Kai kalbi su Audrone Virbaliene, pirmiausia jauti jos rankų šilumą – ne tiesiogine prasme, bet per jos pasakojimus apie šimtus išmegztų riešinių, per išsiuvinėtus žmonių portretus ir per istorijas, kurias ji įmezga į kiekvieną siūlo pynę. Tai šiluma, atėjusi iš praeities, iš rankų, kurios glostė vilną, ir širdžių, kurios mokė kantrybės.
„Esu Audronė Virbalienė, – sako ji su šypsena. – Beveik keturiasdešimt metų dirbau su grynu medžiu – nuo rąsto iki baldo.“ Ir tarsi to būtų negana, šiandien ji – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė, edukatorė Upytės tradicinių amatų centre, lektorė Panevėžio trečiojo amžiaus universitete ir moterų klubo siela. Jos diena – tai tiltas tarp amžių.
Tautodailė Audronės gyvenime atsirado ne iš pareigos, o iš meilės. Iš senelės, „babutės“, kuri megzdavo, iš mamos, kuri siuvinėjo servetėles trikampiais raštais, iš tėčio – mėgėjo tapytojo, kuris į pasaulį žvelgė kaip dailininkas. „Kai gyveni tokioje aplinkoje, nejučiomis persismelki tais pomėgiais“, – sako Audronė. Tačiau pirmiausia buvo mokslai, sportas, darbas. Tik vėliau, kai gimė vaikai, atsirado rankdarbiai – kaip būtinybė, bet galiausiai – kaip gyvenimo džiaugsmas.
Riešinės – jos pasididžiavimas. „Tai man tarsi meditacija, – prisipažįsta Audronė. – Net šiandien ryte prieš susirinkimą prisėdau ir tris eiles numezgiau.“ Tai nėra tiesiog šiltas aksesuaras – tai istorija. Seniau, sako ji, niekas negalvojo, kad močiutės megztos pirštinės ar kojinės gali būti brangios. „Atrodė, kad ji gyvens amžinai… Kai jas sunešiodavome, tiesiog išmesdavome.“ Dabar tai – skaudus, bet brangus prisiminimas.
Audronės riešinės nėra „grynai aukštaitiškos“. Jos – spalvingos, ryškios, su savitu akcentu. „Tradicinės aukštaitiškos riešinės dažniausiai pastelinės, vienspalvės. Aš norėjau įdėti kažką savo“, – pasakoja tautodailininkė. Ir taip gimsta riešinės, kuriose – ne tik raštai, bet ir portretai: nuo M. K. Čiurlionio iki V. Vysockio. Net vaikų veidai, jei to paprašo užsakovai. Tai – itin kruopštus darbas, reikalaujantis spalvų pojūčio, kantrybės, tikslaus akies matymo. Tai – nebe tradicinė tautodailė, o menas, paremtas tradicija.
Ir kiekviena jos riešinė – tai tarsi tiltas tarp laikmečių, tarp rankų, kurios mezgė tyliai, žiūrėdamos pro langą į laukus, ir šiandienos moters, kuri tuo pačiu metu gali vesti paskaitą, kurti parodą ir numegzti tris eiles riešinių.
„Tautodailė – tai ne praeitis, – sako Audronė. Tai mūsų gyvenimo šerdis.“ Ir kai žvelgi į jos kūrinius – supranti: iš tikrųjų, kiekvienoje akį patraukiančioje riešinėje įmegzta ne tik vilna, bet ir meilė. Ir atmintis.
Mezgimo galia – stipriau nei siūlas: kaip viena moteris susieja šimtus širdžių
Kai audinys tampa tiltu tarp žmonių, o mezginys – informacijos tinklu, tai nebėra tik tautodailė. Tai – misija. Tai – Audronė Virbalienė.
Kai Audronė Virbalienė dėsto paskaitas Trečiojo amžiaus universitete ar Upytės tradicinių amatų centre, jos rankose ne tik siūlai ir virbalai – jos delnuose pulsuoja gyva tradicija. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip eilinis užsiėmimas: vilnos rūšys, karoliukų kokybė, spalvų niuansai. Tačiau iš tiesų – tai subtilus mokslas apie kantrybę, ryšį su daiktu ir žmogumi. Apie tai, kaip vilna su poliamidu tampa ne tik tvirtesnė, bet ir simboliškai atsparesnė laiko išbandymams – kaip ir pati Audronė.
