Taikomoji drožyba
Tradiciniai amatai - kūrybinės iniciatyvos skatinančios etninės kultūros tęstinumą, išsaugojimą, pažinimą bei sklaidą. Buities rakandai - medžio dirbiniai ir drožiniai - klumpės, medpadžiai, prieverpstės, verpstės, rankšluostinės, juostinės, kubilai, statinės, geldos, šaukštai, samčiai, kaušai, kultuvės, druskinės, pipirinės..., daugelį metų rengiamose regioninėse, respublikinėse tautodailės parodose, nublanksta dažytos skulptūros, tekstilės, tapybos ekspozicijos aplinkoje. Taikomosios drožybos kūriniai ne mažiau reikšmingi ir svarbūs ne tik kaip suvenyrinės ar dažnai vaizdinės tautodailės kūriniai, bet ir kaip utilitarūs, šiandien naudojami dirbiniai. Projektu siekiame gaivinti tradicinės drožybos amatą. Terminas gaivinti tikrai ne per stiprus - vyresnioji tautodailininkų karta traukiasi iš aktyvaus kūrybinio darbo, o jaunimo įsijungiančio į kūrybinį gyvenimą nėra daug. Rengiamas parodų ciklas padės atkreipti dėmesį, sureikšminti tradicinės drožybos kūrinius, pristatyti ir priminti visuomenei, kad tradiciniai medžio dirbiniai gali būti ne tik kaip vaizdinės tautodailės, bet ir utilitarūs dirbiniai ir šiandien naudojami buityje
Tradicinės drožybos dirbiniai, su kuriais tautodailininkai dalyvauja kasmetinėse didžiosiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos mugėse, paskęsta menkaverčių niekučių ir kičo jūroje, todėl įgyvendindami šį projektą – rengdami taikomosios drožybos parodų ciklą ir seminarus siekiame sukviesti kuo daugiau Lietuvos meistrų, išryškinti tradicinės drožybos vertę, vaizdžiai pristatyti visuomenei tiek dirbinius, tiek tradicinį amatą. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vykdyti projektai ir rengtos parodos atskleidė iš tikrųjų dideles ne tik visuomenės, kultūros darbuotojų, pedagogų, bet ir pačių tautodailininkų ir amatininkų pažinimo spragas, regioninių skirtumų ir technologinių procesų žinių stoką ir būtinybę gaivinti nykstantį amatą. Terminas gaivinti nėra per stiprus, kadangi pasidairius po etnografiniame krašte (o ir visoje Lietuvoje) rengiamas muges medžio drožybos dirbinių dar rasime, tačiau bent kiek lietuviškų tradicijų turinčių – reta. Gal būt įpratome mokytis ir semtis patirties ne iš pirminių šaltinių – muziejų eksponatų, bet iš perkurtų, stilizuotų ar adaptuotų drožybos dirbinių, taip nutoldami nuo tradicinio palikimo, nuo paveldo šaknų.
Nereikėtų nuvertinti drožybos darbų, kurių forma, puošyba labai artima klasikinės taikomosios liaudies dailės palikimui, tačiau pagal tikrąją paskirtį jų nebenaudojame. Tačiau, jeigu apie tautodailę kalbame, kaip apie gyvąją, kintančią ir besivystančią tradiciją, privalome ieškoti kelių, kaip įpūsti etninę dvasią šiuolaikiniam, utilitariam drožybos dirbiniui.
2020 –siais Tautodailės metais surengtos septynios parodos: „Saulutės“ galerijoje Kaune, Kauno rajono Domeikavos kultūros centre, Zanavykų muziejuje, Nacionalinio dailės muziejaus J. Basanavičiaus gimtinėje muziejuje, Prienų krašto muziejuje, J. Smilgevičiaus muziejuje Užventyje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje.
Valentinas Jazerskas
Dailininkas
Lietuvos tautodailininkų sąjungos
Kauno bendrijos pirmininkas
Edmundas Akulauskas:
Gediminas Kairys:
Vitlijus Striuogaitis:
