Juostos – viena savičiausių ir archaiškiausių lietuvių tautodailės sričių. Siekdama atkreipti didesnį visuomenės ir tautodailininkų dėmesį į šį reikšmingą audimo barą, Lietuvos tautodailininkų sąjunga 2019 m. surengė pirmąją savo organizacijos narių parodą – konkursą, skirtą juostų tradicijos ir kūrybos puoselėjimui. Paroda atidaryta Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje 2019.11.05-30.
Lietuvoje nuo seno audžiamos įvairiaspalvės skirtingų atlikimo tchnikų juostos, kurios buvo itin glaudžiai susiję ne tik su apranga bet ir su papročiais. Juostų audimo tradicija gyvybinga ir šiandien. Savitas jų koloritas ir ornamentika daugelį audėjų įkvepia sekti ilgaamžėmis tradicijomis.
Pati paprasčiausia ir seniausia - pintinė juostų audimo technika. XIX – XX a. pr. pintinės juostos labiausiai buvo būdingos Auštaitijai. Tačiau jos buvo gerai žinomos ir Šiaurės Žemaitijoje.
Lietuvos archeologų tyrimai rodo, kad Pamarių ir Narvos kultūrose seniausias siūlų ir medžiagos gamybos būdas buvo pynimas; ši audimo technika išlikusi iki mūsų dienų pintinėse juostose, o, pavyzdžiui, Danijoje ankstyviausios pintinės technikos medžiagos datuojamos ankstyvuoju Bronzos amžiumi (1400-1200 m. pr. Kr.). Vėliau atsirado ruoželinis ir vytinis pynimas – tai pereinamoji į audimą metmenimis ir ataudais technika.
Pintinės juostos labiausiai buvo paplitusios Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Ukmergės, Panevėžio, Utenos, Ignalinos,Šiaulių rajonuose. Jos taip pat buvo žinomos Pasvalio, Molėtų, Anykščių, Zarasų, Švenčionių, Kretingos, Akmenės, Mažeikių, Telšių, Tauragės, Raseinių, Skuodo, Prienų, rajonuose. Dažniausiai jas dėvėjo vyrai ant marškinių, sermėgų ir kailinių.
Pintinės juostos pagal išvaizdą ir atlikimo technikos ypatumus Lietuvoje sutinkamos trijų atmainų: a) plokščiosios dvinytos arba miliškos: plokščiosios dvinytos eglinės, ir miliškai austos kryžminės; b) apvaliosios; c) keturbriaunės.
Pintinės juostos daromos iš drobiškai arba ruoželiu supinamų metmenų, tokiu būdu tie patys siūlai pakaitomis tarnauja ir kaip metmenys, ir kaip ataudai, pinami ne stačiu kampu, kaip rinktiniuose audiniuose, o įstrižai. Pintinių juostų raštą kuria įvairiai persipinančios skirtingų spalvų linijos, kurias sudaro vienos spalvos siūlų grupė.
Pintinių juostų dekoras tiesiogiai priklauso nuo atlikimo technikos. Apvaliosios ir keturbriaunės juostos (virvutės) buvo paplitę Žemaitijoje. Jos yra siauros, iki 1 cm pločio. Jų dekorą sudaro kelių spalvų įstriži dryžiai arba margos eglutės. Plokščiosios pintinės juostos būna ir siauros (1-5 cm.), ir plačios (5-10 cm).
Vienaip juostas pinant sukuriami egliniai, zigzaginiai ornamentai, kitaip – tinkliniai, rombiški. Pagal pynimo būdus juostoms buvo teikiami,,eglinių”, ir ,,kryžinių” (,,kryžiavinių”) juostų vardai. Tačiau šis liaudiškas skirstymas labiau susijęs su technika, o ne su konkrečia raštų išvaizda.
