Violetos Jasinevičienės autorinė tradicinių veltinių paroda "Praeitis ir dabartis" Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje (2022-12-02 2022-12-30).
Vilma Bičiūnaitė. Rokiškietė po parodos neteko dalies dirbinių. Juos pavogė?
Šaltomis žiemomis mūsų protėviai avėjo veltinius. Perkratę palėpes, galbūt kur nors kaime dar užtiktume bent porą, jei kandys kiaurai nesukapojo. Mažai šio apavo pavyzdžių išliko ir muziejuose, mat vilna yra reikli medžiaga – ją ir šviesa gadina, ir tie nelemtieji gyviai „mėgsta“. Pagal aprašymus, nuotraukas ir muziejuose išlikusius vienetinius pavyzdžius, rokiškietė tautodailininkė Violeta JASINEVIČIENĖ ryžosi atkurti ne tik senovinius veltinius, bet ir vyriškas kepures, skrybėles, kokius avėjo, dėvėjo XVI–XX a. žmonės. Tą užmojį vainikavo jos darbų paroda „Tradiciniai velti gaminiai (praeitis ir dabartis)“, surengta Vilniuje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje, praėjusių metų pabaigoje. Tačiau tautodailininkė atgavo nebe visus dirbinius. Ir tai ne vagystė.
Po Vilniuje surengtos parodos keturios vyriškos kepurės ir viena pora veltinių iškeliavo į prestižinio Lietuvos Nacionalinio muziejaus fondus. Visi dirbiniai nuvelti rankomis. Trijų kepurių pavyzdžiai paimti iš Vidos Kulikauskienės knygos „Tradicinė lietuvių valstiečių vyrų apranga“: viena kepurė atkurta pagal publikuojamą XVIII a. II pusės lietuvio vyro paveikslą, kitos dvi – pagal XVII a. Cesare Vecellio, Christoph Hartknoch veikaluose pateiktus piešinius, kuriuos knygoje perpiešė Diana Tomkuvienė. Ketvirtoji kepurė atkurta pagal Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomą pavyzdį (XIX a. Žemaitija). Veltiniai nuvelti iš natūralios spalvos avies vilnos šlapiuoju būdu (naudojant vandenį ir muilą).
Dirbiniai pakilo į aukščiausią meistriškumo lygmenį
Menotyrininkai ir Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių saugotojai aukštai įvertino V. Jasinevičienės darbus, nes juose susilieja amatas ir kūryba. Menotyrininkas, etnologas, istorikas Vytautas Tumėnas teigia, kad rokiškietės veltinio dirbinių kūryba yra ryškus ir savitas šios srities tautodailės reiškinys, kuris liudija, kaip tradicinį amatą galima pakylėti į meninės kūrybos lygmenį.
V. Tumėno teigimu, dirbinius iš veltinio esame įpratę suvokti kaip gryno amato sritį. Tradiciniame kaime jie buvo kasdienybės ir šventinių progų dalykai – ir ūkio darbų apavas, ir galvos danga, ir prabangūs aprėdai. Tačiau šiais laikais veltinio gaminiai vis labiau apima dailiųjų amatų sritį. Tautodailininkės V. Jasinevičienės rankose dailieji veltinio dirbiniai pakyla į pačią aukščiausią meistriško atlikimo, formos dailumo ir meninės paskirties lygmenį, autorė šią veiklą paverčia tautodailės meno sritimi.
„Jos kuriamas veltinio apavas išsiskiria faktūros ir spalvos savitu švelnumu ir patrauklumu, vientisumu ir estetiškumu, giliai išjausta suformuotos išvaizdos dailuma. Ji taip pat atkreipia žiūrovo ir vartotojo žvilgsnį į archajiškiausias veltinio apavo atmainas – etnografines rekonstrukcijas, – kuriose auliniai vailokai apsukami virvelėmis ir įmaunami į dailias vyžas, pintas iš karnų“, – pastebi menotyrininkas.
