PYNIMAS IŠ VYTELIŲ

Pynimas yra seniausias menas pasaulyje. Manoma, kad pynimas atsirado anksčiau nei keramika. Molinėms puodynėms pirmiausia buvo ppinami karkasai iš karklų, paskui jie būdavo aplipinami moliu.

Pynimo menas tebegyvuoja daugelyje pasaulio šalių, o pintų gaminių formos, konstrukcija ir pynimo žaliavos panašios į tas, kurios buvo naudojamos praėjusiuose šimtmečiuose. Bėgant laikui keitėsi mūsų buitis, atsirado pintų gaminių, panašių net į skulptūras.

Anot archeologų, seniausias krepšys iškastas Fajūme (Egipte). Tyrimai parodė, kad jis gali būti 10000-12000 metų senumo. Mesopotamijoje ir Palestinoje rasti pinti krepšiai pagaminti prieš 7000, Jutoje - prieš 9000 metų. Manoma, kad tie gaminiai buvo nupinti kur kas anksčiau, negu teigia archeologai.

Pynimo menas buvo ypač populiarus viduramžiais Didžiojoje Britanijoje ir šiaurės Europoje. Jis paplito ir kolonijose.

Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Kiekvianame kaime buvo savas pynėjas, pindavęs krepšius kasdienei buičiai. Jie daugiausia buvo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti. Taip pat buvo pinamos sėtuvės, kretilai, doklai pašarams rinkti, bamblės, karbijos, sūrinės, vyžos, lopšiai ir kt. Sodybų, daržų, ganyklų ir miško jaunuolynai būdavo aptveriami pintomis tvoromis. Jų būta  įvairių. Kai kurias tvoras dabar galime pamatyti Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Pynė Lietuvoje ir baldus. Šį pynimo sritis atsirado vėliau. Pinti baldai buvo paplitę dvaruose ir klebonijose. XIX a. pabaigoje atsirado ir pintų baldų dirbtuvių. T. Daugirdas 1900 m. savo dvare Raseinių rajone buvo įsteigęs pynimo dirbtuvę. Pynimui karklus augindavo plantacijose.

Pirmąją lietuvišką knygą apie pynimą parašė K. Leirinauskas.

1978 m. Buvo įkurta dailiųjų amatų mokykla Kaune, dabar vadinama taikomosios dailės mokykla. Jaunieji jos kūrėjai ne tik atkartodavo muziejuose išlikusius senus gaminius, bet kurdavo naujus. Atgijo ir pintų baldų gamybos veikla. Kol dailiųjų amatų mokykla dar nebuvo įkurta, Lietuvoje tebuvo du garbingo amžiaus baldų pynėjai profesionalai. Beišnykstantis pynimo iš vytelių menas vėl atgijo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Pynimo mokoma ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, popamokinėje veikloje.

Lietuvoje pagrindinė pynimo medžiaga yra karklo vytelės. Pirmosios žinios apie Lietuvos gluosnius randamos senojo Vilniaus universiteto botanikų darbuose. Pasaulyje priskaičiuojama apie 350 karklų rūšių, iš jų 18 - Lietuvoje. Karklas - labai senas augalas. Remiantis paleobotanikos duomenimis, jų jau būta kreidos periodo viduryje, t.y., maždaug prieš 100 mln. metų. Karklai skirstomi į dvi  - krūmų ir medžių grupes. Labiausiai paplitę krūminiai karklai. Jų vytelės - pagrindinė pynimo medžiaga. Tai vienas iš greičiausiai augančių medžių mūsų šalyje. Karklų, skirtų pynimui veisimu seniai domisi mokslininkai. Bandant vyteles, nustatyta, kad tinkamiausios pinti yra šios karklų rūšys: purpurinis gluosnis, vytinis gluosnis, trikuokelinis ir amerikietiškasis.

Vienas iš didžiausių pynimo verslo privalumų yra tai, kad darbui naudojama ekologiškai švari gamtinė medžiaga, o dirbtuve gali tarnauti miškas, sodas, upės ar ežero krantas. Bendravimas su gamta prasideda jau tada, kai pynėjas, atėjęs į karklyną, mokosi atskirti pynimui tinkamas vyteles. Tam reikia paprasčiausių įrankių - peilio, sodininko žirklių. Pjaunant karklo vyteles, gamtai žala nedaroma, priešingai - tai jai naudinga. Karklai yra tokia kultūra, kad kasmet juos pjaunant stiprėja šaknų sistema, krūmai tankėja.