,,Kryžinėse” milinėse juostose imamas lyginis siūlų skaičius, taip pat ir kiekvienos spalvos linijai naudojamas lyginis siūlų kiekis. Jeigu visos spalvų linijos būna vienodo dydžio, gaunami tinkliniai raštai, o jeigu siūlų skaičius skirting spalvų linijose įvairuoja, sukuriami kryžių arba rombų grandinės raštai, kurie kartais dėl margumo mažai tesiskiria nuo tinklinių raštų. Retai sutinkami rombų grandinės raštai juostos viduryje – nei jų spalvos, nei kontūrai niekur nesiekia juostos krašto, kuriame būna trikampių raštų.
,,Kryžiniu” raštų išausta kiek daugiau nei pusė visų etnografinių pintinių juostų. Kryžinės juostos būna trijų rūšių: a) daugiausia yra platesnių ir siauresnių linijų kryžių – kontūrinių rombų bei didesnių ir mažesnių pilnavidurių rombų ornamento juostų; b) gerokai mažiau - lygiareikšmių vienodo dydžio kryžių – kontūrinių rombų ir pilnavidurių rombų juostų; c) visai mažai yra juostų su zigzagu kraštuose ir pilnaviduriais rombais bei linijiniais kryžiais viduryje.
,,Eglinių juostų” raštai gali būti išausti dvejopai: dvinytai arba miliškai. Dvinytose juostose siūlų skaičius būna lyginis, o milinėse – nelyginis (vienas papildomas siūlas imamas tos spalvos, kurios juostoje yra daugiausia). Labai retai išaudžiami ir kitokie – lankutės (zigzago) ( /\/\/ ) bei nutrūkstančio zigzago raštai, taip pat vienašonių įstrižainių raštai ( /// ).
,,Egliniai“ raštai sutinkami gerokai rečiau nei kryžiniai. Jie taip pat būna trijų rūšių: a) skirtingo linijų pločio eglių raštai sutinkami pusėje tokių juostų; b) rečiau pasitaiko vienodo linijų pločio eglių raštų; c) gerokai mažiau paplitę itin išilgintų vienodų arba plačių ir siaurų linijų eglių raštai.
Atskirą grupę sudaro išilgadryžiai raštai, zigzaginiai ir įstrižiniai raštai. Išilgų dryžių esama maždaug 5% visų pintinių juostų, zigzaginių raštų esama 3% juostų, o įstrižinių – 2%.
Kaip atskirą grupę reikėtų išskirti vienkrypčių įstrižainių rašto juostas. Apie jų atlikimo techniką rašė A. Tamošaitienė.
Kitokia technika, panašiai kaip plaukų kasos, pinamos apvalios juostelės. Jų raštai pagal paplitimą pasiskirstę taip: įstrižainės paplitę kiek mažiau nei pusėje juostų, pynė – ketvirtadalyje juostų, dar perpus retesni - eglutės, grandinėlės, keturbriaunės pynės raštai.
Pintinės juostos panašios ir kitose tautose, jų raštai ir netgi spalvos turi mažiau regionionių savitumų, nei rinktinės juostos. Lietuvoje pintinės juostos audžiamos iš daugelio spalvų siūlų. Pačios populiariausios buvo trijų ir keturių spalvų juostos. Dviejų spalvų juostos sutinkamos rečiau, o 5 spalvų juostos paplitusios dar mažiau. Itin retos 6, 7 ir 8 spalvų juostos.
Pintinėse juostose mėgstamiausios splavos – raudona, žalia, mėlyna, geltona, balta. Kaip papildomos naudojamos juoda, violetinė, alyvinė, rožinė. Pintinėse juostose sutinkame visų atmainų koloritą: šiltą, šaltą ir kontrastingą. Būtent šiltų ir šaltų atspalvių kontrastingos dermės juostų yra daugiausia. Mažiau yra šilto kolorito juostų. Šalto atspalvio juostos sutinkamos dar rečiau.
