Verbos – puokštės, kuriamos iš augalų šakelių, gėlių ir kt., katalikų per Verbų sekmadienį šventinamos bažnyčioje. Jos esą saugančios nuo ligų, perkūnijos ir kitų nelaimių. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Lietuvoje verbos dažniausiai daromos iš kadagio ar blindės šakelių. Kitokios yra Vilniaus ir jo apylinkių verbos. Iš pradžių verbos buvo naudojamos kaip puošmenos Vilniaus amatininkų cechų procesijose. Buvo daromos drožlinės, žolinės ir popierinės verbos. Drožlinės buvo gaminamos iš lazdyno, šaltekšnio ar ožekšnio nuspalvintų drožlių. Labiausiai paplitusios žolinės verbos. Jos daromos iš džiovintų laukinių augalų ir naminių gėlių (barškučių, ašarėlių, katpėdžių, sausučių, šlamučių) žiedų, nendrių ir smilgų, samanų, motiejukų, avižų ir rugių varpų. Kai kurie augalai nudažomi įvairiomis spalvomis.

Savitas Vilniaus verbas pina netoli Vilniaus esančių Kriaučiūnų, Pilaitės, Salotės, Vilkeliškių, Sudervės ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. Jos pinamos iš sausų natūralių ar dažytų lauko, darželio gėlių, įvairių žolynų, smilgų, javų varpų.

Tradicinės XIX a. pabaigos verbos dažniausiai apvalios, jose pakaitomis dėliojami įvairiaspalviai vainikėliai ir išilginiai ruoželiai. Žolynai įvairiais raštais priraišiojami prie 40–50 cm ir ilgesnių virbų. Popierinės verbos daromos iš spalvoto popieriaus, imituoja gėlių žiedus.