Pritaiko šių laikų žmonėms
Didelį įspūdį V. Tumėnui palieka tai, kad tautodailininkė mąsto ir apie šiuolaikinį vartotoją, kuriam reikia gerokai įmantresnių apavo interpretavimo formų, atitinkančių ir ištaigingesnę paskirtį: „Taip gimsta įvairių pavidalų jaukios naminės kurpaitės – aukštesnių ir žemesnių aulų, kai kurios visiškai baltos arba saikingai praturtintos biomorfinio pavidalo skirtingo tono dekoru, kartais ir praturtinant gintaro lašeliais. Kai kurios klumpaitės pasižymi margais atspalviais. Arba įprasti aukštaauliai lauko veltiniai pasipuošia įmantriais atvartais viršuje su ,,avikailio garbanomis“, arba liaudiško pobūdžio minimalistiniais ornamentais šonuose. Dar kitų aulų viršus pabrėžiamas apjuosiant siaura vytine juostele.“
Kaip ne mažiau turtingą V. Tumėnas išskiria ir vyriškų etnografinių veltinio kepurių kolekciją, kuri skirta muziejams ir folkloro ansambliams. Tai įvairiausios kepurės ir skrybėlės – nuo neaukštų iki aukštai iškylančių cilindrinių, kūginių, kupolinių formų. Atspalvių skalė irgi plati – nuo juodų ir rudų iki pilkšvų ir balsvų. O kurtos kepurės „taip pat pasižymi meistrišku veltinio dirbinių stangrumu, spalviniu ir toniniu vientisumu.“
Amatą pakylėjo iki meninės kūrybos
Tautodailininkė nuo 2017 m. kasmet dalyvauja respublikinio liaudies meno konkurso ,,Aukso vainikas“ regioninėse parodose. 2020 m. šio konkurso regioninėje parodoje buvo apdovanota specialiuoju diplomu ,,Už tradicines skrybėles“. Apibendrindamas įspūdį, V. Tumėnas teigia: „Violetos Jasinevičienės veltinio dirbinių kūryba ryškus ir savitas šios srities tautodailės reiškinys, akivaizdžiai liudijantis, kaip tradicinį amatą galima pakylėti į meninės kūrybos lygmenį.“
Tęsia etnografinę tradiciją
Lietuvos nacionalinio muziejaus tradicinės aprangos rinkinio saugotojo Manto Televičiaus pasiteiravome, kokie tautodailininkų dirbiniai sudomina muziejininkus ir kuo išskirtinė V. Jasinevičienės kūryba. „Lietuvos nacionalinis muziejus kaupia ne tik autentiškus, bet ir meistrų atliktus darbus, kurie kaupiami kaip istorinė medžiaga. Šiuolaikinių tautodailininkų sukurti darbai turi pasižymėti labai aukšta kokybe ir atlikimo technika, nes jie pasilieka ateities kartoms, pratęsdami ir išsaugodami atlikimo techniką, spalvines gamas, dydžius.
Priimdami naujus, šiuolaikinių kūrėjų kuriamus eksponatus, atsižvelgiame į autentiškumo, tradicijos siekimą ir sekimą. Veltinių kolekcija Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra nedidelė, nes fondų nepasiekė veltiniai iš XIX a. (apie XVII–XVIII a. net nebekalbu). Apskritai Lietuvos muziejuose veltinių saugoma tik vienetai. Taigi pažintis su Violeta buvo labai smagi ir dėkinga, nes ji seka senąja tradicija, gilinasi į išlikusius pavyzdžius. Jos dirbiniai, kuriuos saugos Lietuvos nacionalinis muziejus, turi ne tik chronologinę seką – jie atkurti pagal XVII–XIX a. laikotarpio ikonografinę medžiagą, vaizdinius, nuotraukas, tikrus eksponatus. Labai svarbi ir vilnos vėlimo technika.
Lietuvos nacionalinis muziejus nuolat stengiasi papildyti rinkinius, nes senųjų eksponatų gauname vis mažiau. Jie būna sunykę. Išmirė juos saugoję žmonės. Be to, dabartinė karta ne itin vertina arba kitaip vertina tuos darbus, taigi jie nebepatenka į muziejų. Labai smagu, kad atsiranda žmonių, kurie gilinasi į senąją tradiciją, ja seka ir kuria kažką naujo. Kiek žinau, Violeta ne tik atkartoja istoriškai bei technologiškai, bet ir kuria kūrybiškus, meninius darbus. Labai džiugu, kad etnografinė tradicija turi tęstinumą, yra gyva ir kūrėjas geba į ją įnešti dalelę savęs. Tą matome meistrų kūriniuose, kurtuose prieš 100 metų, tad malonu tą matyti ir dabar. Ateityje šiuolaikinių tautodailininkų dirbiniai (ne tik atkartojantys, bet ir originalūs) ir bus ta etnografija. Mados keitėsi XVII-XIX a., keičiasi ir dabar. Naujo ir seno sintezė išsaugo tradiciją kasdieniame mūsų gyvenime. Tame užkoduotas tęstinumas.“