Pynimas turi ypatingą savybę - kad ir kaip stengtųsi pynėjas, visiškai vienodo gaminio nupinti neįmanoma. Ši savybė daro pynimą įvairesnį, originalesnį. Nupjautos karklo vytelės nulupamos, surūšiuojamos, suskaičiuojamos ir surišamos po šimtą vytelių. Meniškai atrodo dailiai susukti ir džiovinimui į savotiškus karolius suverti lankeliai. Rankomis pinant įvairiausius gaminius, galima pasitelkti fantaziją, pajusti kūrybinio darbo džiaugsmą.

Pynimas iš vytelių visada turėjo ir tebeturi praktinę paskirtį, ir tik visai neseniai pradėti pinti dekoratyvinai dirbiniai.

Pinama visame pasaulyje. Pintų gaminių formos ir raštai bei asortimentas skirtingais periodais kito priklausomai nuo poreikių, mados ir visuomenės raidos lygio. Ten, kur auginamos vynuogės, pinami didžiuliai ant nugaros nešiojami krepšiai joms rinkti, vytelėmis apipinami buteliai vynui. Pietryčių Azijoje, Kinijoje pintinėse nešiojami įvairiausi kroviniai, Rytų turguose efektinguose krepšiuose sudedami vaisiai ir daržovės.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dažniausiai pinama iš karklo vytelių. Pynimo žaliava nusako gaminių formą, dydį, pynimo būdus. Nuo seniausių laikų kiekviename Lietuvos kaime buvo savas krepšių pynėjas, dirbiniams taikantis ypatingas formas, matmenis ir net pynimo būdus. Sovietiniais metais specializuotose įmonėse gaminiams buvo nustatyti griežti standartai, todėl sumažėjo pintų gaminių įvairovė. Atkūrus nepriklausomybę, turguose, mugėse, įvairiose šventėse pynėjai stebina ne tik kūrybiškomis dirbinių kompozicijomis, bet ir jų paskirtimi. Pinami įvairūs krepšiai - nuo visai mažutėlių suvenyrinių, iki įspūdingų dydžių. Vėl tapo madingi pinti lopšiai ir skrynios, dėžės patalynei ir skalbiniams, krepšeliai-rankinės ir krepšiai pirkiniams turguje, parduotuvėje, uogavimui, grybavimui ir kitoms reikmėms. Pinami ir iškylos krepšiai su atidaromais dangčiais, oro balionų krepšiai, didėja pintų baldų pasiūla.

Lietuvių pynimas pasižymi meistriškumu ir puikia kokybe. Gaminiai neperkrauti raštais, naudojamos nedažytos natūralios spalvos vytelės ir pluoštas. Madingi tapo senoviniai daiktai, todėl pynėjai pradėjo naudoti nenuluptas vyteles. Džiovintos ir vėl mirkytos vytelės įgyja žalsvai rausvą spalvą. Iš tokių vytelių nupintas gaminys atrodo taip, lyg būtų seniai sukurtas. Tokie gaminiai maloniai kvepia mišku.

Kad ir kaip sparčiai plėtojosi technika, buvo kuriamos naujos technologijos, pigios sintetinės medžiagos - pynimas pakito nedaug. Pynimas kaip ir anksčiau atliekams tik rankomis. Kiekviena vytelė apžiūrėta, parinkta iš gausybės kitų, suderinta ir daugybę kartų liesta žmogaus pirštais. Pynėjas intuityviai parenka vytelių storį pagal pinamo gaminio dydį ir paskirtį, komponuoja paskirus pynimo elementus: sluoksnius, pynes, kaseles, virvutes, ažūrą ir kt. Jis niekada nenaudoja skriestuvo apskritiems ir ovaliems elementams išpinti, nenaudoja liniuotės ar slankmačio vytelių storiui matuoti. Viskas atliekama iš akies. Geras pynėjas nenaudoja vynių, klijų, lako, dažų ir kt. Tik pinant baldus naudojami klijai ir vinys.

Klydo tie, kurie manė, kad vien rankomis atliekamas pynimas išnyks. Šiandien Lietuvoje jis klesti, ir labai džiugu, kad didžioji dalis pinančių žmonių yra jauni.