Pagal šiltumą ir šaltumą pintinių juostų spalvos derinamos trim būdais: a) kai kontrastiškai gretinamos šiltos ir šaltos spalvos; b) kai vyrauja vienas atspalvis ir priderinamos papildomos kontrastiškos spalvų linijos; c) kai visos spalvos esti vieno kolorito.
Pintinių juostų koloritą pagal emocinį poveikį galima skirstyti į aktyvų ir ramų. Ramaus kolorito juostos buvo mėgiamos daugiau nei pusėje visų pintinių juostų, o aktyvaus kolorito juostos paplitusios gerokai mažiau.
Pagal šviesumą ir ryškumą spalvos pintinėse juostose derinamos trimis būdais: a) kai vios spalvos vienodo intensyvumo ir panašaus šviesumo; b) kai spalvos vienodo ryškumo ir skirtingo kontrastingo šviesumo; c) kai spalvos skirtingo ryškumo ir skirtingo šviesumo.
Daugumos pintinių juostų kutai labai kuklūs. Paprastai juos sudaro laisvai karantys metmenų siūlų galai, tačiau pasitaiko ir sudėtingesnių, įmantresnių, meniškesnių kutų atlikimo variantų. Kai kada kutai sudaromi metmenis rišant po kelis į pundelius, - taip gaunami nedideli šepetukai.
Kartais visi palaidi metmenų siūlai būna perrišti vienu mazgeliu (dažniau pasitaiko siauresnėse juostelėse), taip gaunamas nedidelis šepetukas. Retsykiais palaidi metmenų siūlai būna supinami į virvutę, kuri perauga į bumbulą. Labai retai naudojamas būdas, kai palaidi siūlai supinami į kaseles. Dažniau apskritose juostelėse prie juostos galo iš tos pačios spalvos siūlų, ar pridedant keletą papildomų spalvos siūlų, padaromas puošnus bumbulas – varpelis.
Vytinė juostų audimo technika taip pat itin archaiška. Senosios Europos kultūroje vytinis audimas buvo žinomas vėlyvajame Neolite: molinė keturkampė lentelė su skylutėmis, rasta Ispanijoje, greičiausiai yra vytinio audimo įrankis (ar jo simbolis).
O seniausia pasaulyje žinoma austa vytinė juosta rasta Ramzio III įkapėse Egipte. Vytinis audimas buvo žinomas ir Senovės Babilone. Jis buvo paplitęs ir Antikinio Egipto koptų tekstilėje.
Seniausias audimo su metmenimis ir ataudais būdas, anot R. Rimantienės, - vytinis audimas. Vytinis audimas lentelėmis Lietuvoje žinomas jau iš ankstyvųjų Narvos kultūros gyvenviečių. Vyta iš plonų ir dailiai suverptų siūlų. Apmesdavo ant lentelių su 2 skylutėm. Lenteles persukant susidaro žiotys, pro kurias šaunami ataudai. Ši technika plačiai buvo žinoma ir kituose Europos kraštuose.
Vakarų Lietuvoje archeologų rastos IX – XI a. miniatiūrinės vyjimo lentelių kopijos – įkapės iš žalvario skardelių arba gintaro rodo, kad vytinis audimas buvo itin reikšmingas senovės baltų pasaulėžiūroje ir kultūroje.
Vytinės juostos audžiamos kvadratinėmis lentelėmis su keturiomis skylutėmis kampuose, per kurias perkišami vienos rūšies vilnoniai siūlai, tik ataudams kartais panaudojami siauresni stipresni lininiai siūlai. Jos daugiausia paplitusios Rytų ir Šiaurės Aukštaitijoje – Švenčionių, Ignalinos, Zarasų, Pasvalio, Rokiškio, Biržų rajonuose. Žinomos ir Šiaulių rajone. Vytinės juostos paplitę ir pietryčių Lietuvoje, rytinėje Dzūkijoje.
