Puodininkystės tradicija
Keramika (Puodininkystė), ko gero, seniausia lietuvių liaudies meno šaka. Archeologiniai keramikos radiniai itin seni ir reikšmingi tiriant lietuvių kultūros ir istorijos raidą. Buitinės ir taikomosios dailės kūrinių pasižyminčių išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybos motyvais ir jų kompozicijomis, santūriu spalvos panaudojimu.
Keramikos dirbiniai Lietuvoje paplito neolito laikotarpiu – lipdomi įvairių formų indai, urnos, X-XI a. indus ėmus žiesti praturtėjo ornamentika, XIV-XV a. įsikųrusiose keramikos dirbtuvėse pradėti gaminti architektūriniai dirbiniai: plytos, kokliai...
Iki šių dienų išlikusi ir populiari Lietuvoje juodoji keramika, tačiau vis rečiau dirbinama XIX amžiuje susiformavusi ir dar XXa. populiari puodininkystė – raižymu ir engoba dekoruota keramika: ąsočiai alui, pienui, girai, lekeliai vynui, aliejui, actui, puodynės, čerpės (aguonpuodžiai), dubenys ir dubenėliai, lėkštės ir lauknešėliai.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos nuo 2004-ųjų įgyvendinamas tradicinės puodininkystės programos ilgalaikis tikslas - tradicinės puodininkystės gyvojo paveldo populiarinimas ir pritaikymas šiuolaikinės visuomenės poreikiams atskleidė iš tikrųjų dideles ne tik visuomenės, kultūros darbuotojų, pedagogų bet ir pačių keramikų ir puodžių tradicinės keramikos pažinimo spragas, regioninių skirtumų ir technologinių procesų žinių stoką. Todėl įgyvendindami tradicinį kasmetinį projektą siekėme gaivinti ir populiarinti tradicinės liaudies puodininkystės amatą Sūduvos krašte, vėliau rengdami respublikines tarptautines parodas plenerus, seminarus ir puodininkystės festivalius. Terminas gaivinti nėra per stiprus, kadangi pasidairius po Lietuvoje rengiamas muges keramikos dirbinių dar rasime, tačiau bent kiek lietuviškų tradicijų turinčių – reta. Gal būt įpratome mokytis ir semtis patiries ne iš pirminių šaltinių – muziejų eksponatų (juolab, kad ir tradicinės puodininkystės pavyzdžių mūsų krašto muziejuose labai nedaug), bet iš perkurtų, stilizuotų ar adaptuotų keramikos dirbinių, taip nutoldami nuo tradicinio palikimo, nuo paveldo šaknų. Todėl įgyvendindami projektus pagalbos kreipėmės į muziejus. Dėkojame Puodžių puodžiui Vytautui Valiušiui leidusiam pasinaudoti jo įsteigto Keramikos muziejaus Leliūnuose kolekcija, rengiantis plenerams ir seminarams.
Aukšto lygio puodžių kūrinių sutinkame kasmetinėse regioninėse ar respublikinėse „Aukso vainiko“ parodose, tačiau mugėse ar suvenyrų salonuose vos vienas kitas. Kodėl taip yra? Juk gaminti „teisingą“ ąsotį, puodynę, dubenį ar dirbinį, neturintį nieko bendra su lietuviškąja tradicija, sunaudojama tiek pat žaliavų, laiko ir kūrybinės išmonės.
Į plenerus ir parodas kvietėme keramikus iš Lenkijos Podlasės ir Mozūrijos regionų Latvijos Daugpilio, todėl, kad įdomu buvo pasidalinti senosiomis puodininkystės tradicijomis, išryškinti skirtumus tarp tradicinių formų ir dekoro, supažindinti mūsų krašto puodžius su trečios ar ketvirtos kartos puodžiais dirbančiais senelių įkurtose dirbtuvėse, žiedžiančius ir dekoruojančius puodus taip, kaip ir jų tėvai, degančius keramikos dirbinius kelių šimtų metų krosnyse – vienu žodžiu neišradinėjančius dviračio ir nedirbančius „kad ir ne žmoniškai, bele kitoniškai“. Ir nežiūrint to, kad jų gerai įvaldytas amatas, puodynių formos ir siluetai lyg ir sustoję pastarąjį šimtmetį, tačiau dirbiniai nestokoja paklausos Lenkijoje rengiamose mugėse ir yra modernūs savo archaiškumu.
Tradicinės puodininkystės gaivinimo projektai 2009 m. išaugo į respublikinį ir tarptautinį renginį „Puodų turgus“, Parodos eksponuojamos visoje Lietuvoje – nuo Mažeikių iki Druskininkų
Įgyvendindami respublikinius tarptautinius projektus siekiame suaktyvinti visuomenės domėjimąsi tradicine regionine liaudies daile, skatinti etninės kultūros propagavimą ir sklaidą. Organizuodami teorinius ir praktinius seminarus ne tik tautodailininkams ir amatininkams, bet ir pedagogams, savivaldybių kltūros darbuotojams, siekiame ne tik populiarinti puodininkystės amatą, bet ir gilinti visuomenės pažinimą.
Valentinas Jazerskas
Lietuvos tautodailininkų sąjungos
Kauno bendrijos pirmininkas