Tačiau tikroji jos stiprybė – gebėjimas megzti ne tik riešines, bet ir bendruomenes.
Tapusi Panevėžio tautodailininkų bendrijos pirmininke, Audronė nepasitenkino pareigų aprašymu. Ji paėmė telefoną ir… paskambino visiems. Per pusmetį – daugiau nei 400 tautodailininkų. Ne šiaip kontaktų atnaujinimui – o širdžiai į širdį. Kalbėtasi ne tik apie parodas, bet ir apie daržų reikalus, vienatvę, viltį, pavargusias rankas ir dar gyvas svajones.
„Žmonės džiaugėsi, kad kas nors paskambino. Ir ne formaliai – o tikrai. Ne dešimt minučių, o pusvalandį“, – pasakoja Audronė. Ir iš tų pokalbių gimė nauja sistema: skaitmeninis tinklas, kur kiekvienas gali gauti informaciją vienu mygtuko paspaudimu. Be biurokratijos, be „copy–paste“ – tikras, gyvas, kvėpuojantis ryšys.
Audronės darbas primena skruzdėlės triūsą – tylų, bet milžinišką. Ji fotografuoja visas parodas, krauna nuotraukas į internetą, kad net tie, kurie negalėjo dalyvauti, jaustųsi įtraukti. Ji važinėja po renginius, skambina bibliotekoms, siūlo edukacijas, buria.
Bet svarbiausia – ji pastebi kukliuosius. Tautodailininkus, kurie nekelia triukšmo, bet kuria grožį. Antanas Klovas – vienas jų. Prieš tai dirbtuvėse tyliai dirbęs vienumoje, šiandien jis dalyvauja visose parodose. Tai ne stebuklas – tai pasitikėjimas, kurį suteikia Audronė.
Šiandien Panevėžio bendrijoje – tik viena audėja. Juostų pynėjų daugėja, bet audėjų mažėja. Juvelyrų – taip pat. Kai kurie, kaip Vytautas Petrauskas, laikosi, bet kiti palieka amatą. Laura Navickienė iš Rokiškio dar dirba su sidabru, bet ji – išimtis, ne taisyklė.
„Šios srities meistrai nyksta. O juk jų darbas – tarsi mūsų šaknų įsiūtas raštas į ateitį“, – sako Audronė.
Tačiau viltys atgimsta parodose. Ten ji sutiko tradicinius amatininkus Kazį ir Ligitą Morkūnus. Jie turi savo pintinių muziejų – ir ugnį akyse. Su jais kalbėtasi, padėta žengti į sąjungą. Nes kiekvienas naujas narys – tai dar viena ugnelė, neužgesusi.
Audronės darbas – tylus, bet tvirtas protestas prieš greitą, vienadienę kultūrą. Ji moko ne tik, kaip išsirinkti čekiškus karoliukus vietoje kiniškų. Ji moko, kaip išgirsti. Kaip paskambinti žmogui, kuris neturi nei pašto, nei telefono – bet turi rankas, kurios vis dar gali kurti.
Ji sako: „Svarbiausia – paskatinti. Kartais tereikia žodžio, skambučio, padrąsinimo. Ir žmogus išsiskleidžia.“
Šiandien, kai viskas vyksta skaitmeniniu greičiu, Audronė Virbalienė vis dar mezga po vieną – žmogų po žmogaus, bendruomenę po bendruomenės. Kiekviena akis jos mezginyje – tikras žmogus. Kiekvienas karoliukas – savita istorija.
Tai nėra tik riešinės. Tai – tautos gyvastis, pulsuojanti per virbalus. Tai – skambučiai, kuriuose telpa ir daržas, ir skausmas, ir viltis. Tai – tylus liudijimas, kad šaknys auga ne triukšme, o kantrioje meilėje.
Ir galbūt todėl Audronė ne tik pirmininkė. Ji – tautodailės širdis. Mezganti ne tik siūlais, bet ir žmonėmis.
