pavadinimai atitinka reikšmingiausią augaliją ar jos žiedus tautosakoje (ypač rožes, ąžuolus), taip pat saulės, žvaigždžių ir vestuvinės simbolikos gyvūnų (katės, meškos) mitopoetinius įvaizdžius[3]. Pasak V. Tumėno, rinktiniuose diminiuose audiniuose vieni populiariausių pailgos formos su nedidelėmis ataugėlėmis ženklai lietuvių tradicijoje vadinami Agurkiniai, Ąžuolo lapai, Šaudykliukės, Šautuviukai. Baltarusių tradicijoje jie vadinami Дуб ʻąžuolasʼ, Дубовае лiсце ʻąžuolo lapaiʼ, Агурочак ʻagurkėlisʼ. Vadinasi, baltų ir slavų tradicijoje išilginto rombo su ataugėlėmis ženklo (diminiuose audiniuose), panašaus į ,,roželę“ (juostose), įvardijimai siejami su galingiausio medžio – ąžuolo, kuris tautosakoje neretai simbolizuoja Pasaulio medį, įvaizdžiu.

Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus. Šakių r. LDM LA 1699 (šaltinis - www.limis.lt)
Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus. Šakių r. LDM LA 1699  (šaltinis - www.limis.lt)

Atskirai dera paminėti ir gana populiarų rinktinėse (beje, ir pintinėse) juostose – eglutės – įvaizdį.

b_600_147_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_juostos_image003.jpg

Eglutės įvaizdis V. Celmso knygoje „Baltų raštai ir ženklai“ yra įvardijamas kaip žagaro įvaizdis, susijęs ir su Pasaulio medžio simboliu.

Gyvūnijos pasaulio įvaizdžiai

Derėtų atskirai aptarti chtoninės – požemių – srities gyvūnų – roplių – varlytės, rupūžės, gyvatės arba žalčio – simbolius.

 

varlytė

V. Tumėno žodžiais, varlytės įvaizdžio raštai lietuvių rinktinėse juostose būna keturių atmainų:

 a) rombą su kabliukais lietuviai vadina Vėžlelis, Vėželis, Vėžiukas, Varlytė, Voras, Keturkėla, Ožkanagis, Nagos; latviai vadina Vēzīšu raksts ʻvėžių raštasʼ, Vēzītis ʻvėželisʼ, Krupītis ʻrupūžiukasʼ; baltarusiai vadina Казёл ʻožysʼ, Крючча; rusai – Лягушка ʻvarlėʼ, Лягушечки ʻvarlytėsʼ, Жаба ʻrupūžėʼ, Козюльки ʻožiukaiʼ, Клины ʻklynaiʼ, Cкобы ʻžnyplėsʼ;

b) keliagubų linijų varlytę lietuviai vadina Panievalia, Panevala, Vėželis;

c) rombą su ataugėlėmis dvejose priešingose viršūnėse lietuviai vadina Ožkapėdė, Obelėlė, Voras; baltarusiai – Дуб ʻąžuolasʼ;

d) rombą su širdelių pavidalo ataugėlėmis dviejose viršūnėse lietuviai vadina Plačiakojis.

Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus Dzūkija. LDM LA 1907 (šaltinis - www.limis.lt)
Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus Dzūkija. LDM LA 1907  (šaltinis - www.limis.lt)

Varlės, vėžio, nagų, ožio įvaizdžių bendrybės, panašios atitikmenų sekos yra analogiškos baltų ir slavų tradicijose. Tai akivaizdžiai liudija apie reiškinio archajiškumą ir tarpetninius ryšius. Šių įvaizdžių semantikos laukas sietinas su vaisingumo simbolika. Vėželio ornamentas turi daug variantų, tarminių taip pat: tai ir varlytė, varliukė, vėžiukas, keturkėla.

vėželis

Šis ornamentas paplitęs visoje Lietuvoje, tiesa, dažniausias Dzūkijoje ir Žemaitijoje.

Vėželio ornamentas turi panašumų ir su žirgelio ornamentu. Pasirodo, kad panašus simbolis aptinkamas ir latvių tautiniuose raštuose, juostų, taip pat pirštinių, puošyboje. Beje, vėželio ženklas dar vadinamas rupūžėle arba Mėnulio ženklu. Pasak Valdo Celmso, varlytė arba rupūžėlė yra Mėnulio ženklas, simbolis, kuris gana dažnai atsiskleidžia „ne tik kaip vaisingumo arba išnykimo simbolis, bet ir kaip naktinės tamsos, apačios, pasąmonės, intuicijos simbolis“[4].

žalčiukas

Rinktinėse lietuvių juostose galima aptikti ir žalčio (gyvatės) simbolį, primenantį svastikos ženklą. Senovės baltų mitologijoje žaltys siejamas su žemės, žmonių ir gyvulių vaisingumu, su žmonių laime ir gerove, su mirusiaisiais. Dar su žalčiais siejamos meilės, giminės nesibaigimo idėjos. Žaltys, kaip gyvybinės energijos įsikūnijimas, galėjo būti siejamas su pirmuoju gyvybės šaltiniu – saule. Svastiką sudaro dvigubas žalčiukas. Senovėje lietuviai gerbė ir garbino žaltyje esančią gyvybinę energiją, kurią turi augalai, gyvūnai, žmonės. Tai gali būti gyvybinės ugnies reikšmė. Buvo tikima, jog žaltys gali ištraukti iš dangaus lietų, todėl buvo laikomas tarpininku tarp dangaus ir žemės. Manoma, kad žaltys galėjo būti žinių luomo ženklas. Pasak V. Celmso, „gyvatės arba žalčio ženklas – senas gyvybės energijos ir atsinaujinimo simbolis, raštuose vaizduojamas geometrine forma ar plastiškais gyvūnų pavidalais [...]. Gyvatės ar žalčio ženklas simbolizuoja laiko srauto kryptį ir pokyčių pobūdį“[5]. Svarbu paminėti ir tai, kad žaltys siejamas ir su deive Laima, tą ryšį „galima pastebėti tiek raštų ženkluose, tiek mitiniuose vaizdiniuose. Ne veltui tradicinėje kultūroje gyvatė arba žaltys simolizuoja laimę arba gerovę, dievišką šviesumą[6].  Kaip rašo Marija Gimbutienė, „priešistoriniais laikais dievybė Gyvatė buvo garbinama kaip namų židinio dievybė, laimės, sveikatos, gėrio, vaisingumo teikėja. […] Gyvatė buvo viską žinanti dievybė ir tuo gimininga Laimai. Jos žinojimo šaltinis – karūna“[7].