Archeologijos duomenimis VI – VIII a. jos buvo paplitusios Lietuvoje ir Latvijoje. Vienas geriausiai išlikusių – Paragaudžio kapinyno (Šilalės r.) juostos fragmentas su languotų žalčiukų raštu. Latvių archeologės A. Zarinios nuomone, vytinių juostų raštai ištobulėjo XI – XIII a. – vėliau jie perėjo į rinktinę techniką, kurioje buvo toliau puoselėjami.
Lietuvių etnografinių vytinių juostų paskirtis daugiau ūkinė – dėl stiprumo jos labai tiko vadelėms ir išeiginiams arklių pakinktams. Kartais jas panaudodavo vyrų drabužiams sujuosti, o ypač batų aulams ir autų apyvarams pasirišti.
Etnografinės vytinės juostos siauros, o raštai paprastesni – tai įvairūs skersiniai ir išilginiai dryželiai, kvadratėliai, paprastos eglutės, rombai, stačiakampiai, kryželiai. Neretai jų ornamentą sudaro tiesiog skirtingų spalvų siūlų suvėrimo kompozicinės galimybės, o ne specialiai išrinktas raštas, kaip buvo senesnėse archeologinėse.
Spalviniu požiūriu vytinės juostos itin margos, daugiaspalvės. Vienoje juostoje paprastai naudojama nuo 2 iki 5 spalvų. Smulkūs rašteliai skaldo vytinių juostų spalvas, be to dažnai jų spalvos nebūna ryškios, todėl tokioms juostoms ryškumo ir puošnumo suteikia kontrastiški įspūdingi jų galai. Juos puošia tų pačių siūlų kutai arba papildomai pritaisomi vienos arba kelių ryškių spalvų vilnonių ar medvilninių siūlų spurgeliai – bumburėliai. Jie tvirtinami juostos gale arba pakopomis vienas virš kito bei pundeliais, kartais bumburai būna žiedo formos. Jų kiekis labai įvairuoja.
Kaišytinės juostos, dėvėtos tik moterų, buvo audžiamos tik panemuniuose Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Tokios technikos juostų nebuvo kitose šalyse. Jų lino ar medvilnės dugnas šviesus, vienspalvis. Seniausiuose pavyzdžiuose – tik baltas, vėlesniuose pasitaiko ir pilkas, žalsvas. Jų daugiaspalvių ornamentų spalvos kinta išilgai juostos. Šios savitos, vietinės technikos juostos yra vėlesnės kilmės, pradėtos austi, matyt, XIX a. pradžioje. Jų atlikimo būdas, koloritas, ornamentai itin artimi šio krašto kaišytinėms prijuostėms. Vyraujantys raštai – žvaigždutės, saulutės, katpėdėlės, gėlelės ar gėlelės prie įvijos pavidalo lapuotos šakelės.
Atskirą, itin skirtingą ir ngausią rinktinių juostų atmainą sudaro taip vadinamos ,,beraštės“ metmenų ripso juostos. Jų dekoras išgaunamas peraudžiant metmenis be rinkimo. Tokiu ,,technologiniu“ dekoru iš esmės audžiami daugumos rinktinių ir kaišytinių juostų pakraštėliai. Taigi, jų ornamentas grįstas technologinėmis audimo tinklo perdangomis, kurios sudaro skersinių dryželių, išilgų dryžių ir stačiakampių ornamentus.
Rinktinės juostos – pačios įvairiausios, sudėtingiausios ornamentikos ir labiausiai paplitusios geografiškai bei gausiausiai austos juostos Lietuvoje. Daugiausia jų sutinkama Dzūkijoje ir Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje, gerokai mažiau atskirose Aukštaitijos (Ukmergės, Utenos, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių r.) ir Žemaitijos (Tauragės, Raseinių, Šiaulių, Joniškio r. ir Palangos m.) vietovėse.
Rinktinių juostų technika Baltijos šalyse pasirodė XIII a. Ji išsiplėtojo iš vytinio rinkimo. Seniausios etnografinės rinktinės juostos Lietuvoje žinomos nuo XVIII a.
Rinktinių juostų išskirtinė svarbiausia ypatybė – sudėtinga dažniausiai dvipusė ornamentika. Ornamentiką dažniausiai sudaro ir dugno raštas ir išrinktas ornamentas. Nors pasitaiko ir tokio dekoro, kuriame raštai išrenkami lygiame juostos dugne. Juostose vyrauja balta dugno spalva, tačiau pasitaiko ir kitokių juostų – kurių dugnas – vienspalviai spalvotas, kontrastingas raštų koloritui.Vakarų Lietuvoje pasitaiko juostų su dvispalviu dugnu. Ornamentika gali būti dėstoma ne tik viena išilgine juosta, bet ir keliomis. Be to atskirus ornamentikos registrus gali sudaryti ir abu raštuoti juostos pakraštėliai. Išskirtinė daugelio rinktinių juostų sąvybė – puošnūs, papildomų spalvų siūlais praturinti juostos galų kutai. Juostose vyrauja nutrūkstami raštai, nenutrūkstami audžiami žymiai rečiau. Visoje Lietuvoje (išskyrus Mažają Lietuvą) vyrauja paprasto raporto juostų dekoras, kai pastoviai kartojamas tas pats motyvas, sudarytas iš kelių ženklų. O Mažojoje Lietuvoje gausu daugiaraščių, ,,šimtaraštėmis“ vadinamų juostų, kurių dekorą sudaro daugybė motyvų, kurie kartojami nepastovia tvarka arba kurių dekore visi ženklai skirtingi, nepasikartojantys. Senoviškų plačių daugiaraščių juostų aptikta ir Aukštaitijoje - Ukmergės bei Pakruojo rajonuose.
Rinktinių juostų ornamento tradicija atsekama nuo Senosios Europos kultūros laikų. Tiesioginė tradicija akivaizdi Baltų kraštuose nuo XI a. – juostų raštai plėtojami iš 18 pirminių, archetipinių ženklų:
XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje, vėliau Suvalkijoje pasirodė juostos su tekstiniais įrašais, vėliau išsirutuliojo tokios juostos, kuriose geometrinius raštus apskritai pakeitė šriftiniai tekstai.
XX a. plėtojosi ir tautinės juostos, virtusios tautinių koncertinių kostiumų, modernių interjerų puošmena arba tiesiog reminescensiniu suvenyru. Tokių juostų dekoras – stilizuotas, sumonumentalintas, pritaikytas apžiūrėjimui didesniu atstumu scenoje salėse arba stadionuose. Jų koloritas supilkintas atsisakant margumo ir kontrastingumo – taip siekiama prisitaikyti prie modernios miestietiškos estetikos interjeruose ir aprangoje vyraujančiai vieno atspalvio kolorito nuostatai. Tautinių juostų modernumą savu metu liudijo ir tradicinį liną, vilną, medvilnę pakeitę sintetinio šilko siūlai. Tokios modernizuotos tautinės rinktinės juostos neretai daugiatiražiu būdu buvo audžiamos dailiųjų amatų ir siuvenyrų įmonėse. XX a. pabaigoje tokios stilizuotos tautinės juostos vėl atsigręžė į tradicinius lino ir vilnos siūlus, tačiau liko prisirišę prie apibendrinto, nesudėtingo ornamento tradicijos ir polinkio į supilkintą nemargą vienspalvį koloritą.
Rinktinių juostų koloritas itin įvairus. Aukštaitijoje vyrauja neryškių spalvų juostos. Ypatingai savita kai kurių aukštaičių juostų savybė – išrenkamus raštus austi dvejopos spalvos gretimai gulančiais siūlais (pvz., rudu ir mėlynu). Suvalkiečių ir dzūkų juostos – pačios spalvingiausios. Labiausiai paplitę raudono rašto baltame dugne juostos, taip pat paplitusios mėlyno ir žalio rašto juostos. Baltas dugnas vyrauja daugumoje juostų, tačiau Stakliškių apylinkėse pasitaikė ir spalvoto vilnonių siūlų dugno juostų. Suvalkiečių ir dzūkų juostų puošniuose kutuose dažnai įaudžiama daug papildomų spalvų siūlų. Čia vyrauja kontrastinis – šiltų ir šaltų spalvų gretinimo principas.
