Reikšmingą vietą lietuvių liaudies vaizduojamoje dailėje užima meno raižiniai. Raižiniai medyje, varyje, piešiniai plunksna, paprastai, sudaro visiškai atskirą, savarankišką meno šaką – grafiškąjį meną. Raižiniuose be grafiškų elementų apsčiai pasireiškė ir mūsų liaudies tapybinė nuovoka, gana platus siužeto bei žanro traktavimas.
Lietuvių liaudies raižiniai dažniausiai buvo pjaustomi minkštame medyje: topolyje, liepoje. Raižiniui išpjaustyti lenta pirmiausia buvo gerai išlyginama, kad ant jos būtų galima lengvai nupiešti piešinį. Tam tikslui ji būdavo padengiama plonu kreidos ar vaško sluoksniu, kad juodo štricho piešinys aiškiau ant jos gultų. Raižytojas pjaustė paveikslą taip, kad visos raižinio dalys, kurios atsispausdina ant popieriaus baltomis linijomis bei plotais, buvo išpjaunamos gilyn, o tos, kurios juodomis linijomis ir sudaro patį piešinį paliekamos reljefe. Bet yra ir kitoks, atvirkščias raižymo būdas: perduoti piešinį šviesiomis linijomis ant tamsaus fono. Čia tos linijos, kurios sudaro paveikslo bei ornamento formas, įrėžiamos lentos gilumon, o jų tarpai tada lieka reljefais.
Atspausdinti raižiniui ant popieriaus buvo vartojami paprasti spaustuvės dažai. Tik XV a., raižybos meno atsiradimo metu, buvo gana dažnai vartojami dažai su bronziniu atspalviu, bet mūsų raižytojai tokių dažų nevartojo.
Raižiniai ant popieriaus buvo spausdinami spaustuvės presu, spaudžiant popierių prie lentos, arba visa tai atliekama tiesiog rankomis. Mūsų liaudies raižiniai buvo spausdinami pastaruoju būdu.
Pradžioje lietuvių liaudies raižiniuose buvo kartu vartojamos storos linijos, monumentališkas kontūras ir lygiagretės linijos (štrichai) , o spalvos buvo naudojamos tik dekoratyviems įspūdžiams išgauti, kas akivaizdu mūsų skrynių dekoracinėje tapyboje.
Žinodami, jog lietuvių liaudies įvairių stadijų raižinių dirbimo technika yra gana tobula, neabejojama, kad jie į Lietuvą atkeliavo iš kitur. Pirmuosius raižinius medyje mūsų liaudis pažino iš pirmųjų lietuviškų spausdintų knygų. Tačiau šių raižinių mūsų liaudies raižinių prototipais negalime laikyti: jie buvo ir kitokios raižymo technikos ir kitokio pobūdžio, negu vėliau atsiradusieji mūsų raižiniai.
Raižinių medyje atsiradimo pradžią galime nukelti į XVIII a. pirmą dešimtmetį. Seniausias iš iki šiolei mums žinomų raižinių – „Šv. Jurgis".
Lietuvių liaudies raižinių centras buvo Žemaitija. Pirmųjų raižinių siužetų prototipai buvo įvairūs bažnyčiose esantys šventųjų paveikslai ir žymesnių Europos menininkų kūrinių kopijos.
Dekoracinius motyvus raižytojai imdavo iš XVIII a. audinių, bažnytinių rūbų. Originaliausia raižiniuose yra augalų stilizacija. Savitas ir raižinių stilius. Visų pirma krinta į akis raižomų paveikslų tipizacija. Vaizduojamieji šventieji ne individualizuojami. Dėl to dažnai sunku yra atspėti, kurio amžiaus šventasis yra vaizduojamas.
Vienas reikšmingiausių lietuvių liaudies meno elementų yra spalva, pasireiškusi ir liaudies grafikoje. Pirmuosiuose raižiniuose spalvotų technikų beveik nevartota, grafikos kūriniai kartais buvo tik paspalvinami ranka. Spalva lietuvių liaudies medžio raižiniuose buvo svarbus dekoratyvinis elementas. Ji nebuvo panaudojama perspektyvai kurti ar vaizdui modeliuoti. Raižytojai spalvino plokštumas, spalvas ritmiškai komponavo intuityviai. Spalvinimui buvo daromi trafaretai – storesnio popieriaus lapai su išpjaustytomis skylėmis, kur turėjo būti spalviniai plotai. Trafaretą uždėdavo ant atspausto medžio raižinio ir per jį spalvindavo. Kad trafaretai būtų patvaresni, juos ištepdavo aliejumi. Kiekvienai medžio raižinio spalvai gamindavo atskirą trafaretą. Medžio raižiniai buvo spalvinami vandeniniais ar klijiniais dažais, tempera. Lietuvių liaudies medžio raižiniuose buvo naudojamos ryškios lokalinės spalvos. Labiausiai mėgtos raudona, geltona, mėlyna, žalia ir violetinė. Dažniausiai medžio raižinių fonas likdavo baltas. Kadangi lietuvių liaudies medžio raižiniuose vyrauja figūrų kompozicijos, ypač didelės reikšmės turi pavaizduotų žmonių drabužių dekoravimas. Taip pat, kaip ir figūros, dekoratyviai yra spalvinami ir kiti liaudies medžio raižinių elementai – peizažas, architektūra, simboliai ir kt. Augaliniai motyvai paprastai santūrių spalvų, o debesys raižinio viršutinėje dalyje ryškių raudonų, oranžinių, mėlynų, žalių tonų. Peizažas liaudies raižiniuose labai fragmentiškas, kontūrinis, be perspektyvos, buvo spalvinamas plačiais potepiais kontrastinėmis – raudona ir žalia, ruda – spalvomis. Raižiniuose sutinkami simboliai taip pat buvo paspalvinami, pavyzdžiui, širdis – raudona spalva.
Mūsų liaudies meno raižiniai išsiskiria monumentalumu. Raižiniuose dažniausiai primityviai išdėstomos figūros, tuščios vietos užpildomos augalų motyvais arba smulkiomis veiksmo scenomis. Kartais gėlės ar veiksmo scenos komponuojamos raižinio pakraščiais ir plastiškai aprėmina pagrindinę figūrą. Kartais už figūros susidariusi tuščia erdvė užpildoma štricheliais, kryželiais ar žvaigždutėmis. Figūrų, daiktų ar augalų kontūras paprastai minkštinamas plonų štrichų pluoštais. Taip paryškinama forma, apimtis. Erdvė, perspektyva perteikiama žmones ar daiktus raižant mažesnius ir išdėstant vienus ant kitų vienoje plokštumoje.
Šiandien lietuvių liaudies kūryboje medžio raižinių mažai aptinkama.
R. Krasninkevičius, O. Pusvaškytė, M. Rutkauskaitė, V. Gudonis ir dar keletas tėra pamėgę medžio ir linoleumo graviūrą. Anų laikų raižiniai turėjo didesnę paklausą ir aiškų adresatą, buvo skirti kaboti valstiečių pirkiose.