 žirgelis

Kitas svarbus lietuvių rinktinių juostų ornamentas – žirgelių motyvas. Pasak V. Tumėno, žirgelių tipo raštai būna trijų atmainų:

a) stogelį su kabliukais lietuviai vadina Žirgeliai, Arkliukai, Arkliukas; latviai – Zirdziņš ʻžirgelisʼ, Aviņragi ʻavino ragaiʼ;

b) rombą su daugelio kabliukų ataugėlėmis lietuviai irgi vadina Žirgeliai;

c) rombą su kabliukų ataugėlėmis viršūnėje lietuviai vadina Arklio galvukė, latviai – Zirdziņiu raksts ʻžirgelių raštasʼ[8].

Rašto įvaizdžių bendrybės baltų tradicijose liudija jo archajiškumą ir galimą ryšį

su dualine ir mediacijos simbolika.

Artefaktų ir kosmoso objektų įvaizdžiai

 grėbliukai

Kalbant apie artefaktus ir kitus – kosmoso – objektus, dera išskirti grėbliukų raštą. Grėbliukų įvaizdžio raštai gali būti dviejų atmainų. Pasak V. Tumėno, paprastesni lietuvių vadinami Grėbliukai, Šukos. O latviai trijų ataugėlių grėbliukus vadina Trejkajiņš ʻtrikojisʼ. Baltarusiai šiuos raštus vadina taip pat – Грабелькi ʻgrėbliukaiʼ. Rusai grėbliuko pavidalo linijas raštuose ir pačius raštus vadina Гребёнки ʻgrėbleliaiʼ. Užlaužtų ataugėlių grėbliukus lietuviai vadina Dvilypas grėblalis, Sulaužtinis grėblelis, Vėželis. Įvaizdžio bendrybės liudija tradicijos archajiškumą[9]. Tai leidžia ieškoti mitopoetikos simbolikos bendrybių. Remdamasis lietuviška medžiaga šį raštą tyrinėtojas sieja su dangaus šviesulių simbolika.

Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus Dzūkija. LDM LA 1907 (šaltinis - www.limis.lt)
Rinktinė juosta iš Lietuvos dailės muziejaus Dzūkija. LDM LA 1907  (šaltinis - www.limis.lt)

 

Literatūra:

Celms, Valdis. Baltų raštai ir ženklai. Vilnius: Vaga, 2012.

Gimbutienė, Marija.  Baltai priešistoriniais laikais: Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija, Vilnius: Mokslas, 1985.

Jurkuvienė, Teresė. Lietuvių liaudies juostos. Vilnius: Gervelė, 2001.

Tumėnas, Vytautas. Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas. Tipologija ir semantika. Lietuvos etnologija 9. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2002.

Tumėnas, Vytautas. Baltų ir slavų tekstilės geometrinių raštų pavadinimų (nomenklatūros) ir pavidalų (formos) bendrybės. Iš: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. Балты и славяне: пересечения духовных культур. Vilnius: Versmė, 2014, p. 384–402. 

Vytautas Tumėnas. Aplinkos realijų transformacija lietuvių juostų raštų pavadinimuose: liaudiško mąstymo principų raiška. LIETUVOS ETNOLOGIJA: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2005, 5(14), p. 139–154.

 

[1] Vytautas Tumėnas. Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas. Tipologija ir semantika. Lietuvos etnologija 9. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2002.

[2] Vytautas Tumėnas. Aplinkos realijų transformacija lietuvių juostų raštų pavadinimuose: liaudiško mąstymo principų raiška. LIETUVOS ETNOLOGIJA: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2005, 5(14), p. 142.

[3] Tumėnas, Vytautas. Baltų ir slavų tekstilės geometrinių raštų pavadinimų (nomenklatūros) ir pavidalų (formos) bendrybės. Iš: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. Балты и славяне: пересечения духовных культур. Vilnius: Versmė, 2014.

[4] Valdis Celms. Baltų raštai ir ženklai. Vilnius: Mintis, 2010, p. 235.

[5] Ten pat, p. 301–302.

[6] Ten pat, p. 303.

[7] Marija Gimbutienė.  Baltai priešistoriniais laikais: Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija, Vilnius: Mokslas, 1985.

[8] Tumėnas, Vytautas. Baltų ir slavų tekstilės geometrinių raštų pavadinimų (nomenklatūros) ir pavidalų (formos) bendrybės. Iš: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. Балты и славяне: пересечения духовных культур. Vilnius: Versmė, 2014.

[9] Tumėnas, Vytautas. Baltų ir slavų tekstilės geometrinių raštų pavadinimų (nomenklatūros) ir pavidalų (formos) bendrybės. Iš: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. Балты и славяне: пересечения духовных культур. Vilnius: Versmė, 2014.

 

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2020