Parodai - konkursui daugiausia pateikta pintinių juostų –85. Jas išaudė 13 juostų audėjų: A. Gegelavičienė, A. Norvaišienė, G. Vilys, I. O. Vilienė, J. Jatautienė, J. Levinskienė, J. Baltramiejūnaitė, P. Damijonaitienė, R. Martyšienė, R. Vaitiekauskienė, R. Valiukevičienė, R. G. Valiukevičiūtė, Z. Kumpelienė.
Gausu ir rinktinių juostų - 70. Jas išaudė 11audėjų: A. ir A. Macijauskai, D. K. Bozienė, G. Vilys, N. Sidarienė, P. Damijonaitienė, R. Žiūkienė, S. Milvydienė, U. Salikaitė, V. Valenskienė, V. Valentonytė.
Mažiau pateikta vytinių juostų – 44. Jas audė 6 audėjos: A. Gegelavičienė, B. Račkaitienė, I. Balčienė, L. Kriaukšlienė, S. Damanskienė, V. Ratautienė.
Pateikta ir keletas beraščių juostų – 5, jos austos – I. O. Vilienės ir P. Damijonaitienės.
Mažiausiai išausta kaišytinų juostų – 4, išaudė D. K. Bozienė.
Parodoje vyraujančios pintinės juostos liudija tikrą šios technikos atgimimą, lyginant su jų nepopuliarumu XX a. II pusėje. Gausėja ir vytinių juostų, kuriose nemažai dėmesio archeologinės ornamentikos tradicijos interpretavimui.
Parodoje galime pasigesti rinktinės technikos šriftinių juostų bei sudėtingesnių ir įvairesnių raštų kompozicijų, kuriose būtų taikomi skirtingesni simetrijos principai.
Plačiau atstovaujama, įvairesnė galėtų būti ir kaišytinių juostų tradicijos įvairovė.
Paroda liudija, kad juostų audimu domisi gausus įvairių kartų audėjų ratas, kad įvairių šios srities specialistų pastangos – seminarai, dirbtuvės, paskaitos, konsultacijos, parodos palankiai lemia juostų audimo tradicijos gyvybingumą, jos įvairovę ir aukšto meistriškumo siekį.
Bibliografija
Johl C. H. Altägyptische Webstuhle. Leipzig, 1924, s. 61.
Jurkuvienė T. Juostų spalviniai deriniai, Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1988, p. 70-74.
Jurkuvienė T. Lietuvių liaudies juostos. Vilnius: Gervelė, 2001.
Rimantienė R. Šventoji I. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius, 1979, p.69-80.
Rimantienė R. Šventoji II. Pamarių kultūros gyvenvietės. Vilnius, 1980, p.32-35.
Rimantienė R. Nida. Senųjų Baltų gyvenvietė. Vilnius, 1989.
Sandars N. Prehistoric Art in Europe. London, 1985, p. 231.
Tamošaitienė A. ir Tamošaitis A. Lithuanian Sashes. Toronto, 1988.
Tumėnas V. Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas: tipologija ir semantika (Lietuvos etnologija, t. 9.).
Tumėnas V. Aplinkos realijų transformacija lietuvių juostų raštų pavadinimuiose: liaudiško mąstymo principų paieška, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2005, Nr. 5 (14), p. 139-154.
Vandytė A. Juostos. Vilnius, 1998.
Volkaitė – Kulikauskienė R. Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai (I-XVI a.). Vilnius, 1997 , p. 16-18.
Wulf O., Volbach W.F. Spatantika und Koptische Stoff, Colections of the Staatl. Mus. Berlin, 1926.
Zariņa A. Apģērbs Latvijā 7-17 gs., Rīga, 1999.