„Skruzdėlynas“, kuriame atgyja siūlai, moterys ir prisiminimai
Trečiojo amžiaus universiteto salėje tyliai čeža siūlai, spragsi virbalai, o moterų rankos dirba tarsi iš atminties – lyg laikas būtų niekur nepasitraukęs. Čia, kur gyvenimo ruduo virsta nauju pavasariu, Audronė Virbalienė kuria daugiau nei mezgimo ratelį – ji kuria vietą, kur kiekviena moteris vėl atranda save.
„Kai pasisiūliau savanoriauti ir subūriau mezgimo grupę, net neabejojau – šios moterys moka daug daugiau, nei mano, – prisimena Audronė. – Nė viena nebuvo visiška naujokė. Tik kai kurios – primiršusios.“
Primiršusios, bet ne praradusios. Kiekviena jų atsinešė ne tik siūlus, bet ir savo istoriją: vaikystėje megztas kojines, prieš dvidešimt metų pradėtą ir stalčiuje užmirštą megztinį, tarybinių laikų skiautinius. Ir visa tai, padedant Audronei ir viena kitai, pamažu įgijo naują kvėpavimą. „Buvo moterų, kurios atsinešė pusiau numegztus darbus, o mes juos užbaigėme – drauge, su šypsena“, – sako ji.
Mezgimas šioje bendruomenėje – ne vien užsiėmimas. Tai – šventė. Kasmetinė paroda su podiumu – tarsi mažas mados savaitės stebuklas. Pernai – raštuotos pirštinės. Šiemet – skaros. Moterys žengia pasitempusios, pasipuošusios savo pačių rankomis kurtais mezginiais. Ir žengia ne tik dėl grožio – jos eina pasididžiuoti savimi, savo kantrybe, savo atmintimi.
„Fotografuoju kiekvieną užsiėmimą, aprašau, ką nuveikėme, ko išmokome. Visa tai įkeliu į universiteto tinklalapį. Mums tai svarbu – tai ne tik darbeliai. Tai mūsų kelionė“, – sako Audronė. Ji pati į šią kelionę nešasi ir senus mezgimo žurnalus – dvi stirtas, savo ūgio. Kai kuriuos jau išbandė, kitus padovanos moterims – kad turėtų kuo įkvėpti save ir viena kitą.
Audronės gyvenimo filosofija – nieko neišmesti. „Skruzdėlynas“, kaip ji vadina savo sodybą, – tai ne šiukšlynas, o atminties muziejus po atviru dangumi. Ant tvenkinio kranto, kampiniame sklype stovi penkios skrynios, senoviniai mediniai lagaminai, sviestamušės, bačkos, bitininkystės įrankiai. Visi šie daiktai – ne vien daiktai. Jie turi sielą. Jie mena žmones.
„Gyvendama bute neturėjau kur visko laikyti, bet dabar – restauruoju. Ir draugams neleidžiu nieko išmesti. Kiekvienam daiktui gali būti pritaikymas, antras gyvenimas“, – tvirtina Audronė. Jos sūnus toks pat – parneša ką nors seno ir sako: „Žinau, kad mamai reikės“. Ir tikrai – reikės. Nes čia niekas nemetama lauk. Nei daiktai, nei prisiminimai, nei žmonės.
Trečiojo amžiaus moterys čia mezga ne tik skaras. Jos mezga saugumą, savivertę, šilumą. Mezgimas tampa pokalbiu, terapija, tiltu tarp laikų. Kiekviena akis – ne tik ornamentas, bet ir pasakojimas. O Audronė – tarsi tylus šių pasakojimų vedlys, kuri savo širdimi jungia moteris, daiktus ir istorijas.
„Kiekvienas daiktas nusipelno antro gyvenimo“, – sako ji. Galbūt todėl jos rankose ir siūlai, ir žmonės atgyja. O „Skruzdėlynas“ virsta vieta, kur iš senų mezginių ir pamirštų svajonių gimsta kažkas naujo. Ir svarbiausia – gyvo.
„Kad žinotų, kas yra virbalas“: istorija, mezgama iš atminties, audžiama iš meilės
Kai namuose viskas švyti naujumu, kai vartotojiškas pasaulis ragina mesti ir keisti, Audronė Virbalienė tyliai saugo tai, ką kiti pamiršta – daiktus, prisiminimus ir reikšmes. Jos gyvenimas – tai nebylus pasakojimas apie tai, kas išlieka, kai praeina mada, kai išblėsta ryškios spalvos ir nutyla triukšmas. Ji tiki: kiekvienas daiktas, kaip ir žmogus, nusipelno antro gyvenimo.
