Kasmet sausio 6-ąją, per Tris karalius, Lietuvos nacionalinis kultūros centras karūnuoja tris savos kultūros tradicijas puoselėjančius karalius – respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatus, pirmųjų vietų laimėtojus – po vieną vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą. Pandemijai padiktavus naujas taisykles, kompetentinga komisija juos rinko virtualioje erdvėje, o iškilminga karūnavimo ceremonija atidėta palankesniam laikui. Apie tai bus paskelbta.

Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje, skirtoje Tautodailės metams paminėti, pristatyti trisdešimties kūrėjų, geriausių savo apskričių meistrų, vertingiausi vaizdinės liaudies dailės, skulptūros, tapybos, grafikos, taikomų dailės šakų bei kryždirbystės darbai. Nugalėtojais tapo kalvis Saulius Kronis, pristatęs konkursui tradicinių kalviškų saulučių kolekciją, grafikas Viktoras Žilinskas pateikęs konkursui lino raižinius ir audėja Birutė Andrijauskienė, konkursui pateikusi tautinių kostiumų kolekciją.

„Aukso vainikas“ šiais metais rengiamas jau šešioliktą kartą. Niekas nepaneigs, kad praėjusieji metai buvo iš esmės kitokie, pažėrę ne tik netikėtumų, iššūkių, bet ir naujų galimybių, atradimų. Pavasarį visoje Lietuvoje vyko rajoninės konkurso parodos, o rudenį surengta net 11 regioninių parodų, per kurias vertinti geriausi rajonų meistrų darbai. Dėl įvestų ribojimų dalis parodų buvo eksponuojamos ne tik gyvai, bet ir perkeltos į virtualią erdvę. Tokiu būdu parodas aplankyti galėjo ir toli nuo parodų vietų gyvenantys liaudies meno puoselėtojai, parodos tapo pasiekiamos net ir gyvenantiems užsienyje.

Pagrindinis konkursinės parodos „Aukso vainikas“ tikslas – išsaugoti lietuvių liaudies dailės bruožus. Tačiau ne mažiau svarbu būti ne tik tradicijų kartotoju, bet ir kūrėju, išlaikant tradicijas kurti kažką nauja. Tai neįmanoma be lietuviškos pasaulėvokos. Dangus ir žemė pasaulyje tie patys, tačiau kiekviena tauta turi savitą pasaulio veikimo paaiškinimą, kuris mūsų laikus pasiekė apipintas tautos patirtimi, išgyvenimais, stebėjimais. Šis suvokimas leidžia kurti nepasiklystant tarp savų ir svetimų vertybių. Svarbu ne tik jas išlaikyti, bet ir perduoti ateities kartoms, kad liaudies meno tradicija nenutrūkstamai tęstųsi besikeičiant žmonijai.

Nacionalinio kultūros centro inf.

2020 01 06