Lietuvos tautodailininkų sąjungos fondų paroda, skirta Tautodailės metams Zanavykų muziejuje (Beržų g. 3, Lukšiai, Šakių r.). Paroda veiks iki 2020 m. balandžio 4 d.
Tautodailės kūrinių keliai į parodines ekspozicijas turi įvairias formas ir siekia gilius kultūros vystymosi vingius. Tyrimai mums atskleidžia vis daugiau aplinkybių ir faktų apie praeityje vykusius kultūrinius įvykius. Reikšminga pastebėti, kad Vilniaus Universitete 1856 m. Eustachijaus Tiškevičiaus įsteigtoje ir duris atvėrusioje Senienų muziejaus ekspozicijoje pateikiami tautodailės eksponatai. Iniciatyvos visuomeniškumas sąlygojo tai, kad per pirmuosius kelis veiklos metus 518 Lietuvos piliečių padovanojo 6595 eksponatus. Tarp kurių buvo žalvario, medžio, akmens dirbinių, krikštų... Tai buvo žmonių atsiliepimas į tautinio turinio iniciatyvą carinės priespaudos aplinkoje. XX a. pradžioje vykęs tautinės savimonės atgimimas parodose pateikė plačią tautodailės įvairovę. Pavyzdžiui 1907 m. sausio 9 d. atidarytoje Vilniuje P. Vileišio namuose parodoje kartu su geriausiais to meto menininkų darbais eksponuoti 235 įvairių tautodailės žanrų autoriniai kūriniai. Tradicinės kultūros raida rodė poreikį turėti pavyzdinių kūrinių parodinę kolekciją, bet tautodailininkų organizacinės formos kaita nesudarė tam galimybių. 1960 m. tautodailininkų veiklą pradėjo organizuoti Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Panevėžio bendruomenės. 1966 m. kovo 1 d. tautodailininkams susibūrus į Lietuvių liaudies meno draugiją ir 1968 m. atsiribojus nuo choro, choreografijos, muzikos, teatro žanrų organizavimo susidarė sąlygos parodinio fondo kaupimui. Tautodailininkų bendruomenės sąmoningumas šia veiklos kryptimi nėra išskirtinis. Jį reikia vertinti visos Lietuvių kultūros raidos kontekste. Kūrybos rinkinius viešinimo ir edukacijos tikslams turi fotografų, dailininkų, rašytojų, teatralų visuomeniniai dariniai-sąjungos. Kūriniai parodinei kolekcijai įsigyjami perkant ir dovanojant. Sprendžiamą vaidmenį atlieka ekspertų meno taryba. Stengiamasi įžvelgti tautinių tradicijų tęstinumą, amato meistrystę, tradicines technologijas, autorinio braižo brandumą, originalumą, stiliaus vientisumą, primityvistinius-naivistinius pradus, išliekamąją vertę. Svarbus požymis yra mobilumas, kameriniai formatai patogūs keliaujančiom ekspozicijom. Nuo pirmųjų veiklos žingsnių LTS rinkinių tvarkymo metodika pagrįsta profesionalios muziejininkystės patirtimi. Eksponatų priežiūrai reikalingas pastovus dėmesys. Restauruojant neišvengiamą eksploatacinį poveikį pasitelkiami profesionalūs restauratoriai, aktyviai talkina technologijas išmanantys, restauravimo sertifikatus turintys tautodailininkai. Dalyvavimui šiuolaikinėse medijose, leidybai, periodikai (,,Tautodailės metraštis“), edukacijai vykdomas parodinio rinkinio skaitmenizavimas, aukštos kokybės fotofiksavimas, viešinimas virtualioje erdvėje (www.lietuvostautodaile.lt). Tokio pobūdžio nekomercinė kultūrinė veikla užima ypatingą vietą Lietuvos šiuolaikinės tradicinės kultūros panoramoje, valstybės kultūros politikos vykdyme. LTS rinkinių proginės kolekcijos pastoviai keliauja po Lietuvos parodines sales, eksponuotos daugelyje pasaulio valstybių žinomuose parodiniuose centruose (Paryžiuje, Mechike, Tokijo, Varšuvoje, Sofijoje, Delyje, Kopenhagoje, Sankt-Peterburge, Svedeborge, Orhuse...).
Ši sukomponuota rinkinio eksponatų paroda skiriama Tautodailės metams. Reikšmingas kartų kaitos laiko tarpsnis. Juk daugelis kolekcijoje esančių autorių savo gyvenimą skyrę Lietuvių tautodailės puoselėjimui, tapę naiviojo meno tradicijos ,,klasikais“, o žinomiausi iš jų minimi Londone 1984 m. spausdintoje ,,Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje“.