„Mūsų seneliai tarybiniais laikais nieko neišmesdavo – viską panaudodavo antrą kartą“, – pasakoja Audronė. Ir ne iš skurdo, o iš pagarbos. Senelės rankos sukarpydavo senus rūbelius, o jų vietoje gimdavo margaspalviai senoviniai divonai (lovatiesės) – tvirti, šilti, su meile padaryti. Mamos siūti skiautiniai, vadinti „dekiais“, iki šiol puošia Audronės lovas „Skruzdėlyne“. Jose miega jos vaikai ir anūkai – tarsi po saugiu prisiminimų šydu.
Yra skiautiniai, kurie šildo kūną, ir yra tokie, kurie šildo širdį. Audronės mama siuvo iš savo pačios motinos – Audronės močiutės – rūbų. „Ji neišmetė ir nesudegino tų rūbų, – pasakoja Audronė, – ji parsivežė viską namo. Tame buvo meilė, pagarba, ilgesys.“ Tai buvo skiautiniai, išsiuvinėti ne siūlais, o ilgesiu.
Močiutė buvo elegantiška – turėjo suknelę kiekvienai progai, auskarus kiekvienam vakarui. Senais laikais, kai namuose netrūko pobūvių, kai prie stalo reikėjo net 30 komplektų lėkščių ir taurių, ji žydėjo – tyliai, bet oriai. Audronė tą orumą perėmė ne tik iš jos išvaizdos, bet ir iš požiūrio į gyvenimą: laikyti, saugoti, perduoti.
Kai Audronės vyras Jonas Virbalas norėjo tuokdamasis paimti jos pavardę, ji atsisakė. Ne iš principo, o iš meilės tam, ką simbolizuoja pavardė. „Man patiko būti Virbaliene“, – sako ji. Ir net tada, kai aplinkiniai juokėsi, o kai kas net pravardžiavo, Audronė liko tvirtai įsišaknijusi.
Vienas jautriausių jos gyvenimo momentų – pokalbis su anūku Domantu. „Močiute, – pasakė jis, – aš turbūt vienintelis klasėje žinau, ką tai reiškia.“ Ir ši viena frazė tapo atsakymu į šimtus klausimų: kodėl mes saugome, kodėl kuriame, kodėl nenorime pamiršti. Kodėl darom tai, ką darom.
Tautodailė – ne tik amatas, bet ir laikysena
Audronė tiki, kad tautodailė turi augti kartu su gyvenimu, bet neprarasti šaknų. „Masiškai gaminantiems tautodailininkams reikia prisitaikyti prie klientų norų – tai neišvengiama, jei nori išgyventi. Bet nereikia prarasti esmės“, – sako ji. Rūpintojėlis gal ir prarado populiarumą, bet jei šalia jo išauga naujas, šiuolaikiškas inkilėlis su pelėda ar ąžuolo lapais, tai nėra nuolaida – tai tąsa.
Svarbiausia – laistyti šaknis. Nes jei jos išdžius, kas mes liksime?
Audronės „Skruzdėlynas“ – tai vieta, kur daiktai nekalba, bet pasakoja. Skrynios, lagaminai, sviestamušės, seni įrankiai – jie visi tylūs, bet pilni gyvybės. Ne muziejus, o gyvenimo tąsa. Kiekvienas jų turi vardą, praeitį, prisilietimą. Ir kiekvienas – kaip žmonės – laukia, kad juos kas nors pamatytų, išgirstų, suprastų.
Galbūt todėl Audronė niekada neišmeta. Ir savo gyvenimo, ir savo atminties. Ji surenka, sujungia, išsaugo. Mezgimo raštais, šiltais skiautiniais, ramiais pokalbiais. Kad jos vaikai ir anūkai žinotų ne tik, kas yra virbalas, bet ir – kas yra šaknys. Kas yra tikrumas.
Ir galbūt tai yra tikroji tautodailė. Ne daiktuose, o žmonėse. Ne formose, o prasmėje. Ne muziejuose, o gyvuose namuose. Tarp lėkščių rinkinių, siūlų kamuolių, seno lagamino ir močiutės skaros, kuri dar šildo.
Saulius Barasa
Visas „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ projektas